Romano paaugliams „Nukabinčiau mėnulį“ (iš anglų kalbos vertė Laura Ivoškienė; išleido „Tyto alba“) autorius Gregory Hughesas – Liverpulyje gimęs padūkėlis, paauglystėje išmestas iš jėzuitų mokyklos, jaunystę praleido keliaudamas po pasaulį ir dirbdamas įvairiausius darbus: indų plovėjo, mėsainių pardavėjo, naro. G. Hughesas gyvena Los Andžele ir rašo knygas. Pirmąją knygą „Nukabinčiau mėnulį“ autorius parašė, prisimindamas pašėlusius metus, praleistus Kanadoje ir Niujorke, – ir ji iškart patiko visiems, kurie nemėgsta saldžių paaugliškų istorijų. Jungtinėje Karalystėje romanas buvo išrinktas geriausia 2010 m. paauglių knyga. 

Mirus tėčiui, įžūli ir nieko nebijanti dešimtmetė, pravarde Žiurkė, su savo broliu Bobu iš Vinipego keliauja į Niujorką pas dėdę. Tačiau ten nusigavus, vaikų laukia tik didmiesčio džiunglės, kuriose knibžda reperiai, bastūnai ir valkatos. Kaip rasti dėdę, jeigu apie jį žinai tik tiek, kad jis – vienas didžiausių narkotikų prekeivių visame mieste?

„Nukabinčiau mėnulį“ – istorija, kurią skaitant norisi juoktis net tada, kai reikėtų verkti.

Šiame interviu Gregory Hughesas prisipažįsta paauglystėje buvęs pričiuptas policijos, iki dvidešimties metų neskaitęs knygų ir teigia, kad pagrindinė „Nukabinčiau mėnulį“ veikėja padūkėlė Žiurkė –  aikštinga duktė, kurios rašytojas niekada neturėjo.  

Ką skaitytojams norėtumėte papasakoti apie save?

Pradėkime nuo to, kad man 52-eji. Gimiau Liverpulyje paprastų darbininkų šeimoje, esu aštuntas vaikas iš devynių. Vaikystėje amžinai pakliūdavau į bėdą: keturiolikos buvau išmestas iš mokyklos, turėjau problemų su policija. Pasakoju tai todėl, kad noriu įrodyti, jog kiekvienas žmogus gali pakeisti gyvenimą ir tą padaryti niekada ne vėlu!

Kas jus įkvėpė parašyti knygą „Nukabinčiau mėnulį“? Ar įkvėpimo sėmėtės iš savo vaikystės?

Mano vaikystė tikrai nebuvo nelaiminga, bet vargu ar ji galėjo įkvėpti parašyti knygą. Žinote, iki dvidešimties metų aš išvis neskaičiau knygų. Bet kai jau pradėjau, knygos tapo mano aistra. Vis dėlto labiau mėgstu knygas, kuriose istorija pasakojama pirmuoju asmeniu. Parašyti „Nukabinčiau mėnulį“ įkvėpė mano dukterėčios ir sūnėnai, o taip pat puikios knygos, kurias teko skaityti.

„Nukabinčiau mėnulį“ – Jūsų debiutinis romanas. Ar tai pirmas bandymas? Gal turite pasislėpęs dar rankraščių?

Pirmiausia parašiau romaną suaugusiesiems, deja, jis buvo niekam tikęs. Be to, jis labai priminė kitas knygas, kurios dulka lentynose. Niekas mano rankraščiu nesusidomėjo – ir teisingai padarė. Todėl nusprendžiau parašyti knygą vaikams ir paaugliams.

Itin sėkmingas debiutas: „Nukabinčiau mėnulį“ buvo pripažinta geriausia 2010 m. knyga paaugliams. Ką jums reiškia šis apdovanojimas?

Šis apdovanojimas – tikra palaima. Negaliu nė apsakyti, kaip džiaugiuosi gavęs tokią prestižinę premiją. Tai lyg išlaikyti egzaminą – niekas iš tavęs to jau neatims. Nė nesvajojau to padaryti su pačia pirma knyga!

Knygą rašėte Islandijoje, kasdien skirdamas rašymui po septynias valandas. Gal papasakotumėte daugiau apie šį gyvenimo etapą? Kodėl gyvendamas Islandijoje nusprendėte rašyti knygą apie Kanadą ir Ameriką?

