2014-ieji eina į pabaigą, o kultūros, kalbos ir literatūros žmonėms tai reiškia, kad baigiasi Kristijono Donelaičio metai. Renginių, aptarimų, minėjimų šiemet buvo daug – tiek mokslinių, tiek mokyklinių, tiek visuomeninių. Gruodžio 9-10 dienomis Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas kartu su Lietuvos Respublikos Vyriausybės kanceliarija ir Lietuvos Respublikos kultūros ministerija kvies šiuos metus apibendrinti: Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje ir Taikomosios dailės muziejuje įvyks baigiamasis jubiliejinių Kristijono Donelaičio metų renginys – visuomenei skirta tarptautinė mokslinė konferencija „Kristijono Donelaičio reikšmės” (XIV Jurgio Lebedžio skaitymai). Tarp konferencijos svečių – ne tik Lietuvos, bet ir užsienio mokslininkai ir „Metų“ vertėjai į užsienio kalbas.

Apie „Metų“ vertimą į italų kalbą ir Lietuvos literatūrą Italijoje lietuviškai kalbėjomės su Pizos universiteto Lingvistikos katedroje dirbančiu Adriano Cerri.

Kas paskatino „Metus“ išversti į italų kalbą? Kodėl Jums tai atrodė svarbu?

Gal sunku patikėti, bet „Metus“ pradėjau versti kaip pomėgį. Apie Donelaičio sudurtinius žodžius 2006 m. buvau parašęs bakalauro darbą, todėl tekstą jau gerai žinojau. Man tiesiog buvo smalsu išgirsti, kaip tokie garsūs lietuviški hegzametrai skambėtų itališkai. Taip 2007 m. ėmiau versti kelias eilutes. Rezultatas iš karto labai patiko. Galvojau – kokia bėda, kad itališko vertimo dar nėra, jį būtinai reikia atlikti! Taip ir nusprendžiau toliau versti. O kai buvo paskelbta, kad 2014 m. Lietuvoje vyks Donelaičio gimimo metinės, man pasidarė aišku, kad užbaigsiu pradėtą darbą. Maniau, kad tai bus gera proga supažindinti italus su lietuvių literatūros klasika.

Kaip manote, kodėl ir kuo poema įdomi italams?

Donelaičio poema italams svarbi dėl įvairių priežasčių. Visų pirma, „Metai“ yra ne tik Lietuvos, o Europos literatūros klasika. Mums, kaip europiečiams, labai reikia susipažinti su kitų tautų literatūriniais šedevrais. Be to, poemoje pasakojama apie būrų gyvenimą, jų džiaugsmus ir sunkumus. Negalime pamiršti, kad iki XX a. pradžios Italijos gyventojų didelę daugumą sudarė valstiečiai ir žemdirbiai. Todėl kaimo poetika mums visai nesvetima. Trečia priežastis – kasmet vis daugiau italų turistų keliauja į Lietuvą. Vadinasi, italai po truputį atranda Lietuvą ir jos kultūrą.

Koks potencialių „Metų“ skaitytojų Italijoje paveikslas dėliojasi Jūsų galvoje?

Mano manimu, „Le Stagioni“ (toks „Metų“ pavadinimas itališkai – aut. past.) sudomins visų pirma tuos, kurie jau domisi Lietuva, Lietuvos istorija ir literatūra. Bet iš tikrųjų knyga orientuota į platesnę publiką: ją su patenkinimu galės skaityti ir Europos literatūros tyrinėtojai, poezijos mėgėjai ir paprasti skaitytojai iš bet kokios visuomenės grupės. Aš nelabai tikiu skaitytojų kategorijomis. Pavyzdžiui, turiu draugą, per visą gyvenimą skaičiusį penkias ar šešias knygas. Jam dovanojau vieną kopiją. Na, po savaitės rašė, kad tai buvo pats įdomiausias skaitinys gyvenime!

Kokia litetuvių literatūros situacija Italijoje – ar yra daugiausiai verčiamas, labiausiai skaitomas žanras?

Daugiausia verčiama šiuolaikinė poezija. Paskutiniais metais išėjo Gintaro Grajausko, Vlado Braziūno ir Jono Meko eilėraščių rinkiniai. Anksčiau buvo išversti kiti svarbūs lietuvių poetai, pvz. Vytautas Mačernis, Tomas Venclova, Sigitas Geda, Kornelijus Platelis, Marcelijus Martinaitis. Šalia poezijos verčiami ir šiuolaikiniai bestseleriai, ypač romanai, pvz. Sigito Parulskio „Trys sekundės dangaus“, Jurgos Ivanauskaitės „Ragana ir lietus“, Lauros Sintijos Černiauskaitės „Kvėpavimas į marmurą“. 2015 m. dar planuojama išleisti Giedros Radvilavičiūtės „Šiąnakt miegosiu prie sienos“ vertimą ir Tomo Sauliaus Kondroto apysakų rinkinį.

Kaip manote, ar mūsų literatūra pakankamai matoma Italijoje? Ko labiausiai trūksta?

Jei turime omenyje, kad iš lietuvių į italų kalbą literatūrą verčia ne daugiau kaip 5-6 žmonės, reikia pripažinti, kad verčiama pakankamai intensyviai. Tačiau negalima teigti, kad iki šiol išverstų knygų užtenka atstovauti visai lietuvių literatūrai. Ypač trūksta praėjusio amžiaus „didžiųjų”. Kaip nepaminėti Vinco Mykolaičio-Putino, Antano Škėmos, Balio Sruogos, Ričardo Gavelio? Neturime nė vieno jų kūrinio. Problema ta, kad vertimų rėmėjai iš Lietuvos labiausiai skatina versti šiuolaikinius, gyvus rašytojus.

Parengė Ieva Krivickaitė