Rašytoja Scholastique Mukasonga. Nuotraukos autorius C. Hlie Gallimard Coul. Šaltinis http://www.scholastiquemukasonga.net

Rašytoja Scholastique Mukasonga (g. 1956) gimė Ruandoje. 1973 m. kartu su savo šeima pasitraukė į egzilį Burundyje. Nuo 1992 m. gyvena ir dirba Prancūzijoje. Savo apsakymuose ir romane „Šventoji Nilo mergelė“ ji atkuria Ruandos genocido patirtis – kraupūs 1994 m. įvykiai nusinešė daugelio jos šeimos narių gyvybes.

Rašytoją kalbina taz.de žurnalistė Carla Baum.

Ponia Mukasonga, augote Raundoje, tačiau 1973 m. Jūsų šeima buvo priversta išvykti į Burundį. Ar vaikystės prisiminimus šiandien išstūmė genocido patirtis?

Skiriu dvi istorijas – savo vaikystę ir genocidą. Tai tarsi du atskiri stalčiai. Būdama maža mergaitė su savo šeima gyvenau Ruandos mieste Nijamatoje. Jis jau tada veikė kaip savotiškas punktas, į kurį buvo deportuojama daug tucių. Klestėjo prievarta ir įtampa, tačiau aš gyvenau normalų gyvenimą su savo šeima. Paauglystėje lankiau katalikišką internatą. Ten iš tikrųjų sužinojau, ką reiškia diskriminacija.

Šventosios Nilo mergelės“ veiksmas taip pat vyksta katalikiškame internate 8-jame dešimtmetyje. Kaip reikėtų įsivaizduoti jaunos to meto tucės gyvenimą?

Mokykla buvo pristatoma kaip žinių ir būsimo elito lavinimo vieta, tačiau iš tiesų tai buvo propagandos buveinė. Romane vaizduojamas kunigas, ne dėstantis katalikiškas tiesas, o skleidžiantis neapykantą ir mintis apie segregaciją. Nebuvo jokio politinio sąmoningumo. Tuo metu patyriau kasdienio gyvenimo ir bjaurios diskriminacijos mišinį. Mergaitės netgi turėjo atskirai valgyti.

Ar 7–8-asis dešimtmečiai Ruandoje buvo neapykantos pritvinkęs pereinamasis laikotarpis, vėliau virtęs genocidu?

Nijamatoje, mieste, kuriame gyveno mūsų šeima, buvo padėti pamatai neapykantai ir genocidui. Čia tuciai pirmą kartą buvo pavadinti „tarakonais“. Vėliau tai tapo įprastu apibūdinimu. Tai paaiškina, kodėl taip suvešėjo prievarta, kodėl buvo kankinamos ir žudomos net besilaukiančios moterys. Tą gali suprasti tik tada, kai žinai, kad genocido šaknys slypi dešimtmečius skleistoje propagandoje. Savi kaimynai tapo nebe žmonėmis, o vabalais. Žinoma, tikrieji genocido pamatai buvo padėti dar anksčiau.

Kolonializmo laikais.

Taip. Kolonializmo istorija atliko svarbų vaidmenį – pirmieji nesantaiką tarp hutų ir tucių pasėjo belgai. Nuo 1930 m. kiekviename pase buvo įrašyta „hutas“ arba „tucis“. Genocido metais jie labai pasitarnavo organizuojant žudynes. Mane kaip rašytoją domina genocido priešistorė. Todėl svarbus vaidmuo kolonizacijai tenka ir mano romane. 8-ajame dešimtmetyje ji baigėsi, tačiau buvo beveik nepastebimai vykdoma per tarptautines šalies ugdymo programas. Tarkime, Belgija atsiuntė į Ruandą mokytojų. Jie turėjo padėti šaliai atsistoti ant kojų, tačiau tapo propagandos bendrininkais – buvo čia, viską girdėjo, tačiau neįsikišo.

Ar būdama rašytoja jaučiate atsakomybę akcentuoti ir tokius dalykus?

Pirmiausia jaučiu atsakomybę pasirūpinti, kad Ruanda toliau egzistuotų. Mano užduotis – rasti būdą atstatyti šalį ir susitaikyti. Šiuo požiūriu literatūra atlieka didžiulį vaidmenį.

Kokį?

