Autorė yra LCC universiteto dėstytoja, Klaipėdos laisvųjų krikščionių bažnyčios narė

Kadangi Pasaulinėje lyderystės konferencijoje šiais metais dalyvavau jau penktą kartą, t. y. tiek, kiek ji vyksta Lietuvoje, daugmaž žinojau, ko tikėtis. Įsitraukiau ir į kai kuriuos parengiamuosius darbus, tad dalį turinio taip pat žinojau iš anksto.

Tačiau niekas negalėjo manęs paruošti tam netikėtumui, kurį suvokiau tik konferencijai pasibaigus: aš dar niekada nesu buvusi evangeliškos bažnyčios organizuotame viešame renginyje, kuriame taip atvirai ir tiesiai būtų skambėjusi žinia moterims: pasauliui ir Bažnyčiai reikia ne tik jūsų dalyvavimo, bet ir jūsų vadovavimo.

Esu tikra, kad neiškreipiau pranešėjų minčių, mat šiaip krikščioniškuose renginiuose šiuo klausimu esu nusiteikusi gana skeptiškai: tikiuosi, kad kai bus diskutuojama apie moterų vadovavimą, greičiausiai teks išgirsti politiškai korektiškų ir labai mandagių pasisakymų, kurie arba įvardys šį klausimą kaip labai prieštaringai vertintiną, arba pasiūlys moterims vadovauti vaikų tarnystėms, paauglių ugdymui ar imtis iniciatyvos šeimose, auginant būsimus Bažnyčios narius ir šalies piliečius. Visa tai yra gražu ir reikalinga – tokia moters tarnystė yra būtina ir skatintina. Ir Šventasis Raštas šiuo klausimu nėra vienareikšmis. Tačiau ar gali Dievas, norintis, kad šalis, organizacija ar Bažnyčia klestėtų, pašaukti vadovę moterį? Ar gali būti taip, kad tam tikrose situacijose būtent brandi, kūrybinga, sumani moteris yra atsakymas į šiandienos iššūkius?

Atsakymas, kurį išgirdau konferencijoje, mane nudžiugino ir paguodė. Nuo pat pirmojo pranešimo, kurį tradiciškai skaitė Willow Creek bažnyčios pastorius ir konferencijos iniciatorius Bilas Haibelsas, skambėjo aiški žinia: moterys taip pat gali būti pašauktos būti vadovėmis. B. Haibelsas pasakojo apie vieną iš savo pavaldinių, gana jauną moterį, kuri iškilo jo bažnyčioje kaip gabi ir išradinga vadovė, kuri pasirodė esanti tinkamiausia kandidatė eiti pastorės administraciniams klausimams pareigas. Ne, čia nekalbame apie egzaltuotą sekretorę: jos atsakomybė – subalansuoti biudžetą, suderinti skirtingas bažnyčių tarnautojų nuomones ir patvirtinti visas tarnystes ir programas, kurias rengia ši didžiulė bažnyčia. Norėtųsi tikėti, kad jei vienas svarbiausių evangelikų pastorių viešai remia moterų vadovavimą, pats renkasi moteris vadovauti ne sausainių kepimo vakarėliams ar mezgimo būreliams, bet esminėms Bažnyčios tarnystėms, šioje srityje galime laukti tam tikro proveržio.

Karlė Fiorina, itin sėkmingai vadovavusi HP įmonės reorganizavimui, ir Alena Kagina, Ugandos mokesčių inspekcijos viršininkė, kuri ėmėsi iš esmės – ne kalbomis, o darbais – spręsti korupcijos problemą savo institucijoje ir šalyje, – puikūs visapusiškai darnaus moters vadovavimo pavyzdžiai. Dažnai, kai kalba pasisuka apie moterų lyderystę, tenka išgirsti tiek juokaujant, tiek rimtai pasakomų epitetų, kurie pabrėžia tai, kad vadovaujanti moteris yra praradusi moteriškumą, išdavusi Dievo ar visuomenės jai skirtą pareigą, neatsakinga motina ir žmona arba tiesiog senmergė, kuri tiek pritvinkusi pykčio, kad gali jį išlieti tik vadovaudama. Žodžiu, suprask: moteris vadovė – nebrandi, neharmoninga asmenybė, dažnai dar ir emocionali (o verslo ar politikos pasaulyje tai jau prilygsta nusikaltimui), todėl negebanti priimti strategiškų ir analitiškai pagrįstų sprendimų. Įdomu tai, jog, norėdami pagrįsti nuomonę, kad moterys neturėtų vadovauti, mes prastas vadoves moteris dažnai lyginame su gerais vadovais vyrais. O jeigu geras vadoves palygintume su blogais vadovais vyrais? Juk yra ir tokių? Žmogaus lytis nenulemia, ar vadovas bus geras, ar blogas; tarp abiejų lyčių asmenų yra tokių, kuriems, anot B. Haibelso, apskritai turėtų būti uždrausta vadovauti – ir ne tik Bažnyčioje.

