Algirdas Fediajevas – muzikantas, keliautojas ir, kaip pats sako, geriantis gyvenimo įvairovę žmogus. Šį gruodį pasirodė jo debiutinis albumas „Vieškeliu į Araratą“, pristatymo koncertas vyks gruodžio 11 d. Vilniaus Kirtimų kultūros centre. Kelionėse ir sėsliame (nors mintimis ir nelabai) gyvenime gimusios dainos, keliančios įvairius klausimus, o atsakančios kartais į juos su filosofo ironijos šypsena, kaip viename dainos tekste – ant akmens pasėdėti ir klausimą rytojui atidėti.

Kaip jautiesi išleidęs albumą?

Potyris ypatingas. Žmonės, kurie yra išleidę knygą, tapo paveikslus ar kuria filmus, supranta, kas tai yra. Tai toks užtaisas, subrandintų idėjų realizavimas, tam tikras gimimas. Ilgo proceso pabaiga, kuri nereiškia sustojimo, o tik pirmą, labai malonų vaisių.

Gal galėtum pasidalinti albumo gimimo istorijos detalėmis?

Istorija prasideda nuo to, kad kiek daugiau nei prieš metus važiuodami pamatyti Ararato, su draugu užsukome į Gruziją. Kalnuose susipažinome su šaunia kompanija, iš kurios gavome pasiūlymą surengti koncertą Tbilisyje. Sutikau, tai buvo pirmasis solinis koncertas, išties smagus. Po koncerto priėjo žmogus ir pasiūlė atvažiuoti į Krokuvą, sakė, jog ten gyvena ir gali suorganizuoti koncertą ar net kelis. Sutikau, o jis, aišku, pamanė, kad vargu ar čia rimtas sutikimas, palaikė tai vienu iš mandagumo gestų arba lengvabūdiškų „jo, jo, atvažiuosiu“ pasakymų. Bet į Krokuvą atitranzavau. Pernai, lapkričio vidury, su geru draugu. Pora koncertų ir puiki pažintis tiek su Philipu Soanesu, airiu, pakvietusiu mane į Krokuvą, tiek su Jamesu Haddocku Jr. iš Aliaskos. Abu jie puikūs muzikantai, kūrėjai, dabar jau ir geri mano draugai, kažkokiu būdu kelerius metus „įstrigę“ Krokuvoje.

Paaiškėjo, kad Philas turi nedidelę įrašų ir leidybos kompaniją „Resonating Wood Recordings“ ir jau tada, lapkritį, pasiūlė bendradarbiauti. Vėliau, vasarį, suorganizavau jiems koncertą Vilniuje, Kirtimų kultūros centre. Buvo puikus vakaras. Vėliau, balandį, vėl trise važiavome į Lvovą ir grojome ten.

Na, o dabar, šių metų spalio pabaigoje, vėl apsilankiau pas Philą, kuris persikėlė į Bratislavą, įrašėme porą naujų kūrinių ir atlikome visą fizinį-materialų albumo gamybos darbą.

Džiaugiuosi, kad albumas išleistas per tokią mažą, jauną, „šeimynišką“ leidybos kompaniją.

Draugyste ir šeimyniškumu paremtas bendradarbiavimas savaime malonus. Be to, vadinamųjų mažų „leiblų“ veikla man labai idėjiškai artima. Nekokių jausmų kelia vadinamoji muzikos industrija, muzikos buvimas supermarketo preke. Blogiausia, kad ta industrija apima labai daug, labai platų žanrų spektrą ir nustato taisykles, primeta tiek muzikantams, tiek ir klausytojams prekinį modelį paklausa-pasiūla. Maži „leiblai“, tyli nepriklausoma veikla man atrodo kaip veikimas kažkur nuošaly visos tos mašinos, tam tikra oazės galimybė. Tiesą sakant, iš šių laikų muzikos, kurios klausau, turbūt 90 procentų yra labai mažai žinomos ir nepopuliarios grupės ir atlikėjai. Jie tiesiog neskamba taip, kaip neva „reikia“.

Ant albumo viršelio matyti nuotaikingai nupieštas Tavo portretas. Kaip gimė viršelis?