Savo romanu tiriu praeitį ir bandau įtvirtinti bendruomeninį gyvenimą. Sielvartą reikia vertinti jį pagimdžiusių aplinkybių kontekste. Literatūra man yra priemonė išsiaiškinti tam tikrus klausimus ir siekti taikos. Tai nėra svarbu tik man pačiai – kai už savo romaną gavau Renaudot premiją, priėmiau ją ne tik kaip asmeninį, bet ir kaip Ruandos istorijos pripažinimą. Knyga ir jos sėkmė įrodo, kad aukos gali turėti balsą ir būti išgirstos. Gali gyventi toliau.

Kokiomis kitomis formomis šiandien galima kūrybingai įveikti prisiminimus?

Po genocido labiausiai bandoma atkurti bendrą istoriją. Tarkime, pynimo meną įsisąmoninti kaip nacionalinį Ruandos meną, kultūrinį hutų ir tucių palikimą. Vietiniais talentais bandoma atkurti šalį ir grąžinti ruandiečiams orumą. Maža to, daryti tai ne tik su užsienio pagalba.

Ar šiandien reguliariai grįžtate į Ruandą?

Nuo 2004 m. į Ruandą grįžtu mažiausiai kartą per metus. Jei galėčiau, atvykčiau dažniau. Ruanda vėl tapo mano tėvyne.

Kaip išgyvenate apsilankymus tėvynėje, suteikusioje Jums ir daug skausmo?

Kiekvieną kartą išgyvenu dvejopus jausmus. Nusileidus Kigalyje, mane kiekvieną kartą išmuša prakaitas. Anksčiau, kai dar gyvenau Burundyje, mano vyras vykdė prancūzų remiamus šalies vystymo projektus. Keletą kartų turėjome skristi virš Ruandos. Kiekvieną kartą bijodavau būti nužudyta lėktuve arba oro uoste. Šiandien šis slogutis dažniausiai greitai praeina, o aš labai džiaugiuosi vėl būdama namuose ir kalbėdama savo gimtąja, kinjarvanda, kalba. Pagaliau galiu didžiuotis, kad esu ruandietė.

Ar viešėdama Ruandoje aplankote ir savo vaikystės vietas?

Kiekvieną sykį nuvažiuoju į Nijamatą, kurioje buvo nužudyti ir daugelis mano šeimos narių. Dar ir šiandien Nijamata yra mirusiųjų miestas. Čia daugiau nieko nėra – nei vieno namo, nei vieno žmogaus. Man tai kaip piligriminė kelionė, turiu ten nuvykti, tačiau kiekvieną kartą privalau prisiversti. Dažnai prireikia poros dienų drąsai sukaupti.

Kokį įspūdį Jums kelia šiandieninė Ruanda?

Šiandien etniniai skirtumai nebevaidina jokio vaidmens. Sostinėje Kigalyje gyvena du milijonai žmonių. Jie nežino, kas yra jų draugai – hutai ar tuciai. Kita vertus, tai šalis, kurioje kartais vis dar gajos senos struktūros. Nepaisydami to, žmonės, išgyvenę genocidą, nejaučia neapykantos ar keršto troškimo. Panašiai kaip žydai, išgyvenę holokaustą.

Ar tiesa, kad nusikaltėliai, vykdę genocidą, privalo dėvėti kitus drabužius nei likę kaliniai?

Ne, tai nesusiję su genocidu. Visi kaltinamieji, dar laukiantys nuosprendžio, rengiami rožiniais drabužiais. Oranžiniais drabužiais vilki tie, kurie jau buvo pripažinti kaltais. Kaltinamieji, laukiantys nuosprendžio, nėra kalinami – jie gali ir privalo rūpintis savo šeimomis. Tiesa ta, kad po genocido buvo tiek daug kaltinamųjų, jog šalis susidūrė su rimtomis finansinėmis ir logistinėmis problemomis – visi turėjo atsidurti už grotų. Kai 2004 m. pirmą kartą vėl skridau į Ruandą, dovanoms gabenau daug drabužių. Tarp jų – daug rožinių marškinėlių. Tai buvo didžiulė klaida.

Šiais metais visas pasaulis minėjo Ruandos genocido dvidešimtmetį. Kaip manote, ar genocidas įsirašė į kolektyvinę tarptautinę atmintį?

Be abejo. Kai šių metų balandį Kigalyje vyko genocido minėjimai, dalyvavo daug tarptautinės bendruomenės narių – tarp jų Tony Blairas ir Ban Ki Moonas. Jie buvo labai susikaupę ir paveikti, atvykę be oficialių kvietimų. Man buvo svarbu tą suvokti. Tai liudija, kad egzistuoja bendros atsakomybės įsisąmoninimas. Genocido metais aukos jautėsi paliktos likimo valioje. Šiandien taip nebėra.

Pagal www.taz.de parengė Lina Žukauskaitė