Išsiskyrusiųjų sielovados centre Vilniuje „Bendrakeleiviai“ neseniai atsirado nauja programa – grupės suaugusiesiems, išgyvenusiems savo tėvų skyrybas arba nedarną jų šeimoje. Plačiau apie problemas, su kuriomis susiduria šie žmonės, bei apie pagalbą, kurią jiems gali suteikti minėta programa, kalbamės su užsiėmimus vedančia psichologe Jelena Trofimova.

Pagalba išsiskyrusių šeimų suaugusiems vaikams atrodo gan neįprastas dalykas. Kur kas įprasčiaupadėtivaikams, patiriantiems ar patyrusiems tėvų skyrybas, besiskiriantiems ar išsiskyrusiems žmonėms. Kaip apskritai kilo idėja apie tokios pagalbos poreikį?

 Mes, išsiskyrusiųjų sielovados centras „Bendrakeleiviai“, turime savotišką specializaciją skyrybų klausimais ir bandome susitelkti į įvairius aspektus, susijusius su šia tema. Skyrybų procese visų pirma dalyvauja pora – tai pirmas mūsų dėmesio objektas. Antras klausimas – tai vaikai, kaip tai veikia juos. Taip pat mes turime programų ir žmonėms, jau išsiskyrusiems. Jiems pat iškyla ir tolesnio dvasinio augimo poreikis. Tada siūlome įvairių kitų programų, būtent sielovados. Visai neseniai iškilo suaugusių „skyrybų vaikų“ klausimas, nes žmonės pradėjo tuo domėtis. Kita vertus, išėjimo iš skyrybų krizės grupėje susiduriame su tuo, kad tos problemos, kurias žmonės patyrė dabartinėje savo šeimoje, yra atsineštos ir iš tėvų šeimų. Kai pradedi gvildenti, analizuoti, ieškoti tam tikrų sunkumų šaknų, nori nenori jas surandi praeityje. Dažniausiai tai yra vaikystėje, santykiuose su pirmaisiais suaugusiaisiais savo gyvenime. Taigi, kai žmonės pradėjo tuo domėtis, mums kilo mintis, kad galbūt galėtume pasiūlyti ir tokią programą. Mūsų centre siūlomos programos yra tarsi impulsai stebėti, suprasti save, neužsidaryti su savo problemomis ar neviltyje, kad to neįmanoma išspręsti, o kilti, ieškoti išeities, spręsti. Ši programa tarsi dar vienas žvilgsnis į tuos suaugusiuosius, patyrusius tėvų skyrybas arba plačiau – santykių nedarną tėvų šeimoje.

 Iš kur paimta ši programa, kas jos autorius?

 Mes remiamės dviem užsienio autorių knygomis šia tema, taip pat savo darbo šioje srityje patirtimi. Programos autorė – psichologė Dalia Kiesaitė. Ji pirmoji pabandė vesti tokią grupę. Turbūt dauguma žmonių yra patyrę kokią nors santykių nedarną, sunkumų, konfliktų tėvų šeimoje, kurie turi atgarsį jų dabartiniame gyvenime. Tradiciniu požiūriu, žmogus tokiu atveju galėtų kreiptis į psichologą ar psichoterapeutą ir bandytų individualiai tą spręsti. Tai taip pat labai geras būdas, bet kadangi mūsų centras nagrinėja įvairius skyrybų aspektus, pasirodė, jog visai geras sprendimas pasiūlyti žmonėms ir grupę. Paprastai mūsų programos yra grupinės, matome, kad grupinis darbas padeda, jie dalinasi, girdi kitus ir gali stebėti, kokią patirtį turi kiti, kaip jie sprendžia savo problemas.

 Paprastai grupę sudaro 8–10 asmenų, tačiau gali būti ir mažiau. Norint šioje programoje dalyvauti, galima informaciją rasti „Bendrakeleivių“ interneto puslapyje, kur trumpai aprašytas programos turinys, nurodytikontaktai ir kita informacija. Grupė yra mokama, vieno užsiėmimo trukmė – 2 valandos. Programa sudaro 20–30 kassavaitinių susitikimų.

