Rašytojas Benjaminas Lebertas

Būdamas septyniolikos, Benjaminas Lebertas (g. 1982) debiutavo romanu „Crazy“. Knyga buvo išversta į 33 kalbas, režisierius Hansas Christianas Schmidtas pagal ją pastatė to paties pavadinimo filmą. Per penkiolika metų Lebertas parašė dar penkis romanus ir knygą vaikams.

Daugelis mano, kad „Crazy“ yra mano autobiografija. Tai netiesa. Taip, pagrindinis veikėjas yra mano bendravardis ir turi panašių savybių, tačiau tai vieninteliai mus siejantys dalykai. Daugiausia autobiografinių detalių pateko į „Istoriją apie šuniuką, kuris nemokėjo loti“, – teigia jis.

Pokalbyje Lebertas pasakoja apie valgymo sutrikimus, gydymąsi psichiatrijos klinikoje ir nuvertinamą juoko galią. Rašytoją kalbina „Zeit Magazin“ žurnalistai Matthias Kalle ir Christine Meffert.

Jūsų romane „Žiemojanti tavo širdis“ (vok. Im Winter dein Herz) pasižymėjome sakinį: „Drąsa gyventi reiškia būdraujančią vaizduotę, nes visada tenka įsivaizduoti kelią, kurio nėra.“ Pagrindiniam veikėjui, jaunam vyrui Robertui, šį sakinį pasako jo psichoterapeutas. Netrukus Robertas atsiduria psichiatrijos ligoninėje. Ar vaizduotė gali padėti net tamsiausiomis akimirkomis?

Taip. Vaizduotė yra gelbėtoja. Kad apskritai kas nors pasikeistų, reikia tai įvaizdinti. Įsivaizduoti reiškia kurti gyvenimą. Taip neatsiduodame vietai, kad ir kokia bloga ji būtų. Kito gyvenimo galimybę galima susikurti.

Kaip kitą gyvenimą sekasi kurti Jums? Kaip ruošiatės rašyti?

Turiu užrašų sąsiuvinius, skirtus žmonėms, vietoms, drabužiams, orui, nuotaikoms, jausmams. Radęs ką nors, kas man patinka, įrašau į vieną iš šių sąsiuvinių. Jie guli ant mano rašomojo stalo ir yra labai svarbūs.

Renkate medžiagą savo istorijoms?

Taip, nors iš tiesų pirmiausia ieškau jausmo. Tada bandau rasti istoriją arba vaizdus, kurie jį atlieptų.

Sekant savo jausmais, neišvengiama asmeniškumo.

Tarp rašytojų vyrauja dvi nuomonės. Pavyzdžiui, Johnas Irvingas teigia, kad literatūra būtų neapsakomai nuobodi, jei visi rašytų tik apie tai, ką žino. Hemingway’us manė priešingai – anot jo, rašyti galima tik apie tai, ką žinai. Ir nors mane labai domina kitų žmonių istorijos, jas nustelbia Benjamino gyvenimas.

Jūsų romano veikėjas Robertas ligoninėje susiranda draugų, su kuriais išsiruošia į kelionę per žieminę Vokietiją. Jie ieško patys tiksliai nežinodami ko. Kokiu jausmu rėmėtės čia?

Jausmu, kad daugiau nebegaliu priimti pasaulio. Nebegaliu įsileisti jo įspūdžių ir veržlumo. Mano atveju tai turėjo labai konkrečių pasekmių – tikrąja to žodžio prasme nebegalėjau nuryti nė kąsnio.

Staiga nebegalėjote valgyti?

Taip. Tai prasidėjo prieš keletą metų, būnant užeigoje su draugais. Dar einant į ją mane sukaustė stiprus šaltis. Pajutau, kad imu žvarbti iš vidaus. Romane tai virto klausimu, kaip šį šaltį įveikti. Tą vakarą daug apie tai negalvojau. Tačiau kai užeigoje, azijietiškame restorane, buvo atnešti ryžiai, negalėjau į juos nė žiūrėti. Pasijutau siaubingai, grįžau namo ir atsiguliau į lovą. Kitą rytą jaučiausi taip pat. Vengiau maisto, man buvo sunku ryti. Tai bylojo apie tai, kad man tiesiog visko gana. Kai galiausiai svėriau vos 47 kilogramus, atsidūriau ligoninėje.

