Gediminas Kulikauskas. Apelsinų kontrabanda ir kiti pasakojimai apie smetoninę Lietuvą. – Kaunas: Obuolys, 2013. – 319 p.

Jau pats pavadinimas skamba intriguojančiai ir egzotiškai (kaip ir patys citrusiniai vaisiai pagal savo kilmės vietą), angažavimasis „kitokiai“ istorijai autoriaus palaikomas ir toliau, vis akcentuojant priešpriešą tarp šios knygos turinio ir nuobodžios, oficiozinės istorijos naratyvo. Tarpukaris – patraukli ir neišsemta tema, tad lyg ir nėra priežasties priešintis viliojimui „smagiais“ pasakojimais, gausiomis iliustracijomis ir antioficiozine, kaip teigiama, „alternatyvia“ istorija.

Tai lengvai skaitoma ir išties įdomi knyga, nors paantraštę – „apie smetoninę Lietuvą“ – sunku laikyti tikslia. Pasakojimai paliečia ir XVII a. (kalbant apie lobius), nusidriekia iki pasvarstymų apie šiandien į Lietuvą kontrabandos keliais plūstantį kontrabandinį „langų ploviklį“ ir stebėtiną jo populiarumą. Nors leidinys pradedamas ir užbaigiamas tekstais apie karybą, o į turinį dar įsiterpia pasakojimai apie lobius, sindikatus, kainų žymėjimą, apibendrindami turėtume teigti, kad tai – kontrabandai kaip specifiškam ir neišnaikinamam reiškiniui skirta knyga, apimanti ir kainų reguliavimo (akcizų) klausimą, ir gyventojų poreikius, ir specifinę ekonominę jų priklausomybę („‘N. sako, kad be rubežiaus gyvent negalėtų. Jei, sako, rubežių nukeltų į kitą vietą, tai ir aš kraustyčiausi ten gyventi...“‘, p. 120). Įterpiama  autoriaus agitacija nesisvaiginti, – juk, skirtingai negu mūsų seneliai, dabar galime rinktis tarp daugybės kitų, sveikesnių pramogų. Tokios refleksijos prasmingos ir reikalingos; pasakojamos nusimanančio, skirtingų istorinių laikotarpių kontrabandos ypatumus išmanančio, muitinėje besidarbuojančio knygos autoriaus Gedimino Kulikausko  –  tik dar vertingesnės.

Tekste „Lietuvos Nepriklausomybės samdiniai“ autorius išlaiko įtampą, pasakoja apie sudėtingas 1918–1919 m. kovas už nepriklausomybę, pindamas pikantišką pasakojimą iš plačiajai visuomenei mažai žinomų detalių, pvz., apie Alytaus gynimą, kai lietuvių pulkas „buvo atsidūręs tragikomiškoje padėtyje: turimiems rusiškiems šautuvams trūko šovinių, antra vertus, buvo pakankamai vokiškų šovinių, bet visai neturėta vokiškų šautuvų...“ (p. 59) ir kt., tačiau – paradoksas – painus pirmo skyriaus tekstas labiausiai ir primena vadovėlio puslapius. Antrajame žadėta „nevadovėlinė“ istorija išskleista sklandžiau, skaityti apie keisčiausiai rastus ir apmaudžiausiai prarastus lobius sekasi jau geriau. Be abejo, kulminacinis knygos pasakojimas ir koziris – istorija apie oranžinę kontrabandą, baigiamas pamoralizavimu būti supratingesniais ir nesišaipyt iš savo senelių ir tėvų, kurie citrusinių vaisių dar neatsivalgė – nei tarpukaris, nei sovietmetis tam palankūs nebuvo.

