Šv. Antanas, 2011. Andriaus Kviliūno darbas

Lapkričio 20 – sausio 3 d. Bažnytinio paveldo muziejuje veikia Andriaus Kviliūno videodarbų paroda „Gyvieji paveikslai“. Šiuose šiek tiek judančiuose paveiksluose žiūrovas pamatys nevisiškai tradicinius šventuosius. Apie parodą ir apie kūrybą su autoriumi kalbasi dailės kritikė Birutė Pankūnaitė.

Tapybos studijas baigei įsimintina netapybine instaliacija „Tėkmės refleksija“ (1997) ir iki šiol esi man to pirmojo studijų baigimo darbo autorius. Vėliau stebėjau tavo emigraciją į Panevėžį ir savotišką izoliavimąsi namų aplinkoje, kai pagrindiniais videodarbų herojais buvai tu pats ir tavo artimieji. Kitaip tariant, tavo pradžią matėme, o po to buvai tarsi dingęs iš akiračio. Neseniai persikėlei į Vilnių. Ir vis tiek, kaip ir anksčiau, lieki atskirai nuo viso būrio. Taip atrodo man. O koks tavo požiūris į savo situaciją?

Andrius Kviliūnas

Tėvas mirė, grįžau guosti mamos į Panevėžį ir likau ten 17-kai metų. Video pradėjau daryti 1999 m. Mugėje „ArtVilnius‘09“ Panevėžio Galerija XX rodė mano atrinktus 10–11 metų laikotarpio darbus. Aš dalyvaudavau Dariaus Gerasimavičiaus organizuojamuose periferiniuose projektuose, „Antano Mončio dienose“, kitur. O tose, kaip Šiuolaikinio meno centras vadina, etapinėse parodose nedalyvavau – nei veržiausi, nei kas kvietė. Po „ArtVilnius“ supratau, kad ir ką menininkai kurtų Panevėžyje ir kituose provincijos miestuose, jei jie nepasirodo Vilniuje – atrodo, jog jie nieko ir nedaro. Parodos išgaruoja į kosmosą, į tuštumą. Kalbu apie provinciją, ne apie Kauną, Klaipėdą ar Šiaulius. Pavyzdžiui, Raimondas Gailiūnas, kuriantis Rokiškyje, buvo nežinomas, kol nepasirodė „ArtVilnius“, kur buvo išrinktas geriausiu tapytoju.

Aš visada filmuoju tai, kas man artimiausia. Dabar – katė Tutsė-Margarita. Man nepatinka grupiniai dalykai. Aš gal neteisingai sakau, bet laikyčiau save vilku. Negaliu su žmonėmis būti ilgai. Man atsibosta, atrodo, kad energiją išsiurbia. Geriau jos nešvaistyti visokiems bereikšmiams bendravimams. Geriau kažką nuveikti. Nors nežinau, kaip čia geriau. Man su menininkais kažkaip neįdomu bendrauti. Man visada buvo įdomesni žmonės iš kitos erdvės. Man atrodo, kad menininkai vienas kitam labai pavydi. Nesinori su jais turėti reikalų.

Bet aš turiu omenyje ne tik fizinę izoliaciją, bet ir meninės kalbos savitumą – tu atskiras Lietuvos meninėje erdvėje.

Tas atskirumas – kad, nebūdamas su banda, tu nesidomi „madingais“, dalykais, o domiesi tuo, kas tau iš tikro įdomu. Ta fizinė izoliacija padėjo išlikti kitokiam. O dabar aš jau ir pripratau „vaikščioti vienas“.

Krikštas, 2011. Andriaus Kviliūno darbas

1997 m. pradėjai nuo Pirmąją Komuniją vaizduojančios instaliacijos ir kitų metų „Klausyklos“. Dabar Bažnytinio paveldo muziejuje eksponuoji „Gyvuosius paveikslus“, skirtus šventiesiems. Dažnai vaizduoji, pavyzdžiui, angelus, atsiveriančias žaizdas. Ką tau reiškia Bažnyčia, religija ir sakralios temos?

