Bažnyčios kalendoriuje šv. Jonas Didakas Kuautlatoatsinas (actekų kalba tai reiškia „kalbantis erelis“) minimas gruodžio 9 d., o Gvadalupės Dievo Motinos šventė – gruodžio 12 d. Per tas tris dienas įvyko tai, kas gerokai pakeitė visą pasaulio, ypač Pietų Amerikos istoriją.

1531-ieji

Prieš 38 metus Kristupas Kolumbas pasiekė Amerikos krantus...

Prieš 14 metų Martynas Liuteris pradėjo protestantų Reformaciją...

Prieš 10 metų ispanai užkariavo actekų imperijos sostinę Tenochtitlaną, ant kurio griuvėsių vėliau įkūrė Meksiko miestą...

Prieš 7 metus pirmieji 12 pranciškonų atvyko į naujai statomą Meksiko miestą...

Prieš 6 metus Kuautlatoatsinas buvo pakrikštytas pranciškonų vienuolio ir gavo krikščionišką Jono Didako vardą (Juan – Jonas, Diego – kilęs iš graikiško žodžio „didache“ - „mokymas“)...

Prieš 3 metus brolis Juan de Zumarraga atvyko į Naująjį pasaulį ir tapo vietos vyskupu...

Prieš 2 metus mirė Jono Didako žmona Marija... Tais pačiais metais pasikėsinta į vyskupą...

Jonui Didakui tuomet buvo 57 metai.

Marija apsireiškia

Kaip rašoma 1556 m. istoriniame dokumente „Nican Mopohua“, 1531 m. gruodžio 9 d. šeštadienio rytą, auštant, Amerikos indėnas Jonas Didakas keliavo pro Tepejako kalną. Išgirdęs ypač gražų paukščių čiulbėjimą ant kalno viršūnės, jis atsigręžė į jį, iš kur buvo beužtekanti saulė. Staiga nuostabusis paukščių čiulbėjimas nutilo ir Jonas išgirdo ramų jį kviečiantį balsą: „Jonai, brangiausias Jonai Didakai!“ Jis jautėsi labai laimingas, girdėdamas tą balsą, ir lipo į kalną pasižiūrėti, kas jį kvietė. Atsigręžęs pamatė skaisčioje šviesoje stovinčią jauną merginą, kuri pakvietė jį prieiti arčiau. Ji švietė tarsi saulė, net akmuo, ant kurio ji stovėjo, spinduliavo. Ji jam tarė vietine actekų Nahuatl kalba: „Žinok, tikrai žinok, mano brangiausias mažiausias sūnau, Jonai Didakai, aš esu visuomet tobulai Mergelė Marija, vienintelio didžiojo tiesos Dievo, kuris teikia gyvybę, žmonių Kūrėjo, kuriam priklauso visa, kas yra aplink mus ir mus liečia, arba yra labai arti mūsų, dangaus ir žemės Viešpaties ir Savininko, Motina. Aš labai noriu, kad jie čia pastatytų mano mažą šventą namą, kuriame aš parodysiu Jį, išaukštinsiu Jį, padarysiu jį aiškiai matomą: aš duosiu Jį žmonėms visoje mano pačios meilėje, mano užjaučiančiame žvilgsnyje, mano pagalboje, mano išgelbėjime. Nes aš iš tiesų esu jūsų gailestingoji motina, tavo ir visų žmonių, kurie gyvena šiame krašte, bei visų kitų skirtingos kilmės žmonių, manęs mylėtojų, tų, kurie šaukiasi manęs, kurie ieško manęs, kurie manimi pasitiki. Čia aš klausysiuosi jų verksmo, jų liūdesio, kad pagydyčiau, nuvalyčiau ir globočiau visuose jų rūpesčiuose, varguose ir kentėjime. Kad pasiektume tai, ką žvelgdama užjaučiu ir gailestingu žvilgsniu stengiuosi padaryti, eik į Meksiko vyskupo rezidenciją. Pasakyk jam, kad tave siunčiu, taip, kad galėtum jam atskleisti, kaip labai aš trokštu, kad jis pastatytų man čia namą, įkurtų šventovę man čia, lygumoje. Pasakysi jam viską: visa, ką matei ir kuo stebėjaisi, ir ką girdėjai. Ir būk tikras, kad aš tai labai vertinsiu ir atlyginsiu už tai, kad dėl to praturtinsiu tave ir pagerbsiu. Tu nusipelnysi, kad tau atlyginčiau už tavo nuovargį ir tarnystę, eidamas prašyti to dalyko, dėl kurio tave siunčiu. Tu išklausei, mano mažiausias sūnau, mano dvasią, mano žodį. Eik ir daryk visa, ką gali.

