2014 m. Antano Baranausko premijos įteikimas poetui Gintautui Dabrišiui (laureatas stovi per vidurį). Violetos Matelienės nuotrauka

Gruodžio 5 d. Anykščių L. ir S. Didžiulių viešojoje bibliotekoje Antano Baranausko literatūrinė premija įteikta poetui Gintautui Dabrišiui už poezijos knygas „Joju vienas“ (2011 m.) ir „Upė Jekaterinai“ (2014 m.). „Eidamas į kariuomenę, pasiėmiau tik vieną knygą – Baranauską“, – dėkodamas už premiją, sakė laureatas Gintautas Dabrišius.

Premijos įteikimo vakarą pradėjo Jono Biliūno gimnazijos moksleivė Deimantė Kavaliauskaitė, kuri atliko savo kūrybos dainą Gintauto Dabrišiaus eilėraščio žodžiais (mokytoja Ona Jakimavičienė). Dalyvavo leidyklos „Kauko laiptai“, išleidusios Gintauto Dabrišiaus knygą „Upė Jekaterinai“, redaktorius Viktoras Rudžianskas, poetė, skaitovė Laima Petronienė. Laureatą sveikino premijos steigėjas – rajono meras Sigutis Obelevičius, LR Seimo nariai Ričardas Sargūnas ir Sergejus Jovaiša, muziejininkai ir bibliotekininkai. Renginį vedė kraštietis rašytojas Vidmantas Kiaušas-Elmiškis. Vakarą vainikavo Aistės Smilgevičiūtės ir Roko Radzevičiaus koncertinė programa, skirta K. Donelaičio jubiliejiniams metams „Su daina per „Metus“.

Šis tekstas skiriamas daugiausia tiems, kurie girdi apie Gintautą Dabrišių pirmą kartą. Ir, žinoma, jo bičiuliams bei jo kūrybos gerbėjams.

Kasdienybė ir šventės: Gintautas Dabrišius apie save

Gintautas Dabrišius santūriai klausėsi kolegų kalbų. Kai žodis buvo suteiktas jam, kalbėjo taupiai, paprastai: „Gyvenu Prienų rajone, vienkiemyje prie Šilavoto. Taip jau atsitiko, kad man atiteko šeimos sodyba. Dovanų gavau dangų, pievas, mišką, kurį nuolat sodinu. Labai myliu bites. Turiu bičių ūkį, jį plečiu. Nemaištauju prieš gamtą. Ji yra mano poezija, kasdienybė ir šventės. Apie gamtą nusimanau daugiau, negu apie literatūrą. Labai vertinu Donelaitį ir Baranauską. Eidamas į kariuomenę, pasiėmiau tik vieną knygą – Baranauską. Dauguma mano eilėraščių parašyti prie žibalinės lempos. Nesistebiu ir juolab nepykstu, kad manęs nesupranta. Būna, eilėraštį rašau savaitę, o žmogus jį nori suprasti tą pačią minutę. Eilėraščio „Aukštas kalnas“ ketureilis: „Einu per jį / Paukščio plunksną iškėlęs/ Ir arklio nereik? Joju vienas“.

Vakaro svečiai apie Gintautą Dabrišių ir jo kūrybą

Išskirtinai tikras, nuoširdus, nesumeluotas

Renginio vedėjas rašytojas Vidmantas Kiaušas-Elmiškis trumpai pristatė laureatą: „Kaime gyvenantis, retai į miestuose vykstančius literatūros vakarus, šventes, įvairius skaitymus išjudantis poetas Gintautas Dabišius išleido dešimt lyrikos knygų. Už rinkinį „Sviest akmenuką“ jis tapo 2006-ųjų Poezijos pavasario laureatu. Debiutavęs prieš tris dešimtmečius („Vienplaukis prie plento“, 1982), autorius iš karto buvo pastebėtas literatūros kritikų ir skaitytojų, jo meilė gimtinei, viskam, kas gyva, išskirtinai tikra, nuoširdu, nesumeluota... „Yra pasaulis po kurį vaikštom, yra pasaulis, kuris vaikšto po mus“, – teigia savyje būti pamėgęs, originaliai jautrus poetas. Ne pritapęs, ne įsijautęs, o esantis“.