 Tad su kokiomis problemomis susiduria išsiskyrusių šeimų vaikai?

 Nedarna šeimoje būna įvairi. Esama keleto dalykų, siejančių visas nedarnas, arba, moksliškai tariant, disfunkcijas. Taip pat esama keleto dalykų, būdingų skyryboms. Disfunkcija yra tam tikri elgesio būdai, santykių modeliai, kurie naudojami kaip normalaus intymumo pakaitalas. Ta nedarna gali būti ir priklausomybės, ir smurtas, ir emocinio ryšio skurdumas ar jo nebuvimas, kuris augančiam vaikui yra būtinas kaip normalaus vystymosi pagrindas.

 Tačiau gyvenimo disfunkcinėje šeimoje patyrimas nuo tėvų skyrybų patyrimo skiriasi tuo, kad skyrybos gali būti įvairios. Įvairūs žmonės skiriasi įvairiai. Kartais skyrybos gali būti ir naudingos, nes jeigu šeimoje yra tam tikra nedarna, ji tėvams išsiskyrus pašalinama. Tačiau skyrybos gali būti ir labai žalingos, kai tėvai skiriasi tokiais būdais, kada vaikas vėl nejaučia emocinio ryšio – tuo šios skyrybos labai panašios į kitas santykių nedarnas. Dažnai skyrybos koja kojon žengia ir su kitomis disfunkcijomis. Nes iš esmės skyrybos ir įvyksta dėl šių disfunkcijų. Smurtas, nepagarbus elgesys, kitų asmenų ribų nepaisymas negali būti niekaip pateisinamas.Nedarniose šeimose žmonės tiesiog negali būti savimi – negali laisvai reikšti jausmų, todėl intymumas nėra įmanomas. Intymumą aš turiu omenyje ne tik fizinį, bet ir emocinį – tai yra patiriamas santykis. Kai žmogus nesijaučia saugus, intymumas neįmanomas. O saugumas yra bazinis poreikis žmogui normaliai vystytis, bręsti kaip asmenybei ir išsiskleisti.

 Būna, kad disfunkcinės šeimos nariai vieni nuo kitų turi paslapčių, niekas nežino, kas iš tiesų vyksta, paprastai neigiama šeimos realybė, tarsi nematoma to, kas dedasi. Labai dažnai vaikai prisiima vaidmenis ne pagal savo amžių. Pavyzdžiui, 8–9 metų mergaitė pradeda rūpintis savo jaunesniais broliukais, nes tėvai to nedaro. Ši per didelė užkrauta atsakomybė, be abejo, turi pasekmių. Taip pat nuneigiami tam tikri jausmai, nes vieni yra leistini, o kiti – ne. Pavyzdžiui, negalima pykti, protestuoti arba verkti. Nors disfunkcinėse šeimose šie jausmai iš tiesų yra labai adekvatūs, realūs. Dažnai tokiose šeimose būna dviprasmiška komunikacija – šeimos nariai siunčia dvigubas žinutes. Sako viena, o daro kita. Arba kažką pasako ne iki galo. Ir tada vaikas auga tokioje aplinkoje, kur turi atspėti, kaip kitas jaučiasi, arba nuspėti, kaip pasielgs. O tai sukelia nuolatinę grėsmės būseną, visąlaik turi būti budrus, niekada negali atsipalaiduoti. Iš čia gali kilti daug nerimo.

 Jūsų klausantis, gali kilti mintis, kad apskritai, ko gero, visos šeimos tam tikra prasme yra disfunkcinės. Juk daugelyje šeimų, pavyzdžiui, vaikams draudžiama rodyti pyktį ar pan.

 Gal ir būtų galima taip sakyti, tačiau šiuo atveju kalbame apie šeimas, kurioje disfunkcija itin akivaizdi. Bet, be abejo, kiekvienas turi subjektyvų nedarnos šeimoje patyrimą, tačiau čia tikriausiai yra lygio klausimas.