Skaitant apie žemdirbių streiką, valdininkų ir darbininkų atlyginimus gali kilti mintis, kad Lietuvoje – tikriausiai visada krizė. T. y. algos ir pragyvenimo lygis tarpukariu buvo toks žemas, kad pasaulio ekonominė suirutė gyvenimą nedaug tepablogino. Tiesa, ūkiai žlugo ir varžytinės tapo kasdieniu reiškiniu, tačiau vėl telieka stebėtis, kad ir per aną krizę kaimynai susitvarkė palankiau žmogui ir racionaliau („ūkininkai su pavydu žvalgėsi į Latviją, kurios vyriausybė priėmė nutarimą, jog [...]‘...ne[be]bus parduotas iš varžytinių nė vienas ūkis. Varžytinės, kurios jau yra paskelbtos, sulaikomos ar atidedamos‘“, p. 239). Apstu ir daugiau priežasčių kompleksuoti, kad „pas mus gyventi blogiausia“: net degtukai turėjo monopolį, o tokios smulkmenos kaip kojinės, įsikūrus sindikatui, buvo „’50 % blogesnės,negu prieš [fabrikams] susijungiant’, […] intereso gaminti geresnes kojines nebeliko, [jos] esą 15– 20 proc. brangesnės nei kitose valstybėse, o kokybė tapo tokia bloga, kad net ‘…buvo atsiradę lyg ir amatininkai, kurie skelbėsi pigiai taisą kojines’” (p. 194–195).

Įdomu skaityti apie gyvulių kontrabandą, žvalgytis į rūkalų reklamas; įdomu sužinoti, kad spiritą gabenę laivai beveik visi plaukdavo su Panamos vėliava ar kad Tilžės moterys, pastebėję, jog pareigūnai lengviau praleidžia motinas, skolindavosi mažamečius vaikus ir veždavosi juos vežimėliuose, – taip greičiau pereidavo sieną ir apsipirkdavo. Būtų galima ilgai vardyti, kas knygoje įdomu; be to, Apelsinų kontrabandoje apibendrinta medžiaga apie karius-samdinius iš Saksonijos, apie Lietuvoje rastus lobius, surinkti unikalūs prisiminimai apie tabako auginimą ir kt. Tarp šių dalykų nemažas atotrūkis, bet tokią teminę įvairovę lėmė Kulikausko domėjimasis konkrečiomis sritimis, privilegijuotas jų – kaip autoriaus hobių – statusas. Panašų – aistringo kolekcininko – santykį su narpliojamomis („renkamomis“) tarpukario bylomis savo knygoje Nusikaltimai „prie Smetonos“: rezonansinių tarpukario Lietuvos baudžiamųjų bylų studija (2008) yra deklaravęs ir Bernardas Gailius; jo knyga taip pat sudaryta iš periodinėje spaudoje publikuotų staipsnių. Tačiau tuo panašumai ir baigiasi. Todėl šalia džiaugsmo, kad knygos tokiomis temomis rašomos, tenka sustoti aptariant, kaip leidžiamos, kaip sudaromos. Kalbėti apie tai – kur kas nuobodžiau nei apie knygos turinį, tačiau tenka sustoti ir atkreipti dėmesį į darbo su tekstu aspektus. Ir kas atsitinka, kai to darbo pritrūksta.

Be abejo, tam tikros nuolaidos populiariam žanrui suteikiamos, pvz., atleistina suprimityvinta kalbėsena („Vokiečiai skubėjo nešti kudašių iš miesto, kuriame jau ėmė pukšėti kruvina košė“, p. 29). Tačiau šioje knygoje viskas kartojasi: išgirdus viską apie sindikatus ir kainų nustatymo komisiją, kitame tekste apie sindikatus skaitome iš naujo; ta pati įtampos kūrimo ir sensacijos išaiškinimo schema (apelsinų muito sumažinimo ir alaus atpiginimo). Pilna pasikartojimų gretimose pastraipose: „Tokių „šmugelninkų“ pelnas buvo didžiulis [...]. „Šmukulių“ pelnas buvo nemenkas“ (p. 121), kvailo vis tų pačių terminų aiškinimo („Žmonės jį vadindavo „brenkštu“ ar „jūros šnapseliu““, p. 121; „Dėl „brenkšto“ (taip kai kur vadino kontrabandinį spiritą) kontrabandos valstybė kasmet prarasdavo apie kelis milijonus litų“, p. 125 ir t. t.), elementaraus pilstymo iš tuščio į kiaurą: „Daugiausia kontrabandos tuomet buvo įvežama iš Vokietijos [...] spiritą Lietuvos juodajai rinkai, kaip rašė to meto laikraščiai, daugiausia gamino Dancige. [...] Daugiausia spirito būdavo atplukdoma iš Dancigo“ (p. 121–122).