Gintautas Dabrišius literatūrologų akimis

Įžanginėje kalboje Vidmantas Kiaušas-Elmiškis rėmėsi literatūrologų pastebėjimais: „Įžvalgus literatūros kritikas Valdemaras Kukulas apie G. Dabrišių yra rašęs: „Beje, nors ir labai atsargiai, vis dėlto drįsčiau teigti, kad šis poetas šiandien yra aktualiausias (ne pačiai poezijai, o jos savimonei), nes geriausiai atspindi poezijos būseną tarp jau dūžtančio postmodernizmo ir dar negrįžtančio klasicizmo (...)“. Literatūrologė Gintarė Bernotienė, recenzuodama knygą „Joju vienas“, pasitelkia vaikišką žaislą, kaleidoskopą, ir taip nusako G. Dabrišiaus kūrybos metodą, kuris puikiai tinka ir rinkiniui „Upė Jekaterinai“: „Jis pradeda rašyti, kai užčiuopia bent jau dvilypio žvilgsnio galimybę, įtrūkį įprastume, paradokso nuojautą; objektai čia visada bent du – tai, apie ką rašoma, ir tas, kas rašo, kartais jie eilėraštyje susikeičia vietomis, tačiau dažnai vietos paliekama ir trečiajam – istorijai, refleksijai, fantazijai, nes be trečiojo nario kaip metaforoje šis realybės nuotraukas gaminantis įtaisas neveikia – jo kojos visada trys, ir tą trečiąją skaitančiajam reikia pabaigti įsivaizduoti pačiam“. Jauna knygų apžvalgininkė Jurga Tumasonytė rašo:„Sąmoningas atsisakymas sekti kitomis poetinėmis mokyklomis, konstatuoti sunkias sielos ir visuomenės ligas, manieringo kultūrinio ir postmodernaus stiliaus kartočių vengimas daro G. Dabrišių puikiu poezijos raiteliu. Vaikiškas, skaidrus rašymas – kaip ilgai lauktas atsinaujinimas: paprasti dalykai įsirašo ir tampa nepaprasti“.

„(...) iš kiekvieno puslapio žvelgia šypsantis autorius“

Vidmantas Kiaušas-Elmiškis stabtelėjo ties G. Dabrišiaus literatūrinei premijai pristatytomis knygomis: „Naujausio rinkinio „Upė Jekaterinai“ (Kaunas: „Kauko laiptai“, 2013) anotacijoje leidėjai taikliai akcentuoja: „(...) iš kiekvieno puslapio žvelgia šypsantis autorius, tarsi jam nerūpėtų – ar mes dar stebimės, ar mes jau stebimės“. Kartais G. Dabrišiaus lyrinis „aš“ gyvena viduje eilėraščio, kitąkart –obelyje, tačiau jis visada smalsiai kalbina žemę, myli „visą žalią akiplotį“, natūralu, kad „savo sielą – maištaujantį ežį“ poetas dažniausiai sutinka „Ten, kur samanos auga (...)“.

Avilys ir bitė, sodas, vis šmėkščiojanti lapė, praskrendantis naktinis drugys, skubanti skruzdėlė, avinėlis, rupūžė... Į ką bepažvelgtų G. Dabrišius, bendravimą lydi egzistencinis džiaugsmas, naivus paprastumas, persipinantis su paradoksais, ir įdėmiai pasaulį stebinčio bei jaučiančio, archajišką pasaulėjautą išsaugojusio žmogaus išmintis. Skaitydami eilėraštį „Dviguba lapė“ įsitikiname, kokia dažnai netikėta, dabrišiškos lyrikos filosofija: „Sakoma, / Kad lapės maišelis toks gilus – / Jei ranką pasiilgintum, / Tiesą pasiektum. / Lapė niekada neturėjo maišelio“.

Rašydami apie G. Dabrišių recenzentai pabrėžia jo eilių giedrumą, gebėjimą stebėti ir fiksuoti, animistinės pasaulėvokos svarbą, reikmenišką mąstyseną, o kur dar pasakų motyvai, ypatingas, retai sutinkamas atvirumas, nesimaivančio kaimo žmogaus gyvenimas: „Aš mokėjau pievose / Būti nematomas, / Todėl niekas neieškojo / Ir niekas manęs nesidairė“.

Eilėraštyje „Kai eidavau per plačiuosius...“ iš daug molio paimama nedaug: „Nulipdysiu proto gabaliuką, / Kad sugalvočiau, / Ką su visu moliu veikti“. Pasakyta, kaip G. Dabrišius sugeba, taupiai, o aprėpiama plačiai“.

O ką Dabrišius veikia poezijoje?

Klausė Vidmantas Kiaušas-Elmiškis. „Skaitydami G. Dabrišiaus kūrybą, su pasauliu bendraujame žvelgdami į atpažįstamus ir kaskart naujai pamatomus kasdienės buities daiktus, mąstome apie praeities sąsajas su dabartimi, grožimės ir negalime atsistebėti, koks nuostabus gyvūnijos, augmenijos ir žmogaus sambūvis. Kitas raiškus G. Dabrišiaus lyrikos momentas – jam svarbi senoji baltų kultūra, esama sąlyčių su mitologija, neginčytini folkloro aidai. Labai netikėtai poetas paklausia: „Ką medžiai veikia miške?“ Auga, žaliuoja, atsakysime. O ką Dabrišius veikia poezijoje? Gyvena! Natūraliai, paprastai, dabrišiškai“.