 Kalbant apie disfunkcines šeimas, reikia paminėti ir perdėtą kontrolę, kai tėvai ar vienas jų šeimoje siekia kontroliuoti viską. Nustatomos labai nelanksčios taisyklės, ir vaikas turi tam besąlygiškai paklusti. Ten nėra erdvės eksperimentuoti, būti kitokiam, tada pasaulis gali imti atrodyti labai grėsmingas. Šeima savo taisyklių sistemą stengiasi laikyti labai uždarą – jokių naujovių bei kitoniškumų ji neįleidžia, ir tada gali sutrikti vaiko tapatumo jausmas. Tada žmogui labai sunku žinoti, jausti, kas jis yra.

Paprastai disfunkcinėse šeimose vaikai nustoja rūpintis savo poreikiais, o labiau rūpinasi kitų. Savo poreikių atisakymas (nes tėvai nelabai paiso manųjų, o sprendžia savo problemas) tampa norma ir šiam vaikui užaugus. Ir tai turi skaudžių pasekmių jau suaugusio žmogaus gyvenime.

 Tai gali būti per didelis atsakomybės jausmas (tiek už savo poelgius, tiek už kirtus žmones). Paprastai tokie žmonės sau yra labai negailestingi, kelia sau milžiniškus reikalavimus, bando juos įgyvendinti, ir tai ne visada yra teisinga. Tokie vaikai auga, turėdami vidinę nuostatą, kad jų poreikiai yra mažiausiai svarbūs.

 Dar viena esminė problema, susijusi su perdėta atsakomybe, yra bandymas viską kontroliuoti. Dažniausiai tai susiję su tuo, kad disfunkcinėse šeimose esama labai daug netvarkos, chaoso. Ir vaikas yra priverstas bandyti kontroliuoti – savo jausmus, kartais ir tėvų elgesį. Taigi tos kontrolės yra labai daug. Ji yra savotiška išgyvenimo strategija. Tačiau jei tėvai smurtauja ar galiausiai išsiskiria, vaikas nebegali to sukontroliuoti ir patiria nesėkmę. Taigi, suaugęs, pavyzdžiui, vyras, kuris augo tokioje šeimoje, turintis perdėtą atsakomybės jausmą ir poreikį kontroliuoti, gali sakyti: „Visa, ko aš noriu gyvenime, yra sukurti stabilią šeimą, stabilius santykius, juos kontroliuoti, nes nenoriu pakartoti savo tėvų klaidos. Kadangi bet kurie pokyčiai man kelia prisiminimą apie chaosą, kurį patyriau, noriu to išvengti.“ Ir tada toks vyras labai jautriai reaguoja į visus pokyčius, skirtumus, į tai, kas jam kelia nesaugumą. Iš didelio noro nepakartoti tėvų klaidų, kyla poreikis viską kontroliuoti.

Tačiau tikriausiai, priešingai, šios pastangos, kaip tik nesukuria trokštamų santykių ir darnios šeimos...

 Taip. Tai tarsi užburtas ratas. Nes iš vienos disfunkcijos šiuo atveju persikeliama į kitą, vidinę disfunkciją. Kadangi perdėta kontrolė nėra konstruktyvi, ji užkerta kelią sveikiems santykiams.

 Dar vienas aspektas – dažnai nedarnioje šeimoje augę žmonės bijo konfliktų. Dažniausiai tai susiję su pykčiu, agresija, kadangi kiekviename, net ir konstruktyviame konflikte reikia konfrontuoti. Kovoti už savo ribas, jas nubrėžti, todėl sveikas pyktis yra reikalingas. Tačiau šie žmonės paprastai bijo pykčio, jiems tai kelia grėsmės ir baimės jausmų. Taigi, jie linkę vengti konfliktų. Kita vertus, dažnai vaikai ar suaugusieji, atėję iš nedarnių šeimų, turi menką ryšį su savo jausmais. Jausmus jie linkę slopinti, ignoruoti, jų „neturėti“. Tam tikra prasme jie yra „užšaldę“ savo jausmus. Ir todėl kartais konfliktai būna vienintelis būdas prisiliesti prie savo jausmų. Tačiau tai irgi nekonstruktyvu, jeigu tai – vienintelis būdas pasijusti „gyvam“. Tada konfliktai tampa vieninteliu būdu būti santykyje su savo jausmais ir sietis su kitais žmonėmis.