Ar ten sulaukėte pagalbos?

Taip. Manau, yra svarbu kurį laiką pasitraukti iš savo kasdienio gyvenimo. Palengvėja, kai sutinki bendraminčių, kuriems nereikia nieko aiškinti, čia visi išgyvena nokdauną. Kita vertus, iškyla didelis pavojus susikurti savotišką tėvynę ir nebegrįžti į normalų gyvenimą. Tačiau aš esu labai dėkingas Tyfenbruno klinikos žmonėms. Jie mane išgelbėjo.

Kaip jie tą padarė?

Buvo labai atkaklūs. Mane lydėdavo į valgomąjį – šalia visada būdavo žmogus, kuris valgydavo drauge ir padėdavo suprasti, kad lėkštėje nėra „per daug“ maisto. Pamažu pajutau, jog verta išsaugoti savo kūną gyvą, ir kad maistas yra pagrindinis dalykas padėsiantis tai padaryti.

Ar jausdavote alkį?

Ne.

Kiek laiko praleidote klinikoje?

Tris su puse mėnesio.

Ar per šį laiką rašėte, vedėte užrašus?

Ne. Ten esi labai suvaržytas. Viskas vyksta pagal griežtą dienotvarkę, bet tai irgi yra gerai. Vis dėlto vaizduotę maitina gyvenimas. Klinikoje labai nuo jo nutolau. Tik tada, kai vėl atsiranda vietos gyvenimui, ima skleistis vaizduotė.

Robertas jaučiasi nelaimingas, jo palydovai – taip pat. Kodėl jų neapleidžia šis jausmas?

Manau, šią būseną galima įsimylėti. Matau, tą stebėdamas daugelį savo amžiaus žmonių, regis, neturinčių ryšio su mūsų laiku. Jie labai melancholiški. Šis liūdesys, kamuojantis mūsų kartą, stipriai apibrėžia mūsų tapatybę. Tapatybė pati savaime yra geras dalykas. Klinikoje supratau: liūdesys vaidina svarbų vaidmenį laike, kuriame sunku rasti savo vietą. Tiesą sakant, klinikoje man tai pasirodė gražu – ten žmonės gali pasakyti: „Mes tie, iš durnyno!“ Manau, sveikiau papasakoti gerą juoką, nei nuolat kalbėti apie tai, kaip kam nors blogai einasi.

Romane kalbama ir apie kaltės jausmą, apie tai, kad jaučiamės kalti, jei mums nesiseka. Net jei tam ir neturime teisės, nes kitiems sekasi dar prasčiau. Ar išgyvendamas nesėkmę Jūs taip pat jaučiate kaltę?

Vadinčiau tai ne kalte, o gėda. Didele gėda. Taip buvo visada. Manau, panašiai jaučiasi daug jaunų vyrų. Jie mano, kad neturi tam teisės, nes ankstesnės kartos gyveno daug blogiau. Tai tik dar labiau apsunkina situaciją. Daugybė jaunų vyrų konfrontuoja su gyvenimu, nes pagaliau įgijo teisę tą daryti. Tai reikia suvokti kaip laisvę. Gerai, kad ji atsirado.

Sociologas Heinzas Bude teigia, jog jaunų vyrų nesaugumą lemia tai, kad jie yra pirmoji karta, gyvenanti su labai sąmoningomis moterimis.

Moterys kitaip tvarkosi su nesaugumu, jos nedelsia. Man regis, vyrai nustėrę žvelgia į problemas ir nieko nedaro. Moterys sprogsta. Vyrai priešingai – vilkina laiką.

Jūsų knygose moterys paprastai piešiamos šviesesnėmis spalvomis negu vyrai. Jos grynesnės, aiškesnės – gražesnės. Jūsų romanuose jos atrodo geresni žmonės.

Manau, moterų nuomonė būtų kitokia. Tačiau man iš tiesų atrodo, kad moterys yra kūrybingesnės, mano manymu, tai yra gražu.