„(...) esi daug kuo nusikaltęs“

„Gintauto Dabrišiaus kūrybai būdingas pirmapradis gamtos pajautimas. Jis kalba vaiko akimis, o vaikas nemeluoja. Klausydamasis ir skaitydamas Gintautą Dabrišių pajunti, kad esi daug kuo nusikaltęs“, – taip laureatą apibūdino leidyklos „Kauko laiptai“, išleidusios Gintauto Dabrišiaus knygą „Upė Jekaterinai“, redaktorius Viktoras Rudžianskas. Jam antrino poetė, skaitovė Laima Petronienė, kuri premijos įteikimo vakarą skaitė Gintauto Dabrišiaus eiles. „Man Gintautas Dabrišius yra atradimas. Patiko baltosios eilės, spinduliuojančios paprastumą, atvirumą, jautrumą, džiaugsmą“, – sakė Laima Petronienė.

Tarsi bičių duonelė

Vakaro metu Vidmantas Kiaušas-Elmiškis citavo rašytojo anykštėno Rimanto Vanago žodžius, kuriuos anykštėnai skaitė Anykščių krašto laikraštyje „Anykšta“: „Galima išmokti šiuolaikiško eiliavimo, kalbėjimo, vaizdavimo, retų gražių sąskambių ir frazių, šokiruojančių metaforų ir palyginimų; Dabrišiaus gi mėgdžioti „neapsimoka“: per sprangi, per sausa, per kieta jo duonelė! Bičių duonelė (jis – puikus bitininkas), kurią reikia vartoti atsargiai, mažomis dozėmis...“

Miniatiūra Gintautui Dabrišiųi

Rimanto Černiausko miniatiūrą „Dabrišius“ vakaro metu perskaitė Vidmantas Kiaušas-Elmiškis.

Platonas apibrėžė žmogų kaip paukštį be plunksnų. Bet dabrišiai nepanašūs net į paukščius. Jų snapas trumpas, uodegos nematyti, plunksnos neprasikalusios, skraido labai retai ir tik lėktuvais, laipioja medžių kamienais, minta daugiausia bičių medum, duona ir pieno produktais, kaip rudosios meškos. Gyvena mišriuose miškuose ir želdiniais apsodintose vietovėse. Paplitę siauroje teritorijoje tarp Kauno ir Prienų, bet buvo pastebėti su vilkais Žemaitijoje, Telšių apskrityje. Labai sėslūs. Migruoja retai, daugiausia į Azijos pusę, mėgsta taigą ir Kirgizijos kalnus. Deda du kiaušinėlius, bet pasiima juos atgal. Jauniklius peri patelės iš atminties. Lėti, ramūs paukščiai, gieda nedaug, bet prasmingai. Vienas dabrišius, pavadintas Gintauto vardu, ėmė čiulbėti eilėraščiais, kuriuos mažai kas suprato, bet vertino dėl netikėtų žmogaus ir gamtos sugretinimų ir labai savitos pasaulėjautos.

Dėl savo retų giesmių dabrišiai įtraukti į Raudonąją knygą.

Dabrišių kilmės mįslė ir paslaptingas jų gyvenimo būdas užkoduoti pavardėje. Iš tikro dabrišiai kilo iš darbišių, sukeitus vietomis dvi raides. O darbas – svarbiausia masonų ložės sąvoka, simbolizuojanti jos darbotvarkę, kilimėlį, braižomąją lentą. Bet dabrišiai niekada neprisipažins, kad yra patys tikriausi masonai Lietuvoje.

Nepabuvęs dabrišium, nesuprasi ir jo poezijos“.

Ką pasakytų Antanas Baranauskas?

„Šįmet pažymime ir kitąmet ne mažiau gražiai turėtume paminėti klasikų jubiliejus. Kristijonui Donelaičiui – 300, Dionizui Poškai – 250, Antanui Baranauskui – 180 metų. Nepamirškime, kad poemai „Anykščių šilelis“ – 155-eri. Pabandykime įsivaizduoti, kad susitinka trys garbūs vyrai, trys poetai, literatūros klasikai, o prie jų prieina pagal amžių jaunas, vienplaukis, pagal amžių – piemenaitis, tačiau jau pliktelėjęs Gintautas Dabrišius. Apie ką poetai kalbėtųsi, apie ką patylėtų – nespėliosime, tačiau neabejokime, kad skirtingų kartų autorius vienija neatšaukiama meilė gimtinei, gamtos grožiui ir jos harmonijai“, – apibendrino Vidmantas Kiaušas-Elmiškis.

Parengė Aušra Miškinienė