 Dar viena problema, su kuria gali susidurti disfunkcinėje šeimoje augęs žmogus, – vadinamasis lojalumo klausimas. Tai reiškia, kad vaikai šiose šeimose dažniausiai palaiko ne tą iš tėvų, kuriam iš tiesų reikia palaikymo. Dažniausiai būna, kad vaikai pyksta ant vieno iš tėvų, o ant kito – ne, nors ir šis prie visko taip pat yra prisidėjęs. Tačiau ant jo supykti yra arba pavojinga, arba sunkiau, nes jis gali būti šiek tiek idealizuojamas. Ir tai gali turėti įtakos šių žmonių santykiams jau suaugus. Neretai jie stoja kieno nors pusėn, tačiau ne visiškai atsižvelgdami į realią situaciją.

 Žmonės, užaugę nedarniose šeimose, linkę viską skirstyti vien į juoda ir balta, kadangi toje aplinkoje jie tiesiog nepatyrė nematė įvairių santykių „spalvų“. Jiems tekdavo rinktis tarp juoda ir balta, gerai ir blogai. Taip pat ir kalbant apie požiūrį į save pačius.Šiems žmonėms ir vėlesniame gyvenime sunkiau matyti tas kitas „spalvas“, jie linkę arba vien kaltinti kitus arba, priešingai, tik save, kad tik jie už viską atsakingi.

 Kita problema – apleistumo jausmas. Tai – labai skaudi pasekmė. Vaikai, o vėliau ir suaugę, gali jausti, kad niekas negerbia jų poreikių, tai kyla dėl jų tiek fizinio, tiek emocinio apleistumo vaikystėje. Skyrybų atveju labai svarbu apleistumo jausmą atskirti nuo pokyčio. Skyrybos visuomet yra procesas, daug ką pakeičiantis. Bet tai nebūtinai yra vaiko apleidimas. Labai svarbu, kaip tėvai skiriasi, kaip jie mato vaiką, koks tai yra skyrybų būdas. Skyrybų procese vaikas gali jaustis ir visai gerbiamas, jausti, kad į jo jausmus atsižvelgiama. Tačiau jei, pavyzdžiui, po skyrybų vienas tėvų dingsta iš vaiko gyvenimo, tai jau yra fizinis apleistumas. Emocinis apleistumas galėtų būti, pavyzdžiui, jei vienas iš tėvų, su kuriuo vaikas lieka, yra labai prislėgtas, vis dar bando aiškintis santykius su buvusiu sutuoktiniu, tas aiškinimasis nėra konstruktyvus, ant jo pečių gula labai daug rūpesčių, taip pat ir materialinių. Ir tada mama ar tėvas dėl savo emocinės būsenos vaikui tampa ne visai emociškai prieinamas. Vaikas yra šalia, bet jis tarsi nėra matomas. Iš tiesų apleistumo jausmas yra labai gilus, sunkus ir sudėtingas. Žmonės patiria jausmą tarsi jų viena dalis būtų mirusi. Suaugus sunku jaustis visaverčiu žmogumi ir užmegzti visaverčius santykius jaustis laimingam.