Nuėjęs pas vyskupą Juaną de Zumárraga ir šiaip taip sulaukęs priėmimo Jonas Didakas papasakojo jam apie įvykusį apsireiškimą. Tačiau vyskupas juo nepatikėjo ir išsiuntė lauk. Tą pačią dieną Jonas sugrįžo prie kalno. Ten jam vėl pasirodė Mergelė Marija, kurios jis prašė siųsti vietoj jo ką nors kitą, kilmingesnį. Bet Marija jam atsakė: „Klausyk, mano mažiausias sūnau, patikėk, man netrūksta nei tarnų, nei pasiuntinių, kurie galėtų įsipareigoti perduoti mano dvasią, mano žodį, kad įvykdytų mano valią. Tačiau yra būtina, kad tu asmeniškai eitum, kad tu prašytum, kad per tavo užtarimą būtų įvykdytas mano troškimas, mano valia. Labai tavęs prašau, mano mažiausias sūnau, ir griežtai tau įsakau dar kartą rytoj nueiti susitikti su vyskupu. Pasakyk jam mano vardu, kad jis žinotų, kad išgirstų mano valią, mano troškimą, kad jį įgyvendintų ir pastatytų čia mano šventovę, kurios jo prašau. Gerai jam iš naujo pasakyk, kokiu būdu tave siunčiu, aš pati, visuomet Mergelė šventoji Marija, Dievo Motina.“

Taigi kitą dieną Jonas Didakas sugrįžo pas vyskupą. Šis ir vėl nepatikėjo, bet paprašė ženklo. Jonas trečią kartą sugrįžo prie kalno. Mergelė Marija jam dar kartą pasirodė ir tarė: „Puiku, mano vaike, tu sugrįši čia rytoj, kad galėtum nunešti vyskupui ženklą, kurio jis tavęs prašė. Jį gavęs jis tikės tavimi ir daugiau neabejos dėl viso to, ir daugiau nebeįtarinės tavęs. Tu žinai, mano sūnau, kad aš atlyginsiu už tavo rūpestį, darbą ir nuovargį dėl manęs. Taigi dabar eik. Aš lauksiu tavęs čia rytoj.“

Visgi kitą dieną, pirmadienį, Jonas Didakas neatėjo į susitikimą su Mergele, nes vienas jo dėdė sunkiai susirgo. Jis ėjo kviesti gydytojo, visą dieną jį slaugė. Kadangi jo būklė buvo labai sunki, dėdė galvojo, jog artinasi mirtis, todėl naktį paprašė Joną suieškoti kunigą, kad jam galėtų atlikti paskutinę išpažintį ir pasiruošti mirčiai.

Gruodžio 12-ąją, antradienį, dar neišaušus Jonas išėjo ieškoti kunigo. Jis pasuko kitu keliu, nenorėdamas, kad Mergelė Marija jį pamatytų pirma, negu jis surasiąs kunigą. Tačiau Marija jį vis tiek pasitiko kelyje ir paklausė: „Kas vyksta, mano mažiausias sūnau? Kur tu eini?“ Išklausiusi jo žodžių Marija pasakė: „Paklausyk. Įsidėk sau į širdį, mano mažiausias ir brangiausias sūnau, kad tai, kas tave gąsdino, kas tave liūdino, yra niekis. Neleisk tam tavęs sutrikdyti. Nebijok šios ligos nei bet kokios kitos ligos, nei jokio keliančio skausmą ar sielvartą dalyko. Ar aš nesu čia, aš, tavo motina? Argi tu nesi mano šešėlyje ir mano saugomas? Ar aš nesu tavo džiaugsmo šaltinis? Argi tu nesi giliai po mano apsiaustu, giliai mano glėbyje? Ar tau reikia kažko dar? Tegu niekas tavęs neverčia nerimauti, tenetrikdo. Neleisk savo dėdės ligai prislėgti tavęs liūdesiu, nes dabar jis nuo jos nemirs. Gali būti tikras, kad jam jau viskas gerai.“

Tą akimirką, kaip jis vėliau sužinojo, jo dėdė pasveiko. Šie mylintys Marijos žodžiai Joną labai paguodė ir nuramino. Marija tęsė: „Mano mažiausias sūnau, užlipk ant kalvos viršūnės, kur tu mane matei ir kur daviau tau nurodymus. Ten pamatysi įvairių rūšių gėlių. Nuskink, surink ir sudėk jas visas kartu, tada nusileisk čia ir atnešk jas pas mane.“