Viršelio atsiradimo istorija tobulai atitinka albumo muzikinę ir ne tik koncepciją. Turiu omenyje spontaniškumą, nuotykį, netikėtumą, atsidavimą keliui ir kryžkelei. Begrojant įvairių žmonių kompanijoje priėjo mergina, su kuria vos ne ką tik buvau susipažinęs, ir pradėjo piešti. Piešinys man taip patiko, kad iškart paprašiau leisti jį panaudoti albumo viršeliui. Ji, t.y. latvė menininkė Renate Milune, sutiko, ir taip prasidėjo nuostabi pažintis. Na ir, kaip minėjau, viskas puikiai derėjo su muzika.

Gal galėtum papasakoti apie albumo filosofines idėjas? Taip pat galimas įtakas, iš kur atėjo?

Geras klausimas. Vienas iš įkvėpimo šaltinių yra Ararato kalnas. Tai yra kaip simbolis. Viena vertus, materialus, nes pernai autostopu keliavau prie to kalno, buvo fantastiška kelionė. Kita vertus, tai ir biblinis simbolis, kažkoks egzistencinis, ypatinga vieta...

Vieškelis, kelias – albume visą laiką šis motyvas vienokiu ar kitokiu būdu išlenda. Iš asmeninės patirties ir šiek tiek simbolinės – kelias, ėjimas, procesas, nuolatinės kryžkelės, abejonės. Man atrodo, tai yra viena iš esminių žmogaus gyvenimo dalių. Judėjimas, kaita, stabilumo neturėjimas nei fizine, nei vidine prasme. Taip pat tai yra nuolatinis ieškojimas, neaišku ko. Tai nėra judėjimas kažkokio progreso ar aiškaus tikslo link, o paprasčiausia gyvenimo simbolika – klausimai, kryžkelės, neaiškumas, net mistika.

Galiu nuoširdžiai pasakyti, kad žodį „vieškelis“ pavogiau iš Broniaus Radzevičiaus, vasarą – birželį, liepą skaičiau, labai stipriai palietė abu jo romano „Priešaušrio vieškeliai“ tomai. Tai labai stiprus kūrinys, matyt, buvo laiku ir vietoje perskaitytas. O įkvėpimas atėjo iš daug įvairių dalykų – tiek gyvenimo patirčių, tiek įvairios muzikos, literatūros.

Ar apibrėži savo muziką kaip žanrą? Ar su kuo nors tapatiniesi?

Į šį klausimą dažnai tenka atsakyti, natūralu, mano muzikos negirdėjusiems žmonėms norisi suprasti maždaug kokiame stilistiniame lauke ji plaukioja. Kaskart atsakymas būna keblokas. Greičiausiai, muzika laisvoko pobūdžio, linkusi į psichodeliką, vietomis – disonansą, taip pat tai Rytų motyvus užkabinanti akustinė muzika, nors žodžiai lietuviški. Taip, skamba griozdiškai, bet ką padarysi.

Kiek Tau yra svarbu bendrauti su kuriančiais žmonėmis?

Labai svarbu, ir kitas tave gali geriau suprasti, ir pačiam lengviau suprasti žmogų, kuris irgi kažką daro, lygiai taip pat gali būti labai vaisingas dialogas. Gali bendrauti ir visai skirtingų krypčių kuriantys žmonės, tiesiog yra kažkoks ypatingas procesas, dalijimasis, kuris gali praturinti abi puses.

Prieš kurdamas, kiek iš anksto turi vaizdą, kas turės būti sukurta ir kiek tai formuojasi bei kinta procese?

Visos dainos, kurias yra tekę sukurti, formavosi visiškai skirtingai. Yra tokių, kur buvo impulsas, ir žodžiai bei muzika atėjo iš karto, bet buvo ir tokių, kur trupinėliai būdavo sugalvoti ir po to per vieną ar porą vakarų „susilipdo“. Būna ir tokių, kad vargsti savaitę ir paskui nusprendi išmesti. Improvizacija, bandymų ir klaidų metodas, ko gero, yra pagrindinis būdas. Neturiu muzikinio išsilavinimo, natų nelabai pažįstu, negaliu kurti tuo pagrindu. Pats geriausias metodas yra ramybė, tam tikras susikoncentravimas. Bet susikoncentravimas gali būti labai spontaniškas, ateinantis iš šalies. Tačiau, kaip ir sakiau, kiekvienas atvejis yra visiškai unikalus.

Kiek procentų įkvėpimo ir kiek valingo darbo?

