Taip jau sutapo, kad spalio pabaigoje baigiau skaityti Romualdo Granausko „Šventųjų gyvenimus“ ir netrukus pasiekė žinia, kad rašytojo tarp mūsų jau nebėra. Paskui minėjome Visų Šventųjų dieną.

Nesiruošiu atpasakoti šios knygos siužeto ar tuo labiau vertinti jos kokybės. Minint mėnesį po lietuvių klasiko mirties verčiau kreipsiuosi su klausimu – ką galime iš šios knygos išgirsti apie šventuosius ir šventumą apskritai? O gal derėtų klausti apie lietuvišką šventumą ir apie konkretų istorinį laikotarpį?

Viena vertus, apie šventumą esame įpratę galvoti kaip apie tam tikrą laipsnį, tarytum tai būtų generolas kariuomenėje ar habilituotas daktaras universitete. Be abejo, panašumų yra, juk kalbama apie žmones, pasišventusius savo pašaukimui ir atlikusius ne vieną visuomenei svarbų darbą. Tačiau čia kyla ir klausimas: kam labiau reikalingi šie laipsniai – žmonėms, kurie juos gauna, ar visuomenei? Jeigu galima kalbėti apie tai, jog jau eiliniai kareiviai ar doktorantai universitete svajoja, kad vieną dieną bus karjeros laiptų viršūnėje, tai vargu ar kažko panašaus tikėjosi tie, kuriuos dabar vadiname šventaisiais. Nenoriu pasakyti, kad viduje jie nesiekė šventumo, tačiau nemanau, jog žiūrėjo į tai kaip į įvertinimą, veikiau kaip į kasdienius pasirinkimus. Juk šventieji tokiais paskelbti jau po mirties. Taip mes pagerbiame jų atminimą ir pasakome sau, kad galime semtis iš šio žmogaus vidinės energijos ir tikėjimo stiprybės.

Knygoje taip pat tai matyti. Priešpaskutinėje novelėje skaitome apie buvusi stribą Šopą, svarstantį, kur dėti savo „kraujais aplaistytą“ medalį, kurį gavo už sėkmingą partizanų medžioklę. Kažkada galbūt buvęs svarbus įvertinimas tapo nereikalinga našta, už kurį net degtinės butelį sunkiai galima įsigyti. Be to, laikai pasikeitė, ir dabar jau tiems partizanams atminti miestelio aikštėje buvo ruošiamasi statyti paminklą. Taigi vienas bando didžiuotis pačiu savimi, o kitais didžiuojasi miestelis.

Šie partizanai Beržonskiai ir jų motina daugiausia išlieka „Šventųjų gyvenimų“ pasakojimo ašimi. Tačiau apie juos pasakojama netiesiogiai, per kitų žmonių gyvenimo istorijas, pvz., per moterų, kurios kiekviena savaip ir savu laiku sugyvendavo su šiais broliais. Pilimana Beržonskius mažus prižiūrėjo, Paulina su paaugusiu Povilu draugavo ir padėjo slapstytis, kai jis tapo partizanu, o Mikalina kartu su Povilu universitete studijavo, vėliau apie žuvusius partizanus rašė. Ir taip pat per vyrų gyvenimus, kurie brolius medžiojo. Galime matyti, kaip žmones išryškina jų daromi pasirinkimai, kieno pusėn stoti.

Taigi partizanai lietuviškoje sąmonėje simbolizuoja pasiaukojimą už savo Tėvynę. O ką dabar galime pavadinti šių dienų „partizanais“?.. Sąžiningus ir atvirus žurnalistus, kurie sugeba demaskuoti apsimetinėjančiuosius? Savanorius, aukojančius save įvairiose organizacijose, kurios prisideda prie sveikesnės visuomenės auginimo? Kareivius ir policininkus, kurie renkasi šį kelią ne dėl galios kitiems, o dėl galimybės padėti ir ginti žmones?

Žmonės, bandantys eiti šventumo keliu, dažnai gali atsidurti įvairių interesų susidūrimo lauke. Išėję į mišką, Beržonskiai novelėje „Bronelė“ įgauna paslaptingumo atspalvį, pvz., kyla apkalbos, ar ne jie bus nužudę nekaltus senukus. Kai kalbama apie žmones, pasirinkusius aukojimosi kelią, neretai tampa neaišku, kiek jų gyvenimo istorijose tiesos, o kiek išsigalvojimų. Apkalbos, kaltinimai ar užsipuolimai paprastai būna ta kaina, kuriai turime būti pasiruošę eidami šventumo keliu. Juk žmonėms tai lieka tikėjimo klausimu – nepatikrinsi, belieka tikėti arba netikėti. Tokiu būdu ir skaitome visų šventųjų neįtikėtinas gyvenimo istorijas ir jų išlikusius epizodus – netikint jos geriausiu atveju gali prilygti pasakoms.

Čia tinka miško simbolis, kuris lietuviui reiškia ir tamsumas, baimę, o kartu kažką labai brangaus ir širdžiai mielo. Lietuviui tai šventa vieta. Turbūt ne vienas ėjome į mišką ar į parką pasivaikščioti, kai ieškojome nusiraminimo, paguodos. Miškai veikiausiai viena tų vietų, kur galime aiškiau pajusti savo protėvių dvasią. Galbūt nesusimąstome, tačiau daugeliui tai buvo mirties vieta. Knygoje kalbama apie vaikus, kurie grybaudami beržyne rado apgraužtą žmogaus kaukolę, tačiau primenama, „kiek tų kaukolių mėtėsi miškuose po karo! Vis tiek niekas nebūtų ėjęs žiūrėti.“ Ilgainiui žmonės tapo abejingi ar stengdavosi negalvoti apie gyvybes paaukojusius partizanus. Taigi šventųjų mirties vieta taip pat tampa paženklinta šventumu.