Jonas užlipo ant kalno ir, kaip Marija buvo sakiusi, rado ten įvairiausių gėlių. Jis nuskynė jas, įvyniojo į savo apsiaustą ir skubiai nunešė jai. Marija palietė jas ir tarė: „Mano mažiausias vaike, visos šios gėlės yra įrodymas, ženklas, kurį tu nuneši vyskupui. Pasakysi jam nuo manęs, kad jis matytų jose mano troškimą ir per tai įvykdytų mano norą, mano valią. O tavimi, kuris esi mano pasiuntinys, aš visiškai pasitikiu. Ir tvirtai tau įsakau, kad tiktai vyskupo akivaizdoje atvertum savo apsiaustą ir parodytum tai, ką neši. Tu jam tiksliai papasakosi, pasakysi, kad aš tau įsakiau užlipti į kalvos viršūnę ir nuskinti gėles, ir visa, ką matei ir stebėjaisi. [Tai darysi] kad galėtum įtikinti vadovaujantį kunigą, kad jis tuomet padarytų viską, kas jo atsakomybėje, idant mano šventovė, kurios jo prašiau, būtų pastatyta.“

Jonas Didakas nubėgo pas vyskupą, nešdamas tas nuostabias gėles, kurios niekad neaugo ant Tepejako kalno vidury žiemos.

Po labai ilgo laukimo vyskupo pagalbininkai ėmė smalsauti. Jiems pavyko pamatyti rožes, tačiau ištraukti jų negalėjo. Pagaliau priimtas pas vyskupą Jonas Didakas papasakojo jam apie savo pokalbį su Mergele Marija ir atvėrė savo apsiaustą, kad parodytų gėles. Tą akimirką ant apsiausto medžiagos atsirado Mergelės Marijos paveikslas...

Vyskupas ir visi ten dalyvavę puolė ant kelių priešais stebuklą... Vyskupas pradėjo verkti ir atsiprašinėti, kad iškart nepatikėjo.

Tuo tarpu Jonas, atlikęs savo misiją, sugrįžo pas savo dėdę. Šis papasakojo, kad jam pasirodė ir jį pagydė toji, kuri liepė jam viską papasakoti vyskupui, kad jis teisingai pavadintų jos paveikslą: „Tobula mergelė, šventoji Gvadalupės Marija“.i

1533 m. Mergelės Marijos prašymu pastatyta pirmoji šventovė. Jonas Didakas visą likusį gyvenimą gyveno kaip atsiskyrėlis mažoje trobelėje šalia šventovės, kurioje buvo išstatytas stebuklingasis apsiaustas. Jis rūpinosi šventove ir sutikdavo piligrimus.ii

1541 m. pranciškonų istorikas Toribio de Benavente rašė, kad 9 milijonai actekų tapo krikščionimis.

Paveikslo simbolika

1970 m. Actekų civilizacijos ekspertas Mario Rojas atskleidė, jog Gvadalupės paveikslas yra tikras Vidurio Amerikos kodas, pilnas simbolių iš Nahuatl kultūros. Viskas, ką randame Dievo Motinos paveiksle, turi prasmę.

Akys, žvelgiančios žemyn, atskleidžia Marijos nuolankumą, tai, kad ji nėra Dievas. Indėnų dievai niekad nežiūrėdavo žemyn, o tik tiesiai.

Veido išraiška motinos, su meile, užuojauta ir švelnumu bei dideliu susidomėjimu žvelgiančios į vaiką, tarsi norėdamos šypsotis. Indėnai veidą laikydavo atskleidžiančiu žmogaus vidų.

Mergelės veidas ir plaukai tamsios spalvos, indėniškų veido bruožų, būdingų actekams, bet taip pat ir ispanams.

Tiesūs plaukai indėnams reiškia, kad Marija yra skaisti Mergelė. Nes ištekėjusių moterų plaukai būdavo supinti.

Marijos rankos sudėtos maldai, tačiau indėnišku aukojimo būdu, laikančios ir siunčiančios Dievui savo vaikų prašymus ir troškimus. Kadangi indėnai melsdavosi ne tik rankomis, bet visu kūnu, Marijos sulenktas kelis simbolizuoja maldą šokyje. Be to, rankos sudėtos širdies plote – Marija meldžiasi širdimi, aukoja ją Dievui. Savo rankomis ji kartu saugo savo vaikų širdis.

Jos apsiausto spalva (mėlynai žalia turkio arba žalsva nefrito, kuris buvo laikomas vertingesniu už auksą; šios spalvos buvo rezervuotos dievams ir karaliams) atskleidžia jos karališkumą. Ši spalva taip pat simbolizuoja dangų.

Žvaigždės ant apsiausto simbolizavo naujos eros ir civilizacijos pradžią.