 Dar viena problema, su kuria gali susidurti suaugę žmonės, vaikystėje patyrę nedarną šeimoje, – tai sunkumai nustatant savo asmenines ribas. Tai susiję ir su minėta per didele atsakomybe, prisiimtais vaidmenimis ne pagal savo jėgas, apsikrovimu darbais siekiant sau įrodyti savąją vertę. Tokie žmonės stengiasi išlikti stiprūs visose situacijose, nepažeidžiami ir pan. Tačiau ar iš tiesų aš esu toks superherojus, kuris gali viską? Juk iš tiesų mes turime tam tikrų apribojimų ir privalome į tai atsižvelgti. Bet suaugusiems nedarnių šeimų vaikams nelengva atsisakyti tokios pozicijos savęs atžvilgiu. Jie visą laiką su tuo gyvena.

 Gali būti ir priešingai. Viena nedarnos šeimoje pasekmių gali būti ir bejėgiškumo jausmas. Pavyzdžiui, tokie žmonės gali jausti, kad konfliktuose arba tiesiog bendraudami jie nežino, ką pasakyti. Juos tiesiog užvaldo kažkoks bejėgiškumo jausmas, jie sutrinka ir nežino, kaip reaguoti. Dažnai tokie žmonės būna situacijų stebėtojai, o ne aktyvūs dalyviai, kadangi disfunkcinėse šeimose dažnai vaikai stebi, kas vyksta, – tą konfliktą, smurtą – ir dažniausiai jaučiasi bejėgiai ką nors pakeisti.

 Dar viena nedarnos šeimoje patyrimo pasekmė – gali būti, jog didžiausia svajonė tampa turėti darnią, tobulą šeimą, būtinai ne tokią kaip tėvų šeima, bei namus ir ekonominį saugumą.

Taigi, lūkesčiai sutuoktiniui gali būti labai dideli – jis turi mane absoliučiai suprasti, palaikyti, nors galbūt sutuoktiniui tai neįveikiama užduotis. Tai vėlgi kyla iš to, ko mums trūko vaikystėje. Tačiau žmonėms iš nedarnių šeimų iš tiesų nelengva atskirti, kas ateina iš jų vaikystės šeimos, iš jų neišsipildžiusių svajonių ar nepatenkintų poreikių, ir kas yra realu dabartinėje šeimoje.

 Kartais asmenys, užaugę disfunkcinėse šeimose, turi polinkį pasirinkti tokius žmones, su kuriais santykius palaikyti yra labai sudėtinga. Tada vėl iškyla intymumo klausimas. Trūkstant saugumo, intymumas tampa neįmanomas, ir tai kelia didžiulę neviltį.

 Taigi, savo programoje mes siekiame padėti žmonėms atkreipti dėmesį, pabandyti atskirti, kas yra dabar, o kas buvo vaikystėje, pamatyti save per šią prizmę.

 Teko girdėti vienos psichologės nuomonę, kad žmonės, vaikystėje patyrę tėvų skyrybas, labiau linkę išsiskirti suaugę ne todėl, jog jie perėmė savo tėvų gyvenimo modelį, bet dėl to, kad šiems žmonėms skyrybų procesas atrodo daug paprastesnis ir ne toks baisus kaip to nepatyrusiems, todėl ir tam lengviau ryžtamasi, kai santykiai tampa nepatenkinami. Ką manote apie tai?

 Aš manau, kad būna visaip. Bandant apibendrinti žmonių patyrimą, vėl verta atkreipti dėmesį į tai, jog skyrybos gali turėti tiek negatyvių, tiek pozityvių pasekmių. Jei neigiamų pasekmių yra labai daug ir vaikui teko vienam visa tai išgyventi, be abejo, jam gali iškilti įvairių sunkumų tiek santykiuose su kitais, tiek santykiuose su savimi pačiu.

