Policija ir Bažnyčia suvienijo jėgas kovoti su prekyba žmonėmis ir padėti šios nusikalstamos veiklos aukoms. Gruodžio 5–6 dienomis Londone vyko II tarptautinė „Šventosios Mortos grupės“ konferencija, kuriai vadovavo Anglijos ir Velso vyskupų konferencijos pirmininkas kardinolas Vicentas Nicholsas ir dalyvavo policijos institucijų bei Bažnyčios atstovai iš 25 valstybių. Tarp jų buvo ir Lietuvos policijos kapelionas kunigas Algirdas Toliatas bei vyriausiasis policijos generalinio komisaro patarėjas Alvydas Šakočius. Bernardinai.lt jie plačiau papasakojo apie prekybos žmonėmis mastą, šiuolaikinės vergystės formas ir bendrą valstybės bei Katalikų Bažnyčios iniciatyvą.

Iš kairės: Alvydas Šakočius, Edmundas Putrimas ir Algirdas Toliatas

Antroji pagal pelningumą kriminalinė veika

Prekyba žmonėmis šiuo metu yra antra pagal pelningumą nusikalstama veika, nusileidžianti tik nelegaliai ginklų prekybai. Tarptautinė Darbo organizacija skaičiuoja, jog globalinėje rinkoje parduoti yra apie 2,4 mln. žmonių, o metinis pelnas siekia net apie 32 milijardus dolerių. Jungtinių Tautų (JT) Narkotikų ir nusikaltimų biuro duomenimis, juodojoje rinkoje parduoti dirba net 136 tautybių žmonės, aptikti 118 šalių. Dauguma aukų yra moterys, tačiau bauginamai didėja ir vaikų skaičius. Išnaudojamų žmonių galima rasti pasaulio restoranuose, viešnamiuose, kanapių ūkiuose, žuvininkystės sektoriuje ir kitur. Visgi daugiau nei pusė parduotų žmonių patenka į sekso vergiją. Dar kiti priverstinai įtraukiami į nelegalią ginklų prekybą ir nusikaltimus arba tampa organų donorais.

„Vis aštresnis klausimas, kaip atskirti prekybos žmonėmis auką ir nusikaltėlį, – teigia Alvydas Šakočius. – Daug žmonių sugundomi važiuoti į Vakarų Europą ar Pietų Ameriką ir ten dalyvauti nusikaltimuose. Ar tai darbas, ar nusikalstama veika? Žinome atvejų, kai iš Lietuvos išvežami nepilnamečiai Vakaruose vagiliauja iš parduotuvių. Kartais sunku atskirti, ar tai nusikaltėlis, ar žmogus, nebeturintis kito pasirinkimo. Pietų Amerikoje, kur kalėjimuose bausmę atlieka nemažai nuteistų lietuvių, yra tokių atvejų, kai žmonės važiavo tarsi legaliai dirbti, pavyzdžiui, į Peru, nesitikėdami, kad jiems reikės tapti vadinamaisiais „mulais“ – pervežinėti narkotikus ir kontrabandą. Nuvažiavus ten kito pasirinkimo jau nebuvo. Nusikaltėliai grasino, kad kitu atveju susidoros su jų artimaisiais ar jais pačiais. Prelatas Edmuntas Putrinas konferencijoje sakė, kad tokių lietuvių yra apie 30“, – pasakoja policijos generalinio komisaro patarėjas.

„Šv. Mortos grupės“ konferencija Londone

Šv. Mortos grupė – Jungtinės Karalystės ir popiežiaus atsakas į problemą

„Šv. Mortos grupė“ – tai tarptautinis tinklas, jungtinė policijos ir Bažnyčios iniciatyva, kurią globoja popiežius Pranciškus. Kalbama ne vien apie tradicinę prekybą žmonėmis – prostituciją, organų donorystę, – bet ir apie šiuolaikinę vergovę, – įdarbinimą žeminančiomis sąlygomis.

