Rašytojas Vladimiras Sorokinas. Nuotraukos šaltinis wikipedia.org

Džinsais ir megztiniu vilkintis Vladimiras Sorokinas pasitinka tarpduryje. Paspaudęs ranką, pakviečia į savo puikaus buto Berlyne svetainę. Dešinėje – pro daugybę langų iš visų pusių atsiveriantis vaizdas į vidinį kiemą, kairėje – ateljė ir darbo kambarys. Sybel gatvė – pačiame Šarlotenburgo, seno buržua rajono, centre. Kaip ir prieš devyniasdešimt metų, dėl daugybės čia apsigyvenusių rusų, šiandien jis vadinamas Šarlotengradu. Vos už kelių žingsnių nuo Sorokino buto – rusų menininkų galerijos, restoranai ir visą parą dirbantis prekybos centras, kuriame galima rasti grikių, raugintų agurkų ir daugybę rūšių sibirietiškos lašišos. Nė vienas maskvietis Berlyne nesijaustų svetimas.

Vladimiras Sorokinas pasiūlo įsitaisyti ant odinės sofos, kaip ir būdinga rusų svetainėms, papuoštos siuvinėtu pledu ir pagalvėlėmis. Grindis dengia raudonas kilimas. Šalia stovi dailus senas rašomasis stalas ir medinė kėdė. Vidury kambario – molbertas. Nuo rašomojo stalo atsiveria vaizdas į priešais stovinčių jugendo stiliaus namų fasadus. Pro erdvius langus plūsta daug šviesos. Ant sienų – modernūs paveikslai, prie lango stovi lentyna su knygomis ir nedidelėmis skulptūromis. Kambaryje nepriekaištinga tvarka, tačiau kaip tikroje maskvietiškoje svetainėje čia jauku ir šilta.

Sorokinas atsisėda kambario viduryje, šalia molberto, ir tarsi susilieja su baldais. Žili plaukai perskirti per vidurį, smakras apžėlęs barzda. 59-erių metų rašytojas neskuba atsakyti į klausimus, kalba lėtai ir tyliai – kaip tikra priešingybė dinamiška rusų kalba prabylančioms savo knygoms. Tai, ką pasako, turi svorį.

Rašytoją kalbina „Zeit“ žurnalistas Michaelis Thumannas.

Gyvenate Sybel gatvėje, šiandienos rusiškajame Berlyne. Prieš devyniasdešimt metų čia gyveno rusų rašytojai, kilmingieji, žydų prekybininkai, dailininkai. Sekate jų pėdomis?

Tikriausiai seku ilgamete tradicija – rusai nuo seno mėgsta Berlyną. Tačiau nuo trečiojo dešimtmečio emigrantų skiriuosi tuo, kad esu čia ne priverstinai, o savo valia. Jie turėjo išvykti visam laikui. Emigracija – kas kita.

Yra Paryžius, Londonas, Niujorkas. Kodėl Berlynas?

Berlynas man nėra atsitiktinė gyvenamoji vieta. Po sienos griūties Vakarus pirmą kartą pamačiau būtent čia, Berlyne, Šarlotenburge. Tuo metu jauni Berlyno ir Maskvos menininkai Vakarų traukinių stotyje surengė puikią parodą. Vyko mainai, į kuriuos buvau pakviestas kaip rašytojas. Vėliau, 1992-aisiais, Berlyne gyvenau gavęs DAAD stipendiją. Labai pamėgau šį miestą. Prieš kurį laiką įgyvendinau savo seną svajonę ir įsigijau čia butą. Berlynas turi dvi svarbias savybes: erdvę ir išdidumą.

Palyginti su Rusija, kai kuriems jūsų tautiečiams Vokietija atrodo pernelyg tvarkinga ir nuobodi. Jums ne?