Labai sunku atsakyti, kas man yra religija ir Bažnyčia. Kažkada per parodos atidarymą pasakojau, kad močiutė buvo labai tikinti katalikė. Ji vesdavo mane dar sovietiniais laikais į bažnyčią, ir man visos biblijos istorijos buvo labai įdomios, žadino fantaziją. Druskos stulpai, degantys krūmai, žudymai dėl tikėjimo, už Dievą ir prieš Dievą. Senasis Testamentas – tai kažkokia siaubo knyga.

O į klausimą, kas man yra religija, nežinau, kaip atsakyti. Man įdomiau tikėjimas nei religija. Religija? Bijau čia ką nors pasakyti, bet tai toks kvailas dalykas. Man atrodo, kad reikia atskirti tikintį žmogų nuo religingo. Man visiškai nepatinka katalikų religija dėl savo perdėto jausmingumo, pastangų būti madingai, eiti kartu su laikmečiu. Nueinu į bažnyčią, kai kokia draugė kviečia. Bet mane labiau žavi Rytų krikščioniška tradicija. O angelų įvaizdžiai atėję iš sapnų, iš naktinių košmarų. Kartais painioju sapną su realybe. Man pasąmonės srautas mene ir įdomiausias: kai ir logiškai kūrinį kontroliuoji, ir kažkas ateina iš pasąmonės, kai ištinka déjà vu. Neaišku, ar susapnavai, ar tikrai taip buvo. Bet ar aš labai religingas, tai nežinau. Ilgą laiką buvau netikintis. Bet dabar galvoju, kad esu ant ribos. Galima pasakyti, kad esu abejojantis.

Esi atradęs labai savitą video kūrimo būdą: vaizdas labai mažai keičiasi, judesys minimalus. Ypač tai jaučiama šioje paskutinėje parodoje. Ar tai ypatingo, sakralaus laiko metafora? Apskritai dažnai ritmiškai kartojasi garsai ir veiksmai.

Šioje parodoje eksponuojamus darbus specialiai taip dariau. Siekiau, kad būtų tapybos paveikslas, tik judantis. Kai kur kompozicijas žiūrėjau iš Caravaggio. O šiaip iš visų tapybos laikotarpių man labiausiai patinka romanika ir gotika. Kadangi tapybos mokiausi, man video yra kaip kitokia, judanti tapyba. Darbas su videoprogramomis netgi keičia požiūrį į pačią tapybą. Gali daryti daug sluoksnių, nutolinti, priartinti vaizdą. Kadangi kartais patapau, man video padeda į tapybą kitaip žiūrėti, nes komponavimo principai tie patys. Bet tai, ką mums dėstytojai aiškindavo, šiuolaikiniai dalykai paaiškina netgi geriau – tarkim, kaip erdvė konstruojasi.

Bet buvo laikotarpių, kai visiškai netapei. Vadinasi, be tapybos gali.

Aš netapiau iki 2003 m. Eksponavau tapybą Panevėžyje, bet kai ten parodai – niekas nesužino. Aš labai nedaug tapau, bet kartais. Per metus padarau 3–4 darbus, ne daugiau.

Judas, 2011. Andriaus Kviliūno darbas

O tau neatrodo, kad taip išmėtai jėgas? O jei susikoncentruotum vienoje srityje ir maksimaliai ties ja susikauptum, sujungdamas ir video, ir tapybos savybes ir pajėgas? Kad sukurtum kažkokį epiškesnį darbą. Nes video trumpučiai, be išplėtoto veiksmo ar motyvo raidos, tapyba kažkur jau matyta.

