Trumpa pasaka apie sutemas, kely prapuolusius žmones ir atšvaitus.

A

Atėjau į kambarį, o mano darbo vieta tuščia. Nėra ten manęs. Kaipgi taip? Štai nešiojamasis kompiuteris atverstas, įjungtas, netgi parašyta kažkas... Ir kas gi?

Atėjau į kambarį, o mano darbo vieta tuščia. Ant kėdės snaudžia kačiukas. Rainas. Kaip ir ši diena. Vakarėjanti. Už lango temsta. Taip temsta, kad norisi susisupti į užuolaidą ir tyliai kartoti, kad nežinai, kad žinai, kad...

Atėjau į kambarį, o mano darbo vieta tuščia. Kalendoriuje skaičiai, kryžiukai, nuliukai, apibraukta raudonu tušinuku. Parašyta „Putinas“. Čia kuris dabar? Tikiuosi, kad Vincas. Man kito vardo nereikia. Bet iš dangaus nei anksti, nei vėlai...

B

Nemačiau tavęs, tik jaučiau, kad esi netoliese. Visą dieną snigo. Jei turėtume vaikų, kurtume angelus. Matyt, auginam angelus, nes...

Nemačiau tavęs, tik jaučiau, kad esi netoliese. Kokie keisti šešėliai. Kodėl man nepaskambinai? Kodėlkodėlkodėl? Man baisu. Gerai, kad temsta. Gerai, taip.

Nemačiau tavęs, tik jaučiau, kad esi netoliese. Šaltis skverbiasi po megztiniu. O aš pati, nubėganti nubėganti nubėganti akis...

C

Aš juos abu pažinojau. Šitoje perėjoje dažnai žūsta žmonės. Jie, žinoma, pereina. Bet pereina kitur. Lieka tik jų angelai. Maži. Dideli. Stiprūs. Silpni.

Suakmenėję. Švytintys.

Po smūgio pažirę į tūkstančius atšvaitų.

Jei pamatei, paimk bent vieną. Ir turėsi savo.

Švytintį angelą savanorį.