Žinoma, užaugau grotesko ir nenuspėjamumo šalyje. Balansuoju tarp tvarkos ir netvarkos. Įsivyravus per didelei tvarkai, noriu ten, susidūręs su rusišku absurdu, noriu čia.

Maskvoje ne tik daug absurdo, bet ir įkvėpimo...

Deja, per pastaruosius dvidešimt metų mano mylima Maskva pasikeitė į blogąją pusę. Ji prarado savo veidą. Nebeatpažįstu jos, ji kelia man baimę. Tai nebe mano miestas. Stengiuosi kaip galėdamas rečiau į jį grįžti.

Maskvoje neturite buto?

Ne, tik namą netoli oro uosto. Dėl Maskvos spūsčių iš savo namų kartais greičiau atsiduriu Berlyne negu Maskvos centre.

Ar Berlyne turite draugų?

Į Berlyną keliasi daug dailininkų. Maskva praranda savo inteligentiją, tai pastarojo dešimtmečio realijos. Kai kurie kolegos mirė, kai kurie yra labai seni. Berlyne sutinku daugiau maskviečių dailininkų negu Rusijoje. Maskvos pogrindis persikėlė į Vakarus. Čia daug vietų, kur galima pristatyti savo kūrybą ir susitikti su žmonėmis.

Vladimiras Nabokovas trečiajame dešimtmetyje čia nesijautė taip gerai.

Trečiajame dešimtmetyje Berlynas buvo kitoks, miesčioniškesnis. Kilmingo kraujo Nabokovui tai buvo svetima. Be to, jis gyveno labai skurdžiai, turėjo užsidirbti teikdamas privačias pamokas. Kiekviename mieste svarbu tai, kaip esi priimamas. Tuo metu Berlynas nebuvo svetingas Nabokovui. Čia buvo nužudytas jo tėvas (dviejų rusų emigrantų – aut. past.). Tai stipriai jį paveikė. Nabokovą išgelbėjo tik rašymas. Jis yra aprašęs, kaip rašydavo mažame bute, ant klozeto dangčio.

Tačiau Jūs Berlyne jaučiatės priimtas svetingai?

Kaip tarptautinis miestas Berlynas yra šiandienės Europos fenomenas. Įsigijęs butą, trumpai viešėjau Paryžiuje. Išgirdau sveikinimų, kad persikėliau į „demokratiškiausią Europos miestą“. Išgirsti tokius žodžius iš prancūzo – tai jau šį tą reiškia. Berlynas panašus į Niujorką. Čia nesijauti kaip atėjūnas. Šis miestas tolerantiškas, jis visus įsileidžia. Manau, Nabokovui būtų patikęs 2014-ųjų Berlynas.

Kaip pasikeitė menininkų Maskva?

Čia nebesuprantamas pogrindis. Žinoma, yra galerijų, knygynų ir skaityklų, vyksta daug kultūrinių renginių. Tačiau yra vis mažiau žmogiškumo, bendražmogiškumo, erdvės žmonėms. Maskva nebėra miestas, tai valdžios būstinė, ypatingoji valstybės tarnautojų, turtingųjų ir banditų zona. Vieta, kur greitai uždirbami ir išleidžiami pinigai...

Todėl, kad jie gali būti konfiskuoti?

Būtent. Maskva tapo labai brangi, brutali ir arogantiška. Anksčiau normalūs žmonės gyveno kitaip. Prieš trisdešimt metų buvo galima vaikščioti gatvėmis ir kalbėtis. Šiandien visur stovi automobiliai, pro juos vos galima praeiti. Visur pragariškas triukšmas, nebegirdi nei savęs, nei kitų.

Ar rašytojo darbas tapo sunkesnis?

Esu gerai žinomas rašytojas ir galiu ramiai dirbti savo darbą. Iki šiol galiu viską publikuoti. 

Netgi Rusijoje?