 Nėra nė vienos šeimos, kurioje nebūtų konfliktų, nes žmonės į tą šeimą susirenka skirtingi, vaikai taip pat gimsta skirtingi, todėl, kai visi gyvename kartu, dalijamės viena erdve, be abejo, būna konfliktų – mes nuolatos sprendžiame ribų klausimą, nuolat turime vienas prie kito derintis. Sutikčiau su tuo, kad kai kurie žmonės iš išsiskyrusių tėvų šeimų mato skyrybas kaip greičiausią konflikto sprendimo būdą. Toks žmogus labiausiai žino, kaip tai įmanoma, jis turi tą patyrimą. Tačiau tai nereiškia, jog jam labai lengva priimti tokį sprendimą. Šie žmonės gali turėti tokią strategiją konflikto metu. Bet yra ir kita pusė. Jiems gali būti ir labai sunku išsiskirti, nes, kaip jau minėjau, žlunga svajonė turėti idealią šeimą. Kartais jie nesiskiria ne dėl savęs, o, pavyzdžiui, dėl vaikų. Kita vertus, jei besiskiriantys tėvai sugebėjo pasirūpinti ne tik savo, bet ir vaiko poreikiais, jei jie vaikui liko visaverčiai tėvai ir po skyrybų, jei vaiko ribos nebuvo pažeistos, tada galima kalbėti apie pozityvius skyrybų aspektus. Tada dažnai žmonės iš tokių šeimų užaugę būna labiau savarankiški. Jie įgyja tam tikrą atsparumą, moka išgyventi netikėčiausiose situacijose. Jie turi ryšį su įvairiais savo jausmais, jų kentėjimas, kančia nėra romantizuojama, jie neprisiima aukos vaidmens gyvenime. Jie žino, kaip kitaip spręsti konflikus. Jie brangina šeimą, bet moka branginti ir savę. Neretai suaugę vaikai, kurie buvo apleisti skyrybų ar nedarnos metu, vis dar jaučiasi aukos ir savo dabartiniame gyvenime. Be abejo, aukos pozicija nėra sąmoningai pasirenkama, tačiau ji daro įtaką priimant ne visiškai tinkamus sprendimus.Todėl žmogui būtų labai svarbu suprasti, kokiais momentais, kokiose situacijose jis perkelia šią aukos poziciją į savo dabartinius santykius.

 Tačiau ar vadinamosios „pozityvios skyrybos“ nėra gana retas reiškinys? Juk skyrybų metu žmonės patiria labai stiprių neigiamų emocijų, skausmą ir stresą, kad vargu ar turi jėgų pakankamai dėmesio skirti vaikui, jo savijautai.

 Pavyzdžiui, į mūsų centrą kreipiasi daug žmonių, bandydami atrasti geriausią būdą savo vaikams ir sau patiems. Manau, kad dabar tai keičiasi. Svarbiausia, jog žmonės ieško geriausio sprendimo. Be abejo, nė vienas nesame apsaugoti nuo tam tikrų klaidų, tačiau, kai ieškome geriausio sprendimo, tikėtina, kad jį ir surasime.

 Dar vienas dalykas, kalbant apie „pozityvias“ skyrybas – jų vaikai išmoksta priimti pokyčius, tampa lankstesni. Jie nebando visko kontroliuoti, kaip žmonės, užaugę chaotiškose disfunkcinėse šeimose. Taip pat augindami savo vaikus, jie naudoja įvairesnius auklėjimo stilius. Tačiau žmonės, kurie patyrė „negatyvias“ skyrybas, bando kompensuoti tai, ko neturėjo, todėl gali tapti hipergolobėjiši savo vaikams. Žinoma, jie gali būti ir labai geri tėvai, bet kartais tai gali būti kiek vienpusiška. Žmonės, patyrę „pozityvias“ tėvų skyrybas, labiau renkasi įvairesnius gyvenimo būdus, stilius, atviresni eksperimentams. Taip pat jie žino, kad gali rinktis. Nes paprastai suaugę išsiskyrusių šeimų vaikai, patyrę negatyvias skyrybų pasekmes, nežino, kad jie gali rinktis. Kartais jie mano, jog privalo kentėti, nusileisti, ištverti, netgi kai tai yra labai neteisinga jų atžvilgiu. Dar vienas aspektas, žmonių patyrusių „pozityvias“ skyrybas bruožas – jie žino, kad neprivalo tęsti nesveikų santykių. Nors ir liūdna, bet kartais iš tiesų reikia išsiskirti. Mes dažnai kalbame, koks didelis skyrybų procentas, bet nekalbame apie tai, koks procentas yra nelaimingų, nedarnių šeimų.