Gali būti. Į tapybą pats nerimtai žiūriu. Ji man – labiau atsipalaidavimo būdas, kaip terapija. Pagrindinė mano medija yra video, bet aš nežinau, kodėl nedarau didelių projektų. Esu padaręs 8 ir 30 minučių video. Gal kam bus ir keista, bet vieną 8 min. filmuką „Kelias į Rojų“ kūriau dvejus metus. Visiems atrodo, kad ilgas turėtų būti vertingesnis. Bet aš tą ilgiausią trumpiausiai dariau. Tarkim, trumpame video gali būti 200 sluoksnių ir daugiau. Jį sunkiau padaryti nei tą ilgą filmą. Žmogui kompiuterinis projektas nesimato ir atrodo, kad čia gal labai lengva...

Aš norėčiau daryti ir didesnės apimties darbą. Kaip, pavyzdžiui, videomenininkas, videomeno pionierius Zbigniewas Rybczyńskis. Bet vienam tai padaryti neįmanoma – reikėtų suburti komandą. Neįsivaizduoju, kaip. Jis dabar Lenkijoje įkūrė medija centrą, gal dar geresnį nei Karlsruhės, su visa japonų aparatūra. Jis yra ir Oskarą, ir Emi laimėjęs už videoefektų kūrimą. Man patinka, kad jis visą vaizdą konstruoja su sluoksnių pagalba: filmuoja viską mėlyname fone dalimis ir visa tai sujungia į vientisą menini vaizdą.

O šiaip aš esu, kaip sakydavo ir Jonas Gasiūnas, toks „trumpo sujungimo“ menininkas. Man reikia greitai matyti rezultatą. Negalėčiau sėdėti prie filmo dvejus metus ir plėtoti tą pačią idėją.

Ar nenorėtum jų eksponuoti kaip didesnių projekcijų, o ne monitoriuose? Kaip tapybą reikėtų vertinti ne iš mažų vaizdelių internete, taip ir video turi turėti savo eksponavimo būdą. Ar tai vien materialių išteklių ir aplinkybių problema?

Sąlygos taip lėmė, nors esu rodęs ir didelių projekcijų. Tačiau Bažnytinio paveldo muziejuje nebuvo tokių erdvių. Buvo pasirinktas geriausias įmanomas variantas. Tai bene antroji mano gerai išeksponuota paroda. Iki šiol vis būdavo rodoma susinešant iš draugų televizorius ar nusiperkant pigius Vokietijos second hand. Niekada nebuvo taip, kad kas nors labai remtų, ir aš galėčiau padaryti taip, kaip noriu. Visada renkiesi kompromisą tarp to, kaip norėtum, ir kokios yra galimybės.

Šv. Steponas. Andriaus Kviliūno darbas

O tau neatrodo, jog kompromisas jau yra ir tai, kad tai yra Bažnytinio paveldo muziejus, o ne pati bažnyčia? Ar nematai savo darbų bažnyčios interjere? Suprantu, kad tai būtų skandalas, bet tu pats neturi tokių intencijų?

Nežinau, kaip tikintieji reaguotų. Billas Viola Didžiojoje Britanijoje rodo, ir skandalo ten nebūna. Jo paskutinėje parodoje vaizduojami kabantys kenčiantys kūnai. Manau, kad ir Lietuvoje tokia paroda nešokiruotų. Mano kūrinių požiūris kitoks. Jie labiau buitiški, kūniški. Neatrinktus į šią parodą rodysime gruodžio 9 d. Bažnytinio paveldo muziejuje per peržiūrą. Ten bus rodomi ne tik paveiksliškieji, be judesio, bet ir su veiksmo plėtojimu, panašiu į filmą, drastiškesni.

Parodos anotacijoje rašai, kad šventųjų gyvenimai tave domina kaip tam tikras atsinaujinimas.

Krikščionybę aš taip ir suprantu. Daug žmonių save griauna, po to vėl stato. Aš taip dariau, kiti taip darė. Man įdomiausia tai, kad nurašo, lyg tavęs nebebūtų, o po to į parodą pakviečia. Taip jau buvo šimtą kartų. Man tas įdomiausia. O pirmą darbą iš šios grupės, neskaitant „Tėkmės refleksijos“, sugalvojau visiškai spontaniškai, išsidirbinėdamas su draugu. Tai buvo kankinys šv. Steponas.