Esu tikra, kad tie tikintieji, kurie draudimą moterims vadovauti grindžia Šventuoju Raštu, puikiai išmano apie tai kalbančias eilutes – ir Antrąjį laišką Timotiejui, ir Pirmąjį laišką korintiečiams. Tačiau Džono Ortbergo, paskutinio konferencijos pranešėjo, mintys, paremtos Esteros knyga, nebuvo mažiau bibliškos nei Dievo žodžiu grįsti draudimai. Kalbėdamas apie „šešėlines“ vadovų misijas, jis rodė į Esterą, kaip į moterį, kuri tarsi netyčia iškilusi iki karalienės, dėl nuolankumo ir sumanumo ne tik įgyja oficialų titulą, bet tampa tikra vadove, kurios iniciatyva ir gebėjimas panaudoti turimą įtaką veda žydų tautą į išgelbėjimą. Dž. Ortbergo pranešime Estera atspindėjo tą pokytį, kuris turi pakeisti kiekvieną vyrą ir kiekvieną moterį, jei jie yra pašaukti vadovauti: pasiryžimą nugalėti savo „šešėlinę misiją“, t. y. tarnauti, siekiant savo saugumo, ambicijų ar kitų šalutinių motyvų, įsipareigoti išsižadėti savęs dėl kitų gerovės.

Sėdėdama konferencijos salėje ir klausydama šių pranešimų, mintimis grįžau į vieną parduotuvėlę Vilniaus senamiestyje, po kurią besidairydama – tai buvo prieš pat pirmuosius rinkimus, kuriuos laimėjo dabartinė mūsų šalies Prezidentė – nugirdau dviejų vyresnių vyriškių pokalbį. Jiedu diskutavo apie politiką. Vienas jų aiškiai išdėstė savo nuomonę: „Na ne, negalima leisti, kad boba vadovautų man ir visai šaliai.“ Nebuvo atkreipta dėmesio nei į politines pažiūras, nei į rinkimų programą, nei į patirtį, nei į jokius kitus kriterijus, išskyrus tik tą vieną – „boba“. Manau, už to žodžio slepiasi baimė: jei moteris stoja vadovauti, tai ji tarsi atima iš vyro galimybę būti vyru. Tačiau ar vyriškumas yra paremtas tik viršenybe prieš moterį? Ar tai vienintelis apibrėžimas? Jei taip, tai paaiškina, kodėl mes, kaip visuomenė (o kartais – ir kaip Bažnyčia), pateisiname geriančius, svetimaujančius, neatsakingus vyrus. Tačiau toks pateisinimas pažemina ne tik moterį, bet ir paniekina pačius vyrus: iš jų nesitikime nieko, nes jie jau patys dėl savo lyties yra vertingi. Vargu ar tai vyriškumo skatinimas...

Suvokimas, kad moters vadovavimas ir jos įgalinimas imtis iniciatyvos, siekiant pakeisti savo ir kitų gyvenimą, gali būti atsakas į ekonominius, socialinius, šeiminius ar dvasinius iššūkius, nėra naujas. Čia reikėtų pasakyti, kad ekonomistai ir politikai gerokai aplenkė Bažnyčios vadovus: štai dar 2000 m. JAV prezidentas Bilas Klintonas, Naujajame Delyje kreipdamasis į Indijos parlamentą, teigė: „Viskas, ką mes žinome apie ekonomikos plėtrą, suponuoja tai, kad kai moterys turi prieigą prie žinių, sveikatos apsaugos, ekonominių galimybių ir pilietinių teisių, gerėja vaikų gyvenimas, kuriamos stiprios šeimos, o šalys klesti.“ Dauguma socialinės paramos organizacijų darbuotojų liudija, kad būtent tuomet, kai moteris imasi verslo, mokosi naujų įgūdžių, gauna reikiamą pagalbą ir išsilavinimą, iš skurdo pakyla visa šeima. Būtent todėl daugelis mikrofinansavimo organizacijų dėmesį sutelkia į moterų įgalinimą. 