Tamsiai violetinę juostą aplink juosmenį actekų kultūroje moteris nešiodavo, kuomet būdavo nėščia.

Šviesiai rožinė Marijos tunikos spalva simbolizuoja aušrą, reiškiančią, kad Mergelė savo apsireiškimu skelbia jos Sūnaus, Dievo gimimą. Ši spalva taip pat simbolizuoja žemę.

Auksu apsupta sagė su kryželiu ant tunikos po kaklu yra šventumo simbolis.

Angelas indėnų kultūroje buvo vaizduojamas su erelio sparnais ir laikomas kūriniu, galinčiu labiausiai priartėti prie dievų, tarpininku. Be to, jis suprantamas kaip atnešantis naująją erą.

Keturlapis jazminas, arba saulės gėlė, pavaizduota tik kartą ant Marijos tunikos virš įsčių, simbolizuoja gyvąjį ir tikrąjį Dievą Marijos įsčiose. Keturi žiedlapiai reiškia keturias pasaulio šalis – amžiną Dievo judėjimą ir kosmoso centrą. Meksikiečiams tai buvo pats svarbiausias dalykas, tarsi ji sakytų: aš nešu Dievą-vaikelį.

Ant tunikos yra dar devynios gėlės, visos panašios, bet skirtingos. Vietiniai žmonės išreikšdavo tiesą kaip „gėlę ir giesmę“. Taigi šios gėlės simbolizuoja tikrą tiesą, kylančią iš dangaus, nes tų gėlių šaknys kyla iš Marijos apsiausto, nusagstyto žvaigždėmis. Gėlės žiedo forma primena hieroglifą, reiškiantį „kalnas“. Kalnas vietiniams žmonėms simbolizavo šventovę ir buvo aukščiausias taškas, kuriame žmogus susitinka su Dievu. Apvertus šią gėlę ji tampa panaši į širdį su arterijomis, simbolizuojančią gyvybę iš Dievo. Dar daugiau, šios širdies viduje galima pastebėti veidą su akimis, nosimi ir burna. Veidas širdyje – tai išminties, sugebėjimo mylėti, simbolis. Be to, tai primena Dievo pažadą išimti akmeninę ir duoti kūninę, jautrią širdį (plg. Ez 11,19–20) per tikėjimą į Jėzų Kristų.

Aplink Mergelę pavaizduotas debesis ir rūkas indėnams reiškė, kad ji ateina nuo Dievo ir yra nebe iš šio pasaulio.

Saulės spinduliai Marijai už nugaros reiškia ir tai, kad ji „apsisiautusi saule“ (plg. Apr 12,1), t. y. spinduliai sklinda iš Dievo jos įsčiose, ir tai, kad ji sukelia saulės užtemimą – tas, kuris joje, yra galingesnis už saulės ir mėnulio dievus.

Mėnulio centras, ant kurio stovi Marija, simbolizuoja patį Meksiko miestą (etimologiškai „Mexico“ reiškia „mėnulio centre, bamboje“). Be to, Marija pamina po kojomis tamsaus mėnulio, nakties dievą.x, iii

Apsireiškimų laiko simbolika

Gvadalupės Marijos apsireiškimai įvyko būtent žiemos saulėgrįžos metu, kai indėnai šventė pačią svarbiausią savo kalendoriaus šventę – Saulės atgimimą. Astronomai teigia, kad saulėgrįža tais metais įvyko būtent 12 d., o ne 22 d., nes dar nebuvo pereita nuo Julijaus prie Grigaliaus kalendoriaus – tai buvo padaryta po 50 metų.

Tais 1531 metais įvyko žemės drebėjimai, saulės užtemimas, pasirodė kometa, indėnams reiškianti senos civilizacijos žlugimą. Šie sukrečiantys gamtos reiškiniai skatino indėnus tikėti, kad artinasi pasaulio pabaiga. Tačiau po Marijos apsireiškimo buvo suprasta, kad tai ir naujos, krikščioniškosios eros pradžia.iv

Paveikslo moksliniai tyrimai

Audinio negendamumas

Tai, kad Gvadalupės Dievo Motinos paveikslas išsilaikė jau daugiau kaip 480 metų, yra mokslu nepaaiškinamas faktas. Buvo atliekami tyrimai su panašiais audiniais, laikant juos druskingoje ir drėgnoje bazilikos aplinkoje. Jie neišsilaikydavo ilgiau kaip 10 metų.