Visi darbai datuojami 2011 m. Kuo šie metai ypatingi, ar viskas tik atsitiktinumas?

Po pirmo spontaniško panorau dar kelis padaryti. Nežinau, ar metai buvo ypatingi. Neužsifiksavo, dėl ko tai padariau. Aš niekada nedarau „projektų“, sugalvoju ir darau, tik po to menotyrininkai tuos mano darbus į grupes skirsto.

Kas tau yra vanduo, kuris tekėjo pirmojo darbo apie Pirmąją Komuniją paviršiumi ir kuris girdisi visoje parodoje, tekantis „Krikšte“ dabar (2011 m. darbe)? Jo garsas, vaizdas? Ar „Krikštas“ – tai išsigryninimas, apsivalymas, atgaila, nuodėmių nuplovimas? Jis tiesiogiai siejasi su „Tėkmės refleksija“ – žingsnis nuo Pirmosios Komunijos iki brandos.

Tarp kitko, „Krikšte“ teka aliejus. Jis efektingiau atrodo videovaizde. O vanduo – kaip apsiplovimas, tekantis laikas („Tėkmės refleksija“). Ir labai gerai malšina troškulį, netgi geriau, nei Coca-Cola. Nors darydamas video norėjau išgauti dviprasmiškas metaforas: apsivalymas susitepant, todėl ir aliejus. Nenorėjau tiesmukos biblinės ikonografijos, siekiau susieti su šiomis dienomis, perkurti ikonografiją. Pavyzdžiui, man Judas – tai atsižadėjimo aktas, kai numeta į žiūrovą gėles. Šv. Jono videopaveiksliuke vaizdavau draugų santykius.

Ką laikai savo mokytojais – galvojant ir tiesiogine prasme, ir neakivaizdžiai? Kurie žmonės ar aplinkybės suformavo tave tokį, koks esi dabar, galvojant ir apie įtakas ir šaltinius?

Tai Jonas Gasiūnas, Povilas Ričardas Vaitekūnas, Gintaras Makarevičius. Daug bendravome su Ričardu Nemeikšiu, bet nesusišnekėjome, nesupratome vienas kito, nors jis man labai patinka kaip menininkas. Pirma meilė ir atradimas buvo Billas Viola. Labai patiko ir tebepatinka Pipilotti Rist. Zbigniewas Rybczyńskis. O didžiausią įtaką padarė www.videoart.net ir panašių puslapių žiūrėjimas.

Šv. Jonas, 2011. Andriaus Kviliūno darbas

Prieš keturis mėnesius atsikraustei į Vilnių. Kaip tau čia sekasi? Ar užsidarei su savo katinu namuose, ar vis dėlto tapai atviresnis aplinkai?

Nežinau, ar geriau, bet padariau vieną parodą, turiu smulkių darbelių. Gyvenau Panevėžyje, kur niekam nereikėjo jokių videoužsakymų, o čia kažkaip reikia. Vilnius yra Vilnius. Truputį geriau. Pavasarį Kęstutis Šapoka pakvietė Jono Meko centre surengti retrospektyvą. O dėl uždarumo – aš ir būdamas Panevėžyje bendraudavau su savo bendrakursiais Egle Ridikaite, Jurga Barilaite, Dariumi Žiūra. Nebuvau nutraukęs ryšių su Vilniumi.

O kas tau yra Facebook, kuriame esi gana aktyvus? Ar tai – lengvai prieinamas bendravimo būdas, informacijos šaltinis, ar blogas įprotis?

Toks įdomus dalykas. Šio įpročio galima labai greitai atsisakyti. Kartais juo nesinaudoju ir nejaučiu poreikio. Bet kai yra Facebook, ryte atsidarai ir pamatai, ką draugai nuveikė, gali viso pasaulio naujienas pažiūrėti, išvengiant mūsų bulvarinių žinių portalų.

Daugiau: www.kviliunas.com

Parengė Birutė Pankūnaitė