Į Islandiją važiavau ieškoti darbo. Deja, nepavyko rasti. Reikjavike radau tik mažytį, sąlyginai pigų kambariuką. Kadangi pinigų pragyvenimui turėjau pakankamai, nusprendžiau pradėti rašyti knygą, kuriai prieš keturis mėnesius rinkau medžiagą Vinipege. Tai buvo geras sprendimas. Islandijoje nieko nepažinojau, tad niekas manęs neatitraukdavo nuo rašymo.

Jūsų knyga, o tiksliau – jos pabaiga išspaudė ašarą. Pabaiga gal kam pasirodys niūroka, bet knyga pozityvi. Atrodo, išvengėte klasikinių spąstų – holivudiškai saldžios pabaigos. Apgalvotai to siekėte?

Tokį sprendimą priėmiau apgalvotai – prisimindamas pirmosios knygos nesėkmę. Mano agentas pasakė, kad ji buvo per daug panaši į kitas knygas, ir aš nenorėjau kartoti tos pačios klaidos. Dauguma vaikiškų knygų baigiasi laimingai. O mano romano pabaiga yra nestandartinė, liūdna, ir tuo jis išsiskiria iš kitų.

Pagrindiniai knygos veikėjai – dešimtmetė Žiurkė ir jos paauglys brolis Bobas. Žiurkė – puikus personažas, jos kalbėjimo maniera ir charakteris tokie saviti, kad skaitant knygą ji, rodos, atgyja... Ar sunku įsiskverbti į pašėlusios panelytės galvą?

Kurti Žiurkę buvo nesunku – tai buvo vienas didžiausių malonumų. Jos personažas pats ėmė plėtotis, vos pradėjau rašyti knygą... Aš visiems sakau, kad Žiurkė – tai aikštinga duktė, kurios niekada neturėjau.

Ar Žiurkė turi prototipą? Ir kodėl nusprendėte, kad ji turi turėti sveikatos problemų? Žinoma, jos ligos niekur aiškiai neapibrėžiate, bet galbūt priimti tokį sprendimą paskatino asmeninė patirtis?

Išoriškai Žiurkė panaši į mano brolio dukterį Julie – tik, žinoma, vaikystėje, nes dabar jai apie trisdešimt metų. Vis dėlto charakterį Žiurkė „paveldėjo“ iš mano krikštasūnio Russello – itin šnekaus ir ne pagal metus gudraus vaiko, kuris žinojo atsakymus į visus klausimus. Jis mus kaip reikiant pralinksmindavo! Ligos motyvą, ko gero, įpyniau prisimindamas savo draugę Claire, sergančią epilepsija. Bet jei atvirai, pats nežinau, kodėl nusprendžiau padovanoti Žiurkei šią bėdą...

Leidėjai ir literatūros agentai dažnai kalba apie unikalų rašytojo stilių, išskirtinę pasakojimo manierą ir t.t. Jūsų papasakota istorija man pasirodė nepamirštama ir pulsuojanti gyvybe. Tai viena iš nedaugelio knygų, kurios ilgam įstrigo galvoje –  pakerėjo ir tekstas, ir veikėjai. Kaip ištobulinote savo pasakojimo stilių? O gal jis susiformavo natūraliai?

Iš dalies jis susiformavo natūraliai, bet kai ko ir išmokau. Kartą kūrybinio rašymo dėstytoja man pasakė: „Kai rašai istoriją, rašyk taip, lyg pasakotum ją priešais sėdinčiam žmogui.“ Kitaio sakant, ji skatino rašyti paprastai, vengti dirbtinumo, žodžių ar frazių, kurių kalbėdamas nevartoju, nesistengti padaryti įspūdžio įmantria kalba. Paklausiau jos patarimo. Pats šneku paprastai, tad ir rašiau taip, kaip kalbu. Kai tekstas neperkrautas, lengviau ne tik skaityti, bet ir įsivaizduoti personažus bei įvykius. O jei skaitant knygą įsijungia vaizduotė, tuomet knyga ilgam įstringa.

Kaip keitėsi Jūsų požiūris į rašymą?