1789 m. ant labai panašaus į Jono Didako tilmą audinio buvo nutapyta graži stebuklingojo paveikslo kopija, naudojant geriausias to meto technikas. Nors ji buvo tuoj pat apsaugota stiklu, tačiau po 8 metų buvo išmesta, nes jos spalvos išbluko, o siūlai sutrūkinėjo. Tuo tarpu Jono Didako tilma niekuo apsaugota išbuvo 116 metų, iki kol buvo uždengta stiklu, patyrė infraraudonųjų ir ultravioletinių spindulių radiaciją, šalia jos buvo deginama tūkstančiai žvakių, esant drėgnam ir druskingam orui.ix

Ne žmogaus rankų tapyba

Ypač kruopšti studija buvo atlikta 1936 m. Nobelio premijos laureato dr. Richardo Kuhno. Buvo tiriami audinio geltoni ir raudoni siūlai. R. Kuhnas negalėjo nustatyti, ar dažai buvo augalinės, mineralų ar gyvulinės kilmės. Taip pat buvo neįmanoma paaiškinti dažų išsilaikymo, kurie po tokio ilgo laiko atrodo tokie natūralūs.

1946 m. atlikto tyrimo metu paaiškėjo, kad Jono Didako tilma pagaminta iš agavos siūlų, tačiau tuomet tyrėjams nepavyko nustatyti, kurios būtent iš 175 agavos rūšių.

1980 m. infraraudonąja fotografija – technika, vis dar naudojama, pvz., senųjų paveikslų kritiniuose tyrimuose, – profesoriai Jody Smithas ir Philipas Callahanas, dirbantys NASA, patvirtino, kad tilma nebuvo gruntuota tapymui. Be to, paveiksle visiškai nėra teptuko potėpių, nėra naudojama jokia žinomų dailininkų technika, neįmanoma nustatyti dažų tipo. Jie buvo nustebę, kad dažai išsilaikė tokį ilgą laiką ir kad tilmoje nėra jokio apgadinimo dėl šviesos bei naudojamų žvakių. Visgi Smithas ir Callaghanas teigė, jog kai kurios paveikslo dalys – saulė, žvaigždės ant Marijos apsiausto, mėnulis po Mergelės kojomis – galėjo būti pridėtos vėliau. Tačiau ši hipotezė neįrodoma, kadangi visos paveikslo kopijos, net labai artimos jo atsiradimo laikui, turi visus originalaus paveikslo elementus.

Nors paveikslo audinys yra grubus, nelygus, visiškai neparuoštas tapybai, tačiau paveikslas tarsi išnaudoja visus šiuos „trūkumus“. Pvz., kai kurios skylės suteikia šešėlio efektą, siūlų mazgai pabrėžia tam tikrus bruožus, pavyzdžiui, gražiojo Marijos veido apatinę lūpą.v

Iš to galime suprasti, kad ir mūsų gyvenimo nelygumus ir trūkumus Dievas meistriškai panaudoja, kurdamas iš jo gražų paveikslą, kurio dabar nematome... bet atėjus laikui pamatysime.

Žvaigždžių išsidėstymas ant Marijos apsiausto

Nacionalinio autonominio Meksiko universiteto astrofizikai tyrė žvaigždžių ant Marijos apsiausto išsidėstymą ir atrado, kad jis tobulai sutapo su žvaigždžių išsidėstymu danguje 1531 m. gruodžio 12-ąją, stebint iš apsireiškimo vietos.

Paslaptis Marijos akyse

Oftalmologiniai testai atskleidė, kad Marijos paveikslo akys yra tarsi gyvos žmogaus akys, turinčios tinklainę, kurioje atsispindėjo vyro – Jono Didako – figūra.

1929 m. Alfonso Marcue, oficialus Gvadalupės bazilikos fotografas, atrado barzdoto vyro atvaizdą Marijos dešinėje akyje. Iš pradžių jis tuo nepatikėjo, bet ištyręs daug savo bnespalvotų fotografijų tuo įsitikino. Tačiau vadovybės jam buvo liepta tylėti apie šį atradimą.

1951 m. Jose Carlosas Salinas Chavezas, tirdamas gerą Marijos veido nuotrauką, vėl aptinka barzdotą figūrą jos dešinėje akyje, o vėliau – ir kairėje. Nuo tada daug žmonių, tarp jų ir daugiau kaip 20 gydytojų, oftalmologų, turėjo galimybę iš arti ištirti Mergelės akis tilmoje.

1956 m. Dr. Javier Torroella Bueno savo, kaip gydytojo, ataskaitoje paliudijo, kad Mergelės akyse pasireiškia tikroms akims būdingas Samson-Purkinje trigubo atspindžio efektas (pagal žinomus optikos dėsnius, gerai apšviestas objektas gali atsispindėti akyje 3 kartus), kad atspindžiai yra kaip tik ten, kur ir turi būti, atitinkantys abiejų akių ragenų išlinkimą.