Na taip, pamažu ima skleistis tai, ką pavadinčiau vidine cenzūra. Rašytojai priversti save riboti. Yra išleistas įstatymas dėl mat ir kitų naujų potvarkių. Valdžia nori kontroliuoti internetą. Kyla pavojus, kad leidyklos ims vengti kai kurių knygų.

Ko baiminasi leidyklos?

Yra įstatymų, kovojančių su ekstremizmu arba saugančių nuo Didžiojo Tėvynės karo padarinių. Remiantis jais, nebegalima kritikuoti sovietų vado veiksmų. Draudžiama propaguoti homoseksualumą arba įžeisti tikinčiuosius. Tokie įstatymai tarsi kūjis, kiekvieną akimirką galintis sutriuškinti leidyklą.

Ar veikia cenzūra?

Neseniai sudariau rinkinį „Pašėlę rusų apsakymai“. Į jį pateko Gogolis, Tolstojus, Dostojevskis, Solženicynas. (Parodo rinkinį) Ant jo išspausdintas įspėjimas, perskaitykite...

Yra necenzūrinių keiksmažodžių“...

Manau, tai tik pradžia. Netrukus valdžia šią literatūrą iš viso uždraus.

Romane „Opričniko diena“ aprašote siaubingą Rusijos viziją 2027 m. Visuomenę čia terorizuoja valdovo leibgvardija. Knyga sulaukė daug pagyrų, ypač iš Kremliaus valdininkų. Kodėl?

Nes pavaizdavau valstybę ir visuomenę, kurios jie trokšta. Šiandien tai praktiškai yra realybė. Internete ir žiniasklaidoje dažnai remiamasi šiuo romanu. Kiekvieną dieną pasirodo komentarai: „O, tai kaip pas Sorokiną!“ Džiaugiuosi kaip rašytojas, tačiau liūdžiu kaip pilietis – kyla įspūdis, kad „Opričniko diena“ tapo Kremliaus parankine knyga. Tai labai liūdna.

Vakarų skaitytojas ją perskaitys kaip apokaliptinę pranašystę. Kodėl Rusija eina šia kryptimi?

Kyla įspūdis, kad išgyvename paskutinę šios valstybės fazę. Viskas primena mirtininko agoniją. Didelis organizmas miršta, staiga pratrūksta agresija, puola Ukrainą, Krymą.

Kokių simptomų matote dar?

Augančią paranoją, didelę revoliucijos, penktosios kolonos, Maskvos Maidano baimę. Tai matyti per valstybinius kanalus. Iš jų plūsta nesibaigianti neapykantos versmė prieš Vakarus, Ukrainą, penktąją koloną. Rusija niekada nekariavo su Ukraina. Šaunama sau į koją. Tai viena šiandieninio absurdo apraiškų. Jei Leonidas Brežnevas sužinotų, kad Rusija kovoja su Ukraina, smarkiai išsigąstų. Sukrėstas būtų net Stalinas.

Tačiau kodėl Rusija ritasi į dugną, kai galėtų gyventi iš naudingųjų išteklių?

Simptomų yra. Ekonomika išgyvena nuosmukį, rublio vertė ir naftos kainos krinta. Žemės ūkis praktiškai sužlugdytas. Pagrindinis simptomas yra kapitalo nutekėjimas. Tai ekonominės katastrofos ženklai. Vos ji ateis, krizė ištiks ir valdžią.

Ar 1991 m. žlugus Sovietų Sąjungai Rusijos raida galėjo būti kitokia?

Taip, jei Rusija būtų pasirinkusi demokratizacijos ir federalizacijos kelią, tapusi savotiškomis „Jungtinėmis Rusijos Valstijomis“. Tačiau valdžia to nenorėjo. Ji paremta archajiškomis centrinėmis struktūromis, sukurtomis dar Ivano Rūsčiojo. Taip atsirado vadinamoji valstybinė vertikalė, apie kurią labai mėgsta kalbėti draugas Putinas. Despotiška piramidinė jėgos struktūra su vieninteliu, viską lemiančiu valdovu. XXI a. tai nėra veiksnus modelis tokiai didelei šaliai.