Sakyčiau, įgijau daugiau pasitikėjimo. Žinojau – jei rašysiu kitą knygą, dirbsiu taip pat sunkiai kaip ir prie pirmosios, bet tikimybė, kad ją išleis, bus gerokai didesnė. O rašydamas „Nukabinčiau mėnulį“ nebuvau tikras, ar ji bus išleista. Nežinia tikrai neskatina pasitikėjimo savo jėgomis...

Ar siužeto vingius susiplanavote iš anksto ar istorija rutuliojosi rašant?

Sėsdamas rašyti jau turėjau galvoje knygos idėją. Žinojau, kad noriu parašyti istoriją apie du prerijų vaikus, keliaujančius iš Vinipego į Niujorką. Buvau numatęs, kad jų odisėja patrauks žiniasklaidos dėmesį. Ši idėja ir tapo pamatu, ant kurio lipdžiau knygos siužetą.

Kiek laiko prireikė, kad idėja virstų knyga?

Ko gero, dvejų metų.

Girdėjau, jaunystėje nemažai keliavote po pasaulį ir dirbote įvairiausius darbus: dangoraižių langų valytojo, indų plovėjo, mėsainių pardavėjo, naro ir t. t. Apie kokį darbą svajojote vaikystėje? Kuo norėjote tapti užaugęs?

Vaikystėje labai norėjau tapti bokso čempionu sunkiasvorių kategorijoje! Mėgau boksą. Man labai patiko švaistytis kumščiais. Nepatiko tik gauti pačiam į marmūzę. Kai kartą man kažkas smagiai trinktelėjo ir išstūmė iš ringo, įsižeidęs patraukiau namo...

Ką pažįstate geriau – Vinipegą ar Niujorką? Gal turite mėgstamą vietą tame mieste?

Vinipegas yra nedidelis miestas, jį nesunku išvaikščioti skersai ir išilgai. Ten gyvena puikūs žmonės, šiltai priimantys kiekvieną atvykėlį. Vis dėlto Niujorką pažįstu geriau, o labiausiai man patinka Harlemas. Jis ne toks pavojingas, kaip žmonės įsivaizduoja. Užtat kokie spalvingi jo gyventojai! Be to, ten yra daug puikių vietų, kur galima skaniai pavalgyti...

Kokios knygos jums labiausiai patiko paauglystėje? Kaip vertinate šiuolaikines knygas vaikams ir paaugliams? Ar jos kuo nors skiriasi nuo klasikinių? Kaip manote, kokios knygos domina nūdienos jaunimą?

Man atrodo, vaikai nori, kad jiems būtų sakoma tiesa. Jie vertina sąžiningumą. Pavyzdžiui, man labai patiko Harper Lee „Nežudyk strazdo giesmininko“, R. L. Stevensono „Lobių sala“ ir M. Twaino „Heklberio Fino nuotykiai“. Neseniai perskaičiau M. Morpurgo „Karo žirgą“ ir, sakyčiau, kokybe ji tikrai prilygsta minėtoms knygoms.

Kiek laiko puoselėjote ambicijas rašyti knygas ir kaip tobulinote savo rašymo įgūdžius?

Rašiau maždaug dešimt metų, kol buvo išleista pirmoji knyga. Įgūdžius tobulinau vieninteliu man žinomu būdu – rašydamas ir skaitydamas. Geros knygos nušlifuoja talentą.

Ar ilgai teko ieškoti agento ir leidėjo savo knygoms? Ar dažnai išgirsdavot neigiamą atsakymą?

Kai siūliau savo pirmąją knygą – taip. Ją visi atmetė. O „Nukabinčiau mėnulį“ rankraštį nusiunčiau keturiems agentams. Ir jis visiems patiko. „Nukabinčiau mėnulį“ panoro išleisti dvi leidyklos.

Dabar jūs – dviejų knygų autorius ir garbingos literatūrinės premijos laureatas. Ko palinkėtumėt vaikams, norintiems tapti rašytojais?

Daug skaitykite ir rašykite. Tik rašykite savaip, jokiu būdu nieko nemėgdžiokite! Ir dar. Pažiūrėkite į mane: aš tikrai nesu proto bokštas. Nemoku burtažodžių, kurie išgelbėtų man gyvybę, neišmanau gramatikos. Nemoku spausdinti ir išklausiau vos du tuzinus kūrybinio rašymo paskaitų. Jei aš galėjau parašyti knygą, vadinasi, tai gali kiekvienas, reikia tik noro!

Parengė Jūratė Dzermeikaitė