Ojei... Be šansų. Sunku atsakyti. Tačiau galima pažiūrėti ir paprasčiau. Jei absoliučiai neimsi į rankas gitaros, tai vargiai kas nors gali išeiti. Reikia nuolat groti ir taip provokuoti įkvėpimą. Gal kitiems ir kitaip, bet man instrumentas yra būtinas, svarbi praktika, veikla.

Ar turi kūrybinių planų?

Artimiausias planas yra koncertas gruodžio 11 d. mano mėgstamiausioje muzikinėje Vilniaus vietoje – Kirtimų kultūros centre. Be manęs ten dar gros psichodelinės muzikos magas Lukas Devita, taip pat laukia labai intriguojantis debiutas. Pasirodys, mano manymu, ypač stiprus jaunųjų rašytojų žinomos Ievos Toleikytės (vokalas) ir puikaus gitaristo Vido Aškinio duetas. Kviečiu apsilankyti, ypač turint omenyje, kad Kirtimų kultūros centro komanda visuomet pasirūpina ir puikiu įgarsinimu.

Yra dar sukurta dainų ir tikiuosi, kad kažkuriuo metu gims dar vienas albumas. Kai kurios naujos dainos galbūt yra šiek tiek kitokios, bet viskas vyksta toliau, nėra taip, kad būtų sustojimas, norisi viską daryti toliau ir iš naujo kurti. Norisi nuolat save perlipti, stebėti, kad nebūtų nei savęs paties, nei kažko kito kopijavimo. Nesinori susirasti kažkokį modelį ir juo eiti, norisi vis gimti iš naujo...

Jei nebūtų klausytojų, ar kurtum muziką?

Taip, tikrai taip, nes muzika, kūryba, pats procesas man gyvybiškai svarbus, sakyčiau, netgi tam tikra priklausomybės forma. Todėl net ir nesant klausytojo, manau, neišeitų be to apsieiti. Kita vertus, klausytojas yra labai svarbus, nes kažkas palaiko, kažkas pastumia, kažkas gal patarimą, žodį pasako, ir toks bendravimas užsimezga iš vienos ir kitos pusės. Daugiausia koncertus turiu omeny, bet žiūrint į albumą – lygiai taip pat. Nors ir kurčiau, manau, be klausytojo, bet klausytojas labai svarbus.

Anksčiau, kai kūrei su grupe „Working Hobo“, muzika buvo šiek tiek kitokia, tarsi buvo daugiau humoro, žaidimo, šiek tiek išliko jo ir šiame albume. Kas lėmė pokytį?

Kolektyvinis kūrimas, buvimas grupėje yra šiek tiek kitoks, susikerta kelių žmonių idėjos, kelių žmonių požiūriai, ir jie kai ką atneša, kažkas susimaišo. O dabar tiesiog buvau vienas su gitara, kartais armonikėle ir savo idėjomis.

Galima žiūrėti net mechaniškai, aritmetiškai – jei yra keturi nariai, tai kas nors ateina iš keturių pusių, tam tikros įtakos, ir išeina mišinys, o čia buvo tik mano vieno muzikinės, ir ne tik, idėjos, todėl ir rezultatas išėjo ne mišinys, o viena ketvirtoji jo dalis. Kita vertus, tuos pokyčius lėmė ir įvairios gyvenimiškos patirtys, kelionės, anksčiau nesutiktos knygos, neklausyta muzika. Šiuo metu su grupe vėl tikimės aktyvinti veiklą, tam tikras pokytis jos muzikoje taip pat turėtų būti.

Pamenu, kad ankstesnėse Tavo dainose būdavo įvairių personažų, keliaujančių iš vieno dainos teksto į kitą, turinčių savo vardus, ypatybes. Kiek jie yra išgalvoti, o kiek vienur ar kitur sutikti?

Grupės „Working Hobo“ dainose buvo spalvingų personažų. Buvo vienas toks Degtininis Džekas, įkvėptas Džeko Londono knygos „Džonas Miežis“, taip pat mąstymo apie žmogaus rutinišką, galima sakyti, tragizmą, visiškai juodą užsidarymą tokiame iš pažiūros nelabai prasmingame „reikale“. Dar buvo vienas personažas sunkvežimio vairuotojas, gana mistinis. Šis žmogus turėjo prototipą, tai buvo vienas lietuvių sunkvežimio vairuotojas, kurį kažkada susistabdžiau. Važiavome per Lenkiją, ir jis visą kelią piktinosi politiniais įvykiais, situacija Lietuvoje ir Europoje, netgi savo žmona, užtat garbino Rusiją. Visai smagių kilo dainų apie jį, gimė visokių istorijų.