O jeigu Lietuvoje bažnyčias lankančioms moterims būtų sudarytos sąlygos įgyti reikalingą teologinį išsilavinimą, ugdyti vadovavimo įgūdžius, prisiimti atsakomybę už įvairias tarnystes, kad jos galėtų atsakyti į Dievo pašaukimą, ar gali būti, kad ir pačios bažnyčios augtų ir stiprėtų? Čia galbūt pagelbės pavyzdys iš vienos bažnyčios, kurioje teko lankytis Kazachstane: kadangi moterims pamokslauti ten draudžiama, bet mintimis, apmąstymais dalintis leidžiama, viena parapijietė, apsivilkusi kaip priklauso sijonu ir galvą apsigaubusi skarele, atsistojusi prieš bendruomenę dvidešimt minučių taip liudijo ir dalijosi savo pamąstymais, kad nublanko ir po to sekęs pamokslas. Panašių pavyzdžių galima atrasti ir kitur: jei moterys negali oficialiai vadovauti, Dievas vis tiek randa būdų, kaip jas panaudoti. Tačiau jei kiekvienas bendruomenės narys ir kiekviena narė būtų laisvi atsiliepti į Dievo pašaukimą, Bažnyčia žymiai veiksmingiau galėtų atsakyti į pasaulio poreikius ir kur kas įtaigiau skelbti Evangeliją.

Galime sakyti, kad taip ir yra, bet ar mes, kaip bendruomenės, esame pasiruošusios padėti toms moterims prižiūrėti vaikus, kol jos mokosi, pasidalinti vakariene su jų šeimomis, nes jos veda vakarines pamaldas, viešai ir aiškiai paremti jas, kai jos užsipuolamos dėl savo lyties? Moters įgalinimas tarnauti ir vadovauti nėra tik žodinis sutikimas. Sprendimas turėti moterį vadovę ar tarnautoją ir leisti Dievui daryti savo darbus per ją gali turėti ir finansinių, ir kitokių pasekmių. Moterys gimdo vaikus ir išeina motinystės atostogų. Moterims reikia atsiprašyti iš darbo ir nuvesti vaikus pas gydytoją. Net jei mes pasitikime moters sprendimais, kažkas kitas gali jais abejoti. Jei nusprendžiame leisti moteriai vadovauti, mūsų Bažnyčia ar bendruomenė gali tapti net ir pasmerkimo ar pajuokos objektu. Tačiau pirmasis klausimas Bažnyčiai yra: ar mes tikime, jog moters vadovavimas yra vertingas, kad galėtume prisiimti tuos „kaštus“? Ar tikime, kad net jei ir, sakykim, moteriai reikės išeiti motinystės atostogų, tas pats Dievas, kuris pašaukė ją vadovauti, tuo metu pakeis naują vadovą ar padės surasti papildomų lėšų, kad galėtume išlaikyti jos darbo vietą iki jai sugrįžtant? Būtent tokie konkretūs žingsniai įgalina moterį atsiliepti į Dievo pašaukimą.

Tai nėra siūlymas moterims surengti revoliuciją ir nuversti vyrų valdžią Bažnyčioje ar kur nors kitur. Jei apie valdžią, įtaką ir iniciatyvą mąstome kaip apie „deficitą“, tuomet siaurėja ir mūsų matymas, ką galime nuveikti. Juk kuo daugiau žmonių imasi iniciatyvos ir naudoja savo įtaką, kad pasiektų teigiamų pokyčių, tuo daugiau visko gali vykti Bažnyčioje, šalyje ir visuomenėje. Nei moterų, nei vyrų vienvaldystė nėra atsakymas į šios dienos iššūkius. Šiandien reikia dalintis įtaka, vadovauti kartu, suvokti ir patvirtinti vienam kito vertę. Juk ir pačioje visuomenėje, ir Bažnyčioje moterys sudaro daugumą, todėl jos, pasitelkdamos savo patirtį ir išmoktas pamokas, gali pateikti atsakymus ir rasti sprendimų, kuriuos galima pritaikyti ne tik šeimoje, ne tik moterų konferencijoje, bet ir Bažnyčioje, ir platesnėje visuomenėje.

Beveik visi Pasaulinės lyderystės konferencijos pranešėjai pabrėžė, kad brandus vadovas – vyras ar moteris – yra tas, kuris ugdo šalia savęs esančius talentus, vyrus ir moteris, ir leidžia jiems atsiskleisti. Džefris Imletas, General Electric (GE) vadovas, teigia, jog jei įmonėje nėra žmonių įvairovės, tai esamiems ir būsimiems vadovams siunčia aiškią žinią: šioje organizacijoje neiškyla geriausi žmonės. Iškyla tik tam tikros rasės, tautybės ar lyties darbuotojai.

O kaip yra su Bažnyčiomis? Ar Bažnyčioje atsiliepti į savo pašaukimą gali visi ir visos, kurie girdi Dievo kvietimą? Ar mes esame atviri priimti vadovus ir vadoves, kurie „galbūt yra pašaukti tokiam laikmečiui kaip šis“?