 Iš tiesų gal mums trūksta suvokimo, kad skyrybos yra ne nedarnos priežastis, o jos pasekmė? Esą skyrybos – vienareikšmis blogis, tačiau beveik nesigilinama į jų priežastis...

 Manau, kad yra svarbu suvokti ir viena, ir kita. Pavojinga, kai matome tik vieną pusę.

Kita vertus, ar šiandien žmonės nesiskiria „per lengvai“ – užuot bandę spręsti problemas renkasi skyrybas? Ar dalis santuokų iš tiesų nėra nutraukiamos visiškai be rimtos priežasties, dėl esą nesutapusių charakterių, o labiausiai dėl to nukenčia vaikai?

 Iš tiesų būna ir taip. Tačiau tai suponuoja atsakymą, kad būna visaip. Nėra teisinga tai pernelyg apibendrinti. Esama labai daug skirtingų variantų, o kartais iš tiesų skyrybos yra geriausias sprendimas vaikui, šeimai. Visa tai priklauso nuo priežasties. Galima stengtis išlaikyti santuoką, bet ne savo poreikių sąskaita. Žinoma, reikia siekti gerinti santykį, ieškoti tarpusavio supratimo, bandyti pamatyti vienam kitą, pagarbos. Santykiais reikia rūpintis. Kalbant apie jūsų pavyzdį, gal tai yra tam tikro mito pasekmė, jog yra tik vienintelis žmogus, kuris man tinka, su kuriuo aš galiu būti laimingas, ir jeigu taip neįvyksta, aš viską nutraukiu ir bėgu ieškoti dar kito, kuris atitiks mano lūkesčius. Turbūt čia užmirštama tai, kad santykiai yra savotiškas darbas, nes būti su kitu žmogumi nėra lengva, jį matyti, į jį atsižvelgti, taip pat kalbėti ir apie savo poreikius, atskleisti save kitam. Pripažinti kito žmogaus skirtumus ir su jais gyventi, o ne nuo jų bėgti, siekiant visiško susitapatinimo, absoliutaus tarpusavio panašumo.

 Ar nesutiktumėte, kad vis dėlto nemaža dalis šeimų, kurios išsiskiria, neatitinka „disfunkcinės šeimos“ apibrėžimo? Tiesiog baigiasi „meilė“, o dėl vaikų gyventi kartu neverta. Tad gal kartais vis dėlto verta gyventi ir dėl tų vaikų?

 Jeigu gyvename tik „dėl vaikų“ ir gyvename intymioje izoliacijoje vienas nuo kito, tai jau ir yra nedarna. Pasilikti šeimoje, bet gyventi visiškai izoliuotai – nėra tinkamas sprendimas nei vaikams, nei porai, nei visai šeimai. Vaikai, užaugę tokiose šeimose, būna nepasitikintys, turintys vidinį jausmą, kad santykis, intymumas nėra įmanomas. Nes jie matė tokį modelį.

 Bet ar ne per mažai akcentuojama, kad reikėtų ieškoti pagalbos ir bandyti įveikti tą sutuoktinių izoliaciją, nedarną šeimoje, ieškoti pagalbos, kaip išsaugoti šeimą, užuot pasirinkus skyrybas?