Personažų idėja prieš kelerius metus kilo natūraliai, tikriausiai jai įtaką padarė Amerikos folk-bliuzo muzikos tradicija. Ten yra daugybė personažų ir apie juos prikurta dainų. Tiesiog mes su grupe būdami artimi tai tradicijai, gal ne tiek per muziką, kiek idėjiškai, pabandėme surasti tokių veikėjų savo gyvenime, kelionėse ir juos apdainuoti. Tai buvo visai smagus procesas.

Labai daug laiko praleidi keliaudamas. Bent keli mėnesiai per metus būna ant ratų, tranzuojant. Kiek artimas klajoklio muzikanto įvaizdis?

Na, tiesiog pastaruosius kelerius metus labai daug teko taip gyventi, daug daug grojimo įvairių šalių gatvėse. Pats keliavimas yra svarbus dalykas, tai yra pakitusi sąmonės būsena. Tai iškelia naujų dalykų, daug ką pamiršti – keliaujant atrodo, kad problemų beveik nėra, dauguma jų išgalvotos. Iškyla daug naujų dalykų, pamatai naujų žmonių, išgyveni jų patirtis – kai kurios linksmesnės, kai kurios liūdnesnės. Geri pasaulio įvairovę ir kyla gana gilių klausimų.

Keliavimas, viena vertus, yra terapija, kita vertus – būtinas išėjimas, kad pakeistum save, savo požiūrį ir savo susiformavusį pasaulį, kad atsinaujintum, šiek tiek prasiplėstų laukas ir į pasaulį būtų galima pažiūrėti kitom akim.

Naivus klausimas, bet ar būna, kad keliaudamas pasiilgsti namų? Kažkokio stabilumo, elementaraus patogumo?

Vienas labiausiai man patinkančių dalykų, kad patogumų poreikis pasidaro visiškai minimalus, kita vertus, paskui, gavus normaliai suprantamą komfortą, žinoma, būna malonu. Namų ilgesys kamuoja kartkartėmis, bet keliavimas padeda ir į pačius namus kiek kitaip pasižiūrėti. Aš į tą ilgesį žiūriu pozityviai.

Studijavai filosofiją, religijos mokslus – kaip manai, ar tai veikia Tavo muzikos pasaulį?

Manau, veikia labai stipriai, kita vertus, ryšys abipusis. Muzikos pasaulis taip pat veikia filosofinį pasaulį, ir šie du dalykai tarpusavyje labai gerai sugyvena, nes muzikinė prizmė leidžia kitaip pažiūrėti į filosofinius dalykus, o filosofija leidžia žymiai plačiau pažvelgti į muziką: kelia labai daug klausimų, reikalauja persvarstyti, pažiūrėti iš daugybės perspektyvų. Su daugumos dainų, esančių albume, temomis susiję filosofijos, religijos klausimai, kurie aktualūs, kuriais domiuosi, domėjausi. Jie nori nenori atsispindi muzikoje.

Ar menas apskritai turi tikslą? Jei turi, tai koks jis galėtų būti?

Pasaulinė socialistinė revoliucija, aišku. (juokiasi) O jeigu rimtai, tai visiškai įdėti į tam tikrą sistemą, kur menas atliktų tam tikrą funkciją, kažkieno palinksminimo, paliūdinimo, nelabai man priimtina. Kita vertus, bandyti sakyti, kad menas vien savaiminė vertė, absoliučiai dieviškas reikalas, o menininkas yra ateivis iš kitos planetos, kažkokios aukštesnės rasės padaras – dar blogiau. Nežinau, funkcija, na, gal tikslas, prasmė – bandyti žmoguje kažką gilaus, būtent gilaus, sužadinti. Tai gali būti ir apmąstymai, ir jausmai – tiek ypatingas džiaugsmas, tiek ir liūdesys, net ir pyktis. Jei menas sužadina kažkokį gilų pyktį ir ta emocija įgauna kokią nors pozityvią prasmę, tai, man atrodo, irgi labai gerai. Sakyčiau, kad gilių dalykų sužadinimas galėtų būti meno tikslas, vertė, bet vėlgi nesinori nieko įstatyti į schemą, kur būtų įrašyta funkcija ir taip apibrėžta. Klaustukas mano mėgstamas dalykas, tai prie meno tikslo irgi palikčiau klaustuką.

Kalbino Vaiva Lanskoronskytė