Knyga kelia nemažai klausimų ir palieka ne vieną paslaptį. Jau turinyje matyti, jog tik keturi vardai pažymėti sutrumpinimu „Šv.“ Ar tai nuoroda į tam tikrus požymius, kada žmogus gali būti laikomas šventuoju?.. Ar kiti kentėjo per mažai ir nenusipelnė šių raidžių?.. Visos dalys pavadintos kokio nors žmogaus vardu, išskyrus vieną, tad atrodo, jog šis skyrelis žymi tam tikrą perėjimą. Netgi jo pavadinimas „Liūdnosios upės“, rodos, tai patvirtina, mat upė dalina žemę į dvi dalis ir savaime kelia klausimą, kaip pereiti iš vienos pusės į kitą, ką reiškia pats perėjimas – pastangas, ryžtą, drąsą?.. Čia galime pasitelkti Andriaus Navicko knygoje „Kelio bendrija“ šventųjų kaip stalkerių metaforą. Stalkeriai – tai tie, kurie perveda žmones iš įprasto jų gyvenimo į paslaptingą ir sunkiai pažįstamą zoną, kuri visgi gali pasiruošusiam žmogui daug ką duoti. Tad galime pažvelgti į upės simbolį kaip į būdą geriau suprasti šventumą.

Šioje pereinamoje dalyje vaizduojami vaikai – nekaltumo simboliai – gyvena skirtingose upės pusėse ir pirmą kartą susitikus vienas iš jų turėjo ryžtis pereiti per lieptą be karties. Be abejonės, šventumas turi savyje kažką vaikiško, ne nebrandumo prasme, nors taip gali pasirodyti išoriškai. Veikiau tai gyvybingumas, kuriuo mes žavimės, ir kurio, deja, dalis suaugusiųjų išsižada, o vėliau pamiršta. Upė taip pat pasižymi gyvybingumu – savo nesustabdoma tėkme. Ne veltui visos didžiosios civilizacijos kūrėsi prie upių, kurios kasdien dovanojo joms savo. Pažvelgę į šventuosius taip pat matome nevaržomą energiją, kurios pakanka ne jiems vieniems, o ir jų pasekėjams. Minėdami visus šventuosius, nesvarbu, kiek metų jie gyveno, ar kada gyveno, pripažįstame iš jų tebetrykštančią gyvybę.

Antroje knygos pusėje vis labiau matome pokario žmonių dvasią – sužalotą, nuskurdusią, abejingą. Iš pirmo žvilgsnio atrodo, jog dabar žygdarbiui atlikti nebereikia aukoti savo gyvybės, užtenka prisiminti ir nueiti pažiūrėti. Į ką? Elena atvažiavo pažiūrėti savo apleistos gimtinės, kur vis dar prie stulpo prikaltas skardos lakštas su užrašu „Galkontai“. Tik „ne dėl to, kad čia kam nors reikia išlipti, – dėl to, kad niekam nebereikia“. Augustinas taip pat grįžo į gimtinę ir labai norėjo pamatyti savo tėvą. Neatskleisiu pasakojimo detalių, tačiau pasirodo, kad už tai irgi gali tekti paaukoti savo gyvybę... Palaidojęs sąžinę giliausiame savo sielos užkaboryje, tėvas grasina šautuvu visiems, kas išdrįstų prisiartinti prie sąžinės kapo ir ją išgelbėti.

Tuo noriu pasakyti, kad dabartinis mūsų šventumo kelias gali vesti mus prie istorinių vietų, paminklų ir kapų, tikiu, jog kiekvienas mes turime ką aplankyti ir prisiminti dažniau, negu tai darome. Kartais ir važiuoti niekur nereikia, galbūt tik padėti šalia ant stalo papildomą lėkštę, kai valgome per Kūčias, kaip tai padarė paskutinės novelės herojai. Prisiminimas nėra vien blanki mintis, retkarčiais ateinanti į galvą apie vieną ar kitą žmogų ar grupę žmonių, tai gali ir turi būti aktyvus, matomas veiksmas. Taip sau pasakome, jog ne tik prisimename, tačiau ir norime prisiminti. Jeigu norime prisiminti kančias, tai dar nereiškia mazochistinio mėgavimosi jomis, tai pastangos įprasminti kančias ir pakelti jas į aukštesnį lygmenį. Manau, jog tai viena iš žinučių, ką galbūt norėjo mums pasakyti Romualdas Granauskas rašydamas „Šventųjų gyvenimus“ – aš noriu prisiminti, kaip vyrai išėjo į miškus, jų moterys kentėjo, o likusieji savo namuose galbūt aukojosi kitais būdais, noriu prisiminti ir kaip kiti likusieji apako, „užsikonservavo“ alkoholyje arba statėsi sau naujus namus ir skaičiavosi pelną.

Taigi šiuo tekstu norėjau atsiliepti į svarbaus lietuvių rašytojo išėjimą ir pasakyti tikįs, jog jis ir toliau tebebus įkvėpimo šaltinis daugeliui mūsų. Juk gyvybingumas, kuriuo jis pasidalino savo tekstuose, išlieka prieinamas visiems trokštantiems ir ieškantiems gilesnio supratimo apie tai, kaip formavosi lietuviška tapatybės mozaika. O novelių apysaka „Šventųjų gyvenimai“ kviečia pabandyti įvertinti, kur slypi lietuviško gyvybingumo ir išlikimo paslaptys, pateikdama savąjį vaizdinį.