Lapkričio 26 d. (trečiadienį) 19 val. Rusų dramos teatre bus pristatyta Antonio Vivaldi oratorija „Juditos triumfas“. Lietuvoje šis kūrinys scenoje bus rodomas pirmą kartą, seniau buvo atliekami tik koncertiniai šios oratorijos fragmentai.

„Juditos triumfas prieš Holoferno barbarus“ (tai visas šio kūrinio pavadinimas) – vienintelė išlikusi iš keturių A. Vivaldi parašytų oratorijų. Tai karo oratorija – biblinis pasakojimas, kuriuo alegoriškai perteikiami autentiški 1716-ųjų istoriniai įvykiai – venecijiečių pergalė prieš turkus. Senajame Testamente Betulijos našlė žydė Judita (čia reprezentuojanti Venecijos respubliką), suviliodama Asirijos kariuomenės vadą Holoferną (turkų otomanų imperijos prototipą), išgelbėja miestą nužudydama priešą jo paties kardu.

Oratoriją kuria ryškiausias barokinio teatro interpretatorius Lietuvoje režisierius Gintaras Varnas, muzikos vadovas ir dirigentas Juozas Mantas Jauniškis bei scenografė Julija Skuratova. Spektaklyje pasirodys gerai žinomos baroko muzikos solistės Nora Petročenko bei Renata Dubinskaitė, taip pat Diana Tiškovaitė, Eglė Šidlauskaitė ir Rūta Vosyliūtė. Labai autentiškai moterišką atlikėjų sudėtį išbaigs rinktinis merginų choras „Liepaitės“ – 1716 metais A.Vivaldi oratoriją parašė Pieta našlaičių mokyklos merginoms.

Režisieriui Gintarui Varnui pasiūlymas režisuoti oratoriją buvo netikėtas ir dėl skubotų sąlygų bei terminų nepriimtinas, tačiau perskaitęs libretą suprato, kad tai būtų kaip svarbus ir nepakartojamas pastatymas nūdienos politinių aktualijų kontekste. Pasiūlymas „pačiu laiku, dabar arba niekada“. Režisierius oratorijos pastatymą tiesiogiai dedikuoja Ukrainai, vildamasis Venecijos išgelbėjimo scenarijaus pasikartojimo.

Oratorijų sceninis pastatymas nėra dažnas reiškinys Lietuvos scenos padangėje. Nors traktuojamas kaip draminis veikalas, oratorija yra statiškas fabulos vystymu bei struktūra kūrinys. Tai tampa režisieriaus interpretacijos erdve. Čia Gintarui Varnui pasirodė tinkama terpė išbandyti naują stilių. Spektaklio dailininkė Julija Skuratova (2008 m. jie kartu su režisieriumi sukūrė unikalų projektą pagal Claudio Monteverdi madrigalines operas „Tankredžio ir Klorindos dvikova“ bei „Nedėkingųjų šokis“) teigia, kad šiame pastatyme jai daugiau skiriamas režisieriaus sumanymų įgyvendintojos vaidmuo, ir jo vizijos kelia daug iššūkių tiek jai, tiek spektaklio atlikėjams. Būsimojo spektaklio detalės paslaptingai uždengiamos spėliojimų skraiste, paminint lėles, šešėlius bei netikėtumus, kurie laukia ir pačių kūrėjų. Scenografė juokaudama prasitaria, kad dėl laiko stokos ši karo oratorija jai virsta dailininko ir materijos mūšio lauku.

Baroko operos teatro muzikos vadovas ir dirigentas Juozas Mantas Jauniškis šauniai debiutavo Valdovų rūmuose Georgo Friedricho Haendelio oratorijos „Prisikėlimas“ premjeroje šių metų kovo mėnesį. Čia džiugiai nuteikė jo vadovaujamas barokinis orkestras, kuris yra užsidegęs barokinio teatro idėja. Barokinio orkestro skambesys smarkiai skiriasi nuo tradicinio, ir jo įspūdį sustiprins specialiai projektui užsakyti barokiniai smičiai. Autentiškumui pasiekti pakviesta senosios muzikos atlikėja iš Lenkijos Klaudyna Žolnierek, grosianti teorba, o pirmuoju smuiku grieš iš Anglijos atvykusi Agata Daraškaitė.

Solistės Nora Petročenko (Juditos vaidmens atlikėja) bei Renata Dubinskaitė (Holofernas) Lietuvoje gerai žinomos barokinės muzikos dainininkės. Noros sceninė solinė patirtis šioje srityje siekia daugiau nei dvidešimt metų ir be jos mecosoprano vargiai įsivaizduojamas nors vienas rimtai interpretuojamas baroko vokalinio kūrinio atlikimas. Abi atlikėjos pabrėžia A. Vivaldi oratorijos kontrastiškumą, kuris pasireiškia tiek muzikoje, tiek personažų charakteriuose. Jos akcentuoja muzikos „vivaldišką“ arijų melodingumą, kuris daro jas lengvai įsimenamas bei rečitatyvų grožį, verčiantį pasinerti ir tiesiog mėgautis muzika. Kontrastai ryškėja A.Vivaldi muzikiniame braiže, kuriame efektas suderinamas su paprastumu. O ir pati oratorija nepaprastai kontroversiška – asirų kariūnų vaidmenis atlieka... merginų choras. Nora išduoda, kad darbas su scenos rekvizitais, lėlėmis – naujas ir įdomus iššūkis dainininkėms. Renata pastebi atsirandančių tragikomiškumo elementų oratorijoje, kuriuos sukuria lėlės ir negalėtų atskleisti žmogaus atlikėjo kūnas.

Dainininkės apgailestauja, kad A. Vivaldi vokalinės muzikinė kūryba mažai pažįstama ir nepelnytai palikta šešėlyje, nes publikai autorius žinomas daugiausia kaip instrumentinės muzikos kompozitorius. „Juditos triumfas“ reprezentuoja neatrastą „vivaldiškai paprastą įmantrumą“ A. Vivaldi vokalinėje muzikoje. Šio kūrinio pastatymas gali būti jo turtingos vokalinės ir sceninės muzikinės kūrybos atskleidimo pradžia.

„Juditos triumfas“ Baroko operos teatrui – svarbus įvykis, nes tai pirmasis šios įstaigos sceninis pastatymas. Sėkmingai pasirodęs su G. F. Haendelio oratorijos „Prisikėlimas“ koncertiniu variantu, dabar žengia, pasak teatro vadovų, „pirmą profesionalų žingsnį“ į tikrąją teatro scenos erdvę

Baroko muzikinis teatras – gana jaunas ir neišnaudotas meninis žanras Lietuvos teatro scenoje. Kol kas tai yra tik pavienis įvykis festivalių pastatymuose, ir jam sunku įsitvirtinti ir rasti saugią terpę, kur galėtų gyvuoti kaip pastovus repertuarinis reiškinys. Baroko operos teatras gali tapti įstaiga, kuri populiarintų baroko muzikinį palikimą, ne tik žybtelėtų premjeriniuose pastatymuose, o tęstų tolesnį gyvenimą ir turėtų nuolatinę nišą.

Jūratė Širvytė-Rukštelė