Galiausiai, baigdami skaityti išsamų Kulikausko tekstą apie alkoholio kontrabandos kelius, laivus, gudrybes ir paklausiausias prekes, staiga atsimušame į pasimetusius, abstrakčius sakinius, ir vėl pradedančius istoriją nuo nulio: „Pagrindine kontrabandine preke buvo spiritas, kurį (daugiausia jūros keliais) gabeno iš Vokietijos“ (p. 147); „Klaipėdos krašte per jūros sieną buriniais ir irkliniais laivais masiškai gabentas kontrabandinis spiritas“ (p. 146); „skandindavo su smėlio balastu [...], kad sulaukus patogaus momento būtų galima pasiimti“ (p. 147) ir kt. Šis nuolatinis pradžios efektas nesiliauja ir kituose pasakojimuose; tai komplikuoja recepciją ir pagrįstai erzina skaitytoją, kelia pasakotojo kompetencijos klausimą. Ne kartą skaitome apie laivą-minininką „Prezidentą Smetoną“, apie 2 litų premiją už kiekvieną sulaikyto spirito litrą, o perskaičius visą poskyrį apie šamarlako receptus ir alaus gamybą saviems poreikiams, netolimame tekste vėl tenka rasti išnašą, esą „‘Šamarlaku‘ smetoninėje Lietuvoje buvo vadinamas nelegaliai gaminamas naminis alus, į kurį neretai „dėl stiprumo“ įmaišydavo ir spirito“ (p. 198, t. p. ir 202)... Jei Kulikauskas neprisimena, kad didelė jo knygos dalis jau buvo skirta pristati įvairių alkoholinių mišinių receptūras – kažin, ar tai priežastis galvoti, kad ir skaitytojas užmiršo, apie ką skaitė.

Pritarti ar ginčytis, kad maždaug nuo 1915 m. Lietuvoje „naminė degtindarystė tapo masiniu visuotiniu reiškiniu“ (p. 117) – bus jau istorikų darbas. Tačiau konstatavimas savotiškai keistas – juk beveik penkiasdešimtyje puslapių autorius tikino, kad, dėl geros kontrabandinių svaigalų kainos, pačių varyta degtinė buvo nepopuliari. Tuomet galbūt aukščiau cituotas teiginys galioja neilgam ir labai konkrečiam istoriniam laikotarpiui, –  tačiau kaip susigaudyti, jei pasakojime apie prūsišką spiritą iš XIX a. vidurio šokama į tarpukarį ir vėl atgal? Belieka tikėti – „Kvaišalus vartojo noriai ir dažnai – per vestuves, krikštynas, talkas. [...] ‘prieš kolchozus po 20–30 litrų anodijos per kūlimą išlakdavo‘“ (p. 136).