 Šis jūsų pastebėjimas labai tinka mūsų temai. Tai kaip tik susiję su mūsų programa, su tuo, ką mes siūlome žmonėms. Viena skyrybų pozityvių pasekmių galėtų būti (jeigu jos vyksta „tvarkingai“) tai, kad jas patyrę vaikai išmoksta prašyti pagalbos ir geba tai daryti suaugę. Skirtingai nei tie žmonės, kurie užauga nedarniose šeimose, kurie nežino, kaip prašyti pagalbos. Kaip jau minėjau, jie gyvena būdami įsitikinę, kad turi viską padaryti patys, ištverti, o jeigu ne – vadinasi, aš silpnas ir niekam vertas. Todėl mūsų programa turbūt ir skirta pabandyti atsekti, iš kur aš atsinešu tam tikrus įsivaizdavimus tiek apie save, tiek apie kitus, tiek apie pasaulį, ir kad mėginčiau pakeisti tas nuostatas bei įstengčiau prašyti pagalbos, jos ieškoti, kai jos reikia, konfliktuose matyti ne tik „mirtį“, bet ir gebėti spręsti problemas. Ne tik nutraukti santykius, izoliuotis, bėgti ar užsisklęsti.

 Vis dėlto, Jūsų nuomone, kokia tokio didelio skyrybų skaičiaus priežastis šiandien? Ar žmonės tapo tiesiog labiau emancipuoti ir jiems lengviau nutraukti santuoką nei ankstesniais laikais, ar dėl to, kad šiuolaikiniai žmonės ne tokie brandūs, mažiau atsakingi – jiems sunkiau aukotis, sunkiau atsižadėti savo asmeninių norų dėl šeimos. O gal skyrybos tiesiog tapo madingos?

 Aš labai nemėgstu tokių didelių apibendrinimų ir bandau jų išvengti. Kai, pavyzdžiui, sakoma, kad lietuvių tauta yra tokia ir tokia. Arba, kad skyrybų skaičius yra didelis dėl to, dėl to ir dėl to. Priežastys yra individualios. Man labiau priimtina žiūrėti į kiekvieną konkretų žmogų, kiekvieną konkrečią situaciją ir šeimą. Iš tiesų keičiasi ir tradicijos, kai kuriais atvejais galima kalbėti ir apie žmonių nebrandumą. Tačiau ką reiškia nebrandumas? Šiaip asmenybė turi polinkį tapti brandi. Jei žmogus nebegali toks tapti – vėlgi čia esama tam tikrų priežasčių. Galbūt jis turi kokią nors „žaizdą“, dėl kurios, kol ši nėra bent kiek „užgijusi“, jis negali subręsti. Toks žmogus nepažįsta savęs. Tad kaipgi vaikas, augęs šeimoje, kurioje nebuvo paisoma jo poreikių, jausmų ir ribų, gali užaugti brandžia asmenybe? Juk jis taip pat neturėjo galimybės ir savęs pakankamai pažinti.

 O gal nemaža dalis santuokų išyra ir dėl mūsų kultūroje skatinamo individualizmo,savo poreikių, norų,savirealizacijos iškėlimo virš stabilių santykių, bendrystės, šeimos?

 Čia jūs kalbate apie vertybes. Jeigu šeima nėra vertybė, jeigu ji nėra pirmoje vietoje mūsų prioritetų sąraše, tada, žinoma, jog tai turi pasekmių.

 Tuomet kalbant apie individualią psichoterapiją – ar ji neprisideda prie to vertybių sąrašo sudarymo, kurio pirmoje vietoje atsiduria perdėtai sureikšmintas savasis „aš“, o ne santykis su kitu žmogumi?

 Iš tiesų yra tam tikras mitas, kad psichoterapeutai akcentuoja tik žmogaus individualizmą. Tarp kolegų, su kuriais dirbu, nepažįstu nė vieno psichoterapeuto, kuris iš karto pasakytų žmogui – skirkis. Psichoterapeutai nežino sprendimų, neišrašo receptų. Jie nežino, kas konkrečiam žmogui yra geriausia. Jie tik gali padėti atrasti jam pačiam geriausią variantą. Deja, kartais geriausias variantas gali būti skyrybos. Tačiau yra mitas, kad psichoterapeutai jas skatina. Priešingai – pirmiausia, ko prašome klientų – tai nedaryti skubotų sprendimų, jokių pokyčių, kol nėra taikos su savimi.

 Kalbino Jurga Žiugždienė

 

Bernardinai.lt