Trumpa pasaka apie laukimą. Išsipildantį tiems, kurie iš tikrųjų laukia.

A

Ji suvynioja Kalėdas į didelį dovanų popierių. Šiugžda aplinkui viskas, tarsi vyniotų ne Kalėdas, o savo apdžiūvusius metus. Atrodo, tarsi bristų per lūžinėjančius meldynus žiemą, kai jau užšalę, ir per apsnigtą pakrantę driekiasi brydė.

Vynioja popierių, laižydama sukepusias lūpas, net prisimerkusi. Popierius šiugžda, gurgžda. Naujas popierius – senos Kalėdos. Kam gi ji norėtų jas dovanoti?

B

Ji perriša suvyniotas Kalėdas raudona juostele keletą kartų. Pasižiūri į savo darbą. Pakraipo galva. Nelabai, nelabai. Bet gal tiks...

Ji ima telefoną ir kažkam skambina.

„Labas. Čia aš...“

C

Ji atiduoda suvyniotas Kalėdas atvykėliams su darbiniais kombinezonais. Šie paduoda pasirašyti popierių.

„Ačiū. Viso gero.“

Ji prieina prie lango, žiūri, ilgai žiūri pro jį kažkur apačion.

Tiksi laikrodis.

Ji nevalingai barbena į palangę. Į ritmą. Tik tak. Tik tak.

Kalėdos keliauja iš stoties perskirstymo punkto į stoties perskirstymo punktą. Tik tak.

Kalėdos keliauja iš stoties į stotį. Tik tak.

Kalėdos išimamos iš pašto vagono į pašto vagoną. Tik tak.

Kalėdos keliauja nežinoma kryptimi. Nežinoma kryptimi. Tik tak.

Ji vis dar barbena į palangę. Tiksliau, ji sapnuoja, kad barbena. Vis dar sapnuoja. Tiksliau, ji viską sapnuoja.

--

Ir kai ji atsibus verkdama, apkabink ją per pečius, ir nieko neklausk. Tiesiog klausykis. Tik tak. Dar liko šiek tiek laiko. Klausykis širdies. Tik tak. Jos širdies.

Ir lauk. Ir nepaleisk iš rankų, kai atsibus.

Niekada nepaleisk.

Artėja Kalėdos.

Nepaleisk.

Artėja.