Kyla įspūdis, kad 1991 m. pabaigoje kai kurie Sovietų Sąjungos funkcionieriai užmigo žiemos miegu ir prabudo 10-ajame dešimtmetyje, į valdžią atėjus Putinui. Kaip galėjo taip nutikti?

Tai buvo aksominė revoliucija. Pagrindinė prezidento Jelcino klaida buvo nepalaidoti sovietinio lavono. Vokietija tą padarė su nacionalsocialistiniu lavonu. Rusijoje buvo sakoma: ne, tai nebūtina, tiesiog nustumsime jį į šalį, užbersime pjuvenomis, ir jis suirs. Tačiau jis pakilo kaip zombis – įgijęs Putino pavidalą. Funkcionieriai ir slaptųjų tarnybų darbuotojai ir vėl čia. Nebuvo jokios desovietizacijos, šis režimas nebuvo paskelbtas kaip nusikalstamas. Jis grįžo ir pasiekė revanšą.

Koks yra Putinas: stiprus ar silpnas?

Tai paradoksas – viena vertus, jis bando vėl įkvėpti imperialistinę dvasią, tačiau būtent ji naikina valstybę. Rusija konfliktuoja su Vakarais ir tampa atstumtąja. Putinas yra griovėjas, net jei daugelis isterijos apimtųjų to ir nemato. Jie mano, kad Rusija atsistos ant kojų.

Kodėl Ukrainos revoliucija taip sujaudino Kremlių?

Ukraina yra Putino košmaras. Tauta išeina į gatves ir nuverčia valdžią. Į tai jis sureagavo liguistai – pradedant Krymu, baigiant karu Rytų Ukrainoje. Labiausiai Kremlių baugina tai, kad ukrainiečiai patys priėmė sprendimą. Putinui būdinga KGB karininko sąmonė – jo akimis, už kiekvieno įvykio slypi sąmokslas, Vakarai, Amerika ir NATO, besitaikantys į mūsų sienas. Jis pats sau pakišo koją. Visos posovietinės šalys tapo Rusijos priešėmis.

Vakaruose kartais apgailestaujama, kad NATO išsiplėtė ir taip apsupo Rusiją...

Pažvelkite į žemėlapį, tai didžiulė šalis, kurios neįmanoma apsupti. Tai paranoja Kremliaus funkcionierių smegenyse.

Ar Rusijos atžvilgiu Vakarai nepadarė jokių klaidų?

Vakarai per ilgai laukė, kol Rusijoje įsigalės demokratija. Tačiau valdžią perėmus Putinui viskas tapo aišku. Kol Vakarai tuščiai laukė, demokratija Rusijoje išleido paskutinį atodūsį. Traukinys rieda į akligatvį, ir niekas jo nebesustabdys. Rusija atsidūrė tokioje nenuspėjamumo zonoje, kaip 1917–1918 m. Net Putinas nežino, kuo visa tai baigsis.

Ar ryžtumėtės dar sykį spėti ateitį kaip „Opričniko dienoje“?

Parašiau knygą, pavadinimu „Telūras“. Tai knyga ne tik apie Rusijos, bet apie visos Europos ir Eurazijos ateitį. Apie europietiškas baimes. Šiuo metu ji verčiama į vokiečių kalbą. Po jos nieko nebeparašiau.

Kodėl?

Berlyne atsidaviau tapybai. Šis miestas įkvėpė mane grįžti prie to, ką prieš 35 metus buvau baigęs. Nutapiau dvylikos paveikslų seriją, kurią pavadinau „Naująja antropologija“. Seniai nešiojausi šią mintį – tapyba nuostabus dalykas. Maskvoje neradau jai atspirties, Berlyne man tai pavyko.

Pagal www.zeit.de parengė Lina Žukauskaitė