Dar viena romano paralelė su kitomis Jūsų knygomis – pagrindiniai veikėjai joje vėl keliauja. Pastaruosius dešimt metų jie labai dažnai keitė gyvenamąją vietą, o dabar gyvena Hamburge. Kokia vieta ieškojimui ir nerimui tenka Jūsų gyvenime?

Kiekvieną pauzę suvokiu kaip iliuziją. Tai gali liūdinti ir kelti nerimą arba padėti bet kur susikurti tėvynę. Dažniausiai bijoma pasiklysti pasaulyje. Aš tai suvokiu kaip laisvę. Ji mano tėvynė.

Kitiems tėvynė reiškia saugumą.

Tikriausiai žinote šią Hermanno Hesse‘s citatą: „Prisiminimai yra vienintelis rojus, iš kurio negalime būti išvaryti.“ Netiesa. Manyčiau, saugumą lemia kelionės ir ryšys su vieta, kurioje šiuo metu esame. Ne rojaus ilgesys. Nesvarbu, praeityje ar ateityje šis esti.

Žiemojančioje tavo širdyje“ kalbate ir apie tikėjimą Dievu.

Tikėjimas, kaip ir vaizduotė, išveda iš tamsos. Tačiau tai, kad pasakojimas baigiasi bažnyčioje, turi mažai ką bendro su Bažnyčios institucija arba tikėjimu. Man reikėjo vietos, į kurią susirenka žmonės ir kurioje iš karto įsivyrauja šiluma, gimstanti iš bendrystės. Vietos, kurioje gerai jautiesi būdamas bendruomenės nariu ir gali pasakyti: „Tai visuomenė, kurioje galiu išgyventi.“

Kokią reikšmę tikėjimas turi Jums?

Iš tiesų visada tikėjau. Nėra taip, kad tikėjimas visada būtų man padėjęs, tačiau visada jį jutau. Nesuprantu, kaip galima netikėti Dievu. Tereikia pažvelgti į gatvę arba gamtą, kad gautum jo buvimo įrodymą. Šių įrodymų yra visur, tereikia įsižiūrėti į žmones, judančius gatve. Ji... įdvasinta, tai būtų tinkamas žodis. Kalbėdamas su tapytoju Balthusu, Davidas Bowie yra pasakęs, jog modernaus meno nusigręžimas nuo dvasinių tikslų prilygsta tragedijai. Pritariu jam. Tai, kad menas plačiąja prasme seka gyvenimu, labai daug pasako ir apie mūsų laiką.

Užaugote žurnalistų šeimoje, kur pasakoti istorijas visada buvo svarbi gyvenimo dalis. Kaip šią pasakojimo aistrą išgyvenote vaikystėje?

Žinoma, kai aplinkui gimsta tiek istorijų, sunku turėti balsą. Žavėjausi jomis, nes iš dalies tai buvo pasakojimai, suteikę žmonėms drąsos arba ištempę juos iš pelkės. Jie gali pripildyti užakusį tvenkinį šviežio vandens, o tai yra gerai. Kita vertus, manau, kad aistringai virę pasakojimai išugdė mano polinkį tylai.

Kodėl?

Mūsų šeimoje visada dominavo žodis. Tačiau jis visiškai išstumia tylą, kuri taip pat yra labai iškalbinga, dažnai iškalbingesnė už visus žodžius. Mane dažniausiai sutiktumėte tyliose vietose.

Ar yra laikas, apie kurį galvojate: „Tada jaučiausi saugesnis nei šiandien“?

Kad tinkamai vainikuočiau visas kalbas apie sielą, Dievą ir vietas, pasakysiu, kad savo laikmečiu laikau, žinoma, romantizmą. Manau, ten girdimas mano širdies plakimas.

Minėjote, kad kartais labiausiai gelbsti geras juokas. Ar žinote tokį?

Ne, tačiau, dėkui Dievui, turiu žmonių, kurie tokius pasakoja man.

Ar humoras nuvertinamas?

Taip, visiškai. Jis nesulaukia tinkamos pagarbos. Humoras yra dildė, padedanti pasprukti iš kalėjimo.

Pagal www.zeit.de parengė Lina Žukauskaitė