Tais pačiais metais Dr. Rafaelis Torrija Lavoignet‘as detaliai tyrė Mergelės akis oftalmoskopu ir atrado žmogiškas figūras abiejų akių ragenose su normalioms žmogaus akims būdingoje vietoje su būdinga deformacija. Marijos paveikslo akys jam atrodė keistai „gyvos“.

1979 m. Dr. Jose Aste Tonsmannas didele rezoliucija nuskenavo labai geros kokybės tilmos veido nuotraukas ir apdorojęs jas kompiuteriu atrado ir kitų žmonių figūras abejose akyse. Šalia regėtojo atpažinta vyskupo Zumarraga ir kitų žmonių, iš viso 13 asmenų figūrų. Manoma, kad užfiksuota būtent ta scena, kai Jonas Didakas atskleidžia vyskupui apsiaustą su rožėmis ir paveikslu. Taip pat Marijos akies tinklainėje atpažįstamas mikroskopinis kraujagyslių tinklas, taip pat ragena. Joks dailininkas nebūtų galėjęs to nupiešti.vi

Aste Tonsmannas minėtų figūrų viduryje pastebėjo šeimą su vaikais ir kūdikiu ant moters nugaros. Jo nuomone, tai galėjo būti Marijos žinia šiems laikams, kai šeima yra puolama ir išgyvena krizę, kad ji yra Marijos dėmesio centre, kad Marija trokšta padėti išsaugoti šeimas.vii

Stebuklingas paveikslo išlikimas

Šalia to, kad paveikslas nesuiro ir neišbluko per tiek metų, įvyko kiti du stebuklai.

1795 m. vienas darbininkas ant Gvadalupės paveikslo dešinio krašto netyčia išpylė 50% azoto rūgšties tirpalo. Mokslas negali paaiškinti, kaip ši stipri rūgštis nepaveikė nei paveikslo audinio, nei spalvų.

Kitas įvykis, kai tilma liko stebuklingai nepaliesta, buvo bombos sprogimas bazilikoje 1921 m. Sprogimo metu sudužo marmurinės grindys ir langai 150 metrų spinduliu, buvo sulenktas šalia buvęs žalvarinis krucifiksas. Vienintelis nenukentėjęs objektas bazilikoje buvo Gvadalupės paveikslas. Net jį dengiantis stiklas išliko nepaliestas.viii

Mitai apie paveikslą

Nors su Gvadalupės Marijos paveikslu susiję daug mokslui nepaaiškinamų reiškinių, tačiau jis taip pat apipintas legendomis, išgalvotais stebuklais arba ypatingais tyrimais, kurių niekas nėra atlikęs:

- „Gydytojas ginekologas pridėjo stetoskopą po Marijos juosta ir išgirdo 115 tvinksnių per minutę širdies plakimą.“ Netiesa, toks tyrimas nebuvo atliktas.

- „1700 m. rūgštis atsitiktinai buvo išlieta ant paveikslo, kuris per 30 dienų stebuklingai atsistatė.“ Dalis tiesos: stipri rūgštis išlieta ant paveikslo 1795 m. Tačiau netiesa, kad jis atsistatė per 30 dienų. Tuoj pat po įvykio neliko rimto pažeidimo, nebent vos matoma dėmelė.

- „Lazeriu nustatyta, kad paveikslo spalvos nėra tilmos priekinėje ar galinėje pusėje, bet mažiau nei per milimetrą virš jo.“ Netiesa, toks tyrimas nebuvo atliktas. Kadangi medžiaga nebuvo paruošta tapymui, vietomis spalvos kiaurai pereina tilmą. Visgi iki šiol nepavyko nustatyti tų dažų prigimties.

- „Spalvos negali būti matomos ant paveikslo žvelgiant iš 10 cm atstumo.“ Netiesa.

- „Tilma išlaiko nuolatinę 36.6 laipsnių C temperatūrą“. Netiesa, toks tyrimas nebuvo atliktas.

- „Marijos paveikslo akyse matomą vyskupo figūrą padidinus daug kartų, jo akyse atsiskleidžia Jono Didako, atveriančio tilmą, atvaizdas.“ Netiesa, toks tyrimas nebuvo atliktas.ix

Apsireiškimų istorinis pagrįstumas

Gvadalupės Marijos apsireiškimų įvykį mini daug šaltinių ir vietinių raštų. Pats seniausias šaltinis – tai „1548-ųjų (arba Escalada) Kodeksas“, rastas 1995 m. Iki tol žinia apie apsireiškimą sklido žodžiu, kaip buvo įprasta actekų kultūroje.