Autoriaus įdirbis tarpukario spaudoje išties didelis, o tokių knygų elektroninių versijų leidyba tikrai turi ateitį: juk jose iliustracijos bus didesnės (ar lengvai didinamos skaityklės dėka) ir spalvotos. Tačiau tikrai apmaudu dėl besikartojančių eiliavimų iš laikraščių, eksploatuojamos vis tos pačios citatos apie „sindikatines sąmanas“ (t. y. tabaką) ar raginimo šoferiams gerti ne degtinę, o alų, – tarsi spaudoje trūktų kitų žodinių iliustracijų šiomis temomis. Lėkštai kartojama ir valstybinės agitacijos ištauka „...nebūtina valgyti ryžius, užtenka ir savų miežinių kruopų...“, negana to, nutylint, jog tai – kovos su ekonomine krize būdas, vietinių prekių vartojimo skatinimas. Todėl valdininkai atrodo kaip idiotai, nežinia kodėl draudę tautiečiams skanauti ryžius, koncervus ir egzotinius vaisius („Valdžia nerangiai teisinosi, kad paprastų ūkininkų gyvenimo kokių nors ananasų trūkumas labai neapsunkins“, p. 156 ir t. t.). Kai muito apelsinams ir kitų vaisių pavertimo prabangos prekėmis tema jau išgvildenta be ekonominės krizės konteksto, nuobodu ir nelogiška skaityti apie „Krizių“ ir vidaus vartojimo skatinimui pasirinktas priemones (ir tuos pačius apelsinus...). Citatos, kurios buvo tokios puikios jas skaitant pirmą kartą, antrąjį kartą nebesuveikia – kaip įspūdžio nedaro tik ką girdėto anekdoto kartojimas.

Specifinė yra ir knygos pabaiga – sausa ir... gasdinanti, neapibendrinanti knygos ir net neužbaigianti paskutinio skyriaus „Karo nuojauta: kaip rengėsi gintis tarpukario Lietuva“. Baigiamasis knygos sakinys skamba veikiau kaip naujos pastraipos pradžia: „Anot J. Vaičenonio, pagal mobilizacines galimybes to meto Čekoslovakija buvo šeštoji Europoje ir aštuntoji pasaulyje“ (p. 311). Tiesa, po to dar seka – nežinia, dėl kokios būtinybės kitu šriftu spausdinami, visoje knygoje pasitaikantys intarpai, šiame skyriuje – apie dujokaukių maniją ir lenkų atašė nuomonė apie lietuvių kariuomenę, tad formaliai paskutinis sakinys yra „Lietuviai kareiviai yra geri, drausmingi, bet trūksta temperamento“ (p. 315). Bet kuriuo atveju, esmės tai nekeičia: knyga pasibaigia kažkaip nerišliai, o etiudas apie 1938 m. Europos šalių sukauptą amuniciją ir gerą karinę parengtį, kone su pasimėgavimu vardijami karo lėktuvų, kulkosvaidžių ir dujokaukių fabrikų skaičiai šiandienos neaiškioje geopolitinėje situacijoje skamba kažkaip dviprasmiškai. Bet, žinoma, iškalbingai.

Tenka konstatuoti: tiek leidykla, tiek pats autorius „užmiršo“, kad iš straipsnių gaminant vientisą pasakojimą, prie tekstų reikia dar nemažai padirbėti, juos veržti, lydyti, rankioti pasikartojimus, – atsakingai mažinti informacinį triukšmą. Skaitytoją gerbiantis ir savo misiją suvokiantis leidėjas tą žino. Tačiau ne „Obuolys“. Apelsinų kontrabandos atveju negelbsti nei atvira ir draugiška autoriaus įžanga, kurioje prisipažįstama, jog knygoje „šiokia tokia kūrybinė betvarkė, smagi mišrainė, pagaminta iš žurnale „Verslo klasė“ ir kitur mano publikuotų straipsnių apie smetoninės Lietuvos įdomybes. Tačiau jie tesudaro gal pusę medžiagos“ (p. 7), taigi nesą dėl ko pergyventi, o žanras – „mišrainė“ – atitinka aptariamąjį objektą bei tą įvairovę, kurią randi smagiai rausdamasis kaimo palėpėje. Kulikausko azartiškas atsidavimas laikotarpiui, apie kurį rašo, jo pasakotojo gyslelė tikrai jaučiami. Tačiau su publikacija pernelyg paskubėta, – juo labiau, kad panašių, į tarpukarį naujais rakursais žvelgiančių knygų jau atsiranda (Kęstučio Skrupskelio, Bernardo Gailiaus) ir turime pavyzdžių, vertų sekti.