1551–1561 m. Antonio Valeriano parašė „Nican Mopohua“ (tai reiškia „Čia pasakojama“). Tai patikimas istorinis dokumentas apie Mergelės Marijos apsireiškimus. Jis yra gražus istoriniu, poetiniu ir literatūriniu požiūriu, laikomas šedevru. Jo autorius buvo išsilavinęs Amerikos indėnas, rašęs lotyniškais rašmenimis, bet Nahuatl (actekų kalbos) garsais.i

Rengiantis Jono Didako kanonizacijai, 1996 m. buvęs Gvadalupės bazilikos abatas Williamas Schulenburgas pavadino Joną Didaką „mitiniu personažu“. Tuomet Vatikane buvo sudaryta 30 mokslininkų iš įvairių šalių komisija, kuri patvirtino, kad Jonas Didakas buvo istorinė asmenybė. Tarp jų naudotų šaltinių buvo 27 senovės indėnų dokumentai. Viename iš jų – Eskalados kodekse – buvo pateiktas Jono Didako gimtasis vardas ir mirties liudijimas.iii

Kodėl Marija pasivadino Gvadalupės Mergele?

Gvadalupė – tai ispaniškas vardas, juo pradžioje vadinta Ispanijoje esanti upė. Šis žodis turbūt kilo iš arabų kalbos ir reiškia „upės vaga“, „upės kanalas“. Iš tiesų Marijos vaidmenį išganymo plane galėtume palyginti su upės vaga, kuri nukreipia gyvąjį vandenį – Dievo malonę – žmonių link, o žmones veda pas savo Sūnų – Gyvojo vandens šaltinį. Toks oficialus Gvadalupės vardo aiškinimas.

Su ta upe ir miesteliu Ispanijoje susijęs XIV a. Marijos apsireiškimas. Nuo tada Marija ten buvo žinoma kaip Gvadalupės Dievo Motina iš Ekstremaduros (Ispanijos regiono).

Visgi kituose apsireiškimuose, pvz., Lurde ar Fatimoje, Marija buvo pavadinta tos vietovės vardu. Tad kodėl Marija indėnų norėjo būti vadinama šiuo ispanišku vardu?

Kai kurie tyrinėtojai mano, jog Mergelė Marija galėjo pasakyti Nahuatl kalbos žodį „coatlaxopeuh“, kuris tariamas „quatlasupe“, panašiai kaip Guadalupe, ir reiškia: „toji, kuri sutraiško gyvatę“.

Actekų vietinės religijos universalus simbolis buvo gyvatė. Actekų religija pasižymėjo žiaurumu, žmonių aukojimu dievams, kanibalizmu, poligamija. Pvz., 1487 m. per 4 dienų trukmės naujos Tenochtitlano šventovės pašventinimo apeigas actekų kunigai paaukojo apie 80 000 belaisvių. Tad Marija, savo pasirodymu paskatindama vietos indėnus masiškai atsiversti į krikščionybę, tikrai sutraiškė jų senąją religiją, kurią simbolizavo gyvatė.x

Be to, Gvadalupės paveiksle Marija vaizduojama būtent taip, kaip aprašyta paskutiniosios Šv. Rašte Apreiškimo knygos 12-ame skyriuje, kur ją ir jos palikuonis, t. y. krikščionis, persekioja „slibinas, senoji gyvatė“. Tačiau jau pirmoji Biblijoje Pradžios knyga pranašavo būsimą kovą: „Aš sukelsiu priešiškumą tarp tavęs ir moters, tarp tavo palikuonių ir jos palikuonių; jis kirs tau per galvą, o tu kirsi jam į kulną“ (Pr 3, 15).

Ryšys su judėjimu „Už gyvybę“

Tarp pasaulinio judėjimo Už gyvybę ir Gvadalupės Marijos paveikslo yra daug sąsajų.

Žmonių aukojimas ten ir dabar. Istorijos vadovėliuose skaitydami apie actekų kruvinas apeigas, aukojant žmones dievams, mes baisimės ir vadiname juos barbarais. Tačiau dar labiau šiuolaikinis pasaulis aukoja žmones malonumų, pinigų, valdžios dievams. Antrojo pasaulinio karo metais žuvo apie 60 milijonų žmonių. Tačiau aborto būdu kasmet pasaulyje nužudoma 40–50 milijonų nekaltų negimusių vaikų. Per pastaruosius 35 metus tai sudarė beveik 1,5 milijardo negimusių vaikų...

Nevilties teologija. Actekų teologija buvo labai niūri. Jie tikėjo, kad tuometinis pasaulis buvo „penktasis“, sukurtas „plunksnuotosios gyvatės“. Ankstesnius pasaulius dievai sunaikino, paversdami žmones beždžionėmis arba šunimis. Tad reikėjo nuolat nuraminti dievus, kad jie nesupyktų ir nesunaikintų žmonių. Tam jie naudodavo net žmonių aukojimą.

Panašioje nevilties ir pesimizmo būklėje atsiduria ir daugybė šiuolaikinių moterų, ne laiku pastojusių, nesulaukiančių pagalbos, netikinčių naujos gyvybės teikiamu džiaugsmu ir Dievo pagalba ją užauginti. Joms iš aplinkos siūloma vienintelė išeitis – abortas.

Iš nevilties į viltį. Dievas, užgimdamas iš Marijos įsčių kaip žmogus, tampa vienas iš mūsų, esantis mūsų pusėje. Jo nebereikia paniškai bijoti. Marija atskleidžia, kad Dievas nėra savavalis despotas, bet yra geras, gailestingas ir teisingas. Kadangi Dievas tapo žmogumi, tai ir vaikelis motinos įsčiose nebėra tik mėsos gabalėlis. Tai būsimas žmogus, kuriam, jeigu jis mylės Dievą, viskas išeis į gera, per kurį veiks Dievo Dvasia, išvesianti jį iš sunkiausių situacijų.

Mažiausiųjų Motina. Į Joną Didaką Marija kreipdavosi „mano mažiausias sūnau“. Jonas buvo neturtingas, vargšas žmogus, bet Marija visada pasirenka mažuosius, kurie atviri didžiai Dievo meilei. Todėl ne veltui Gvadalupės Dievo Motina yra mažiausiųjų – negimusiųjų globėja. Jos paveikslas keliauja per įvairius miestus su tikslu paskatinti žmones nustoti daryti abortus. Ypač per mūsų maldą vienybėje su Marija, Dievo malonės ir Jo gyvojo vandens upė galės atitekėti iki tų, kurie išgyvena vidinę sausrą, kad tikėjimas, viltis ir meilė juose atgytų.xi

Jono Pauliaus II malda

Gvadalupės Mergele,

suteik mūsų namams malonę mylėti ir gerbti gyvybę nuo jos pradėjimo su tokia pačia meile, su kuria tu pradėjai savo įsčiose Dievo Sūnų.

Palaimintoji Mergele Marija, tikrosios meilės Motina, gink mūsų šeimas, kad jos galėtų visuomet būti vieningos, ir palaimink mūsų vaikų auklėjimą.

Mes maldaujame Tave suteikti mums didelę meilę visiems sakramentams, kurie yra ženklai, žemėje palikti Tavo Sūnaus.

Todėl, švenčiausioji Motina, su Dievo ramybe savo sąžinėse, su širdimis, laisvomis nuo blogio ir neapykantos, mes galėsime nešti visiems tikrą džiaugsmą ir tikrą ramybę, kurie mums kyla iš Tavo Sūnaus, mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus, kuris su Dievu Tėvu ir Šventąja Dvasia gyvena ir viešpatauja per amžius. Amen.xii

iPlg. Antonio Valeriano. Nican Mopohua. Complete text in English. 1556. Šaltinis Internete: http://basilica.mxv.mx/web1/-apariciones/Relato/Ingles.html

iihttp://www.miraclehunter.com/marian_apparitions/approved_apparitions/guadalupe/

iiihttp://www.secretsoftheimage.org/en/index.html

ivhttp://www.guadalupefestival.org/en/resources/guad_story_en.pdf

vClaims about the Tilma and the Image. Truths about the Image. Knights of Columbus. 2014. Šaltinis Inernete: http://www.truthsoftheimage.org/tr/en/claims/6laser.html

viPlg. Dom Antuan Marie OSB. Saint Juan Diego. Monthly Letter, Abbaye Saint-Joseph de Clairval. 2003. Šaltinis Internete:http://www.miraclehunter.com/marian_apparitions/approved_apparitions/guadalupe/article_16.html

viiThe mystery in Our Lady's eyes. Šaltinis Internete: http://www.sancta.org/eyes.html

viiiCatholic News Agency. Our Lady of Guadalupe 'completely beyond' scientific explanation, says researcher. 2009. http://www.catholicnewsagency.com/news/our_lady_of_guadalupe_completely_beyond_scientific_explanation_says_researcher/

ixhttp://www.truthsoftheimage.org/tr/en/claims/index.html

xhttp://www.sancta.org/nameguad.html

xiFrank Pavone. Our Lady of Guadalupe and the Pro-life Movement. Šaltinis Internete: http://www.priestsforlife.org/articles/2791-our-lady-of-guadalupe-and-the-pro-life-movement

xiihttp://www.miraclehunter.com/marian_apparitions/approved_apparitions/guadalupe/index.html