Pirmiausia ši idėja kilo Anglijos ir Velso Romos Katalikų Bažnyčiai, kai pernai Jungtinės Karalystės valdžia priėmė naują „Šiuolaikinės vergovės“ įstatymą ir pradėjo formuoti administracinę struktūrą. Šiuolaikinė vergovė susijusi tiek su legalia, tiek su nelegalia migracija, todėl iniciatyva natūraliai išsiplėtė už Jungtinės Karalystės ribų. „Būtent migruojantys į Europos Sąjungą ir D. Britaniją žmonės labai dažnai sutinka su žeminančiomis gyvenimo ir darbo bei jo užmokesčio sąlygomis. Tokie imigrantai pripažįstami kaip vargšai ir vergai, o kiekviena save gerbianti valstybė turi prisiimti atsakomybę, kad jų teritorijoje tokių dalykų nebūtų“, – aiškina A. Šakočius.

Iniciatyva sulaukė popiežiaus palaikymo, ir katalikiškų kraštų atstovai buvo pakviesti į Vatikaną dalyvauti renginyje, kur pasirašė susitarimą ir oficialiai įsteigė „Šv. Mortos grupę“. Šiai iniciatyvai vardą davė Šv. Mortos namai, kurie yra popiežiaus Pranciškaus rezidencija. Dalyvavusių valstybių vietinės Bažnyčios ir jų vyskupai įsipareigojo vienyti jėgas su valstybinėmis institucijomis ir policija, kad būtų sukurti efektyvesni pagalbos mechanizmai.

Lietuva nejaučia išvežtų piliečių skausmo

Lietuvos policijos kapelionas Algirdas Toliatas sako, jog mūsų šalyje susidaro apgaulingas įspūdis, kad prekybos žmonėmis problema mūsų neliečia. „Lietuva yra tranzitinė šalis. Atvežtos iš Ukrainos, Baltarusijos ar kitų šalių aukos retai lieka Lietuvoje, jas gabena tolyn į Vakarus. Lietuvaitės, patekusios į sekso vergiją, taip pat dirba ne Lietuvoje, todėl mes tartum ir nejaučiame problemos. Skausmas tarsi nepasiekia mūsų savivaldybių ir valdžios institucijų“, – aiškina policijos kapelionas.

„Girdėjau vienos bendruomenės liudijimą, kaip žmonės vos atkalbėjo mergaitę nevykti į D. Britaniją, – pasakoja A. Toliatas. – Atvažiavo iš Londono kažkoks pakistanietis, padovanojo iphone'ą , po trijų dienų pasipiršo ir pažadėjo gyvenimą be rūpesčių. Bendruomenei vos pavyko sulaikyti merginą, kad nevyktų su juo, ir dar kurį laiką ji kaltino aplinkinius, esą iš pavydo sugriovė jai gyvenimą. Kai kurių žmonių naivumas yra milžiniškas. Jie lyg ir žino, kad nemokamas sūris būna tik pelėkautuose, bet vis dar tiki geruoju Kalėdų seniu, jog bus apipilti turtais vien už gražias akis.“

Pasak kunigo, nusikaltėliai smogia ten, kur silpniausia ir jautriausia: į žmones, kurie jau patyrė išnaudojimą ar smurtą šeimoje, nepriteklių, yra kilę iš asocialių šeimų ar turi priklausomybių. „Mes kaip ir nejaučiame tos problemos – išvažiavo ir išvažiavo, nežinome, kas su jais dedasi, – bet galėtume prisidėti prie prevencijos kalbėdami apie šią problemą, – įsitikinęs A. Toliatas. – Bažnyčia galėtų daug padaryti paskleisdama žinią apie pavojų, nes yra kaip bendruomenių klijai, ypač regionuose, turi didžiulį balsą ir svorį. Klebonas palaiko ryšius su savivaldybe, seniūnija, policija – tartum nepriklauso nei vienai iš šių institucijų, bet gali padaryti labai daug.“

Patogiau apsimesti, kad pas mus aukų nėra

„Kai į rajoną sugrįžta seksualiai išnaudota auka ir apsigyvena kur nors vienkiemyje, kas rūpinasi jos saugumu? Agresoriai dažnai yra vietiniai ir grasina, o nukentėjusieji būna labai įbauginti“, – aiškina A. Šakočius. „Sakoma, nėra žmonių – nėra problemos. Jeigu pripažinsi, kad tavo savivaldybėje yra aukų, reikės jomis rūpintis, lankyti, investuoti. Daug lengviau sakyti, jog nėra arba aiškinti, kad patys kalti. Lengviau problemą neigti, nes kitaip būsi išprovokuotas naudoti resursus ir pastangas, užsiimti prevencija. Galų gale nukentės ir savivaldybės statistika. Tačiau toks elgesys yra tas pat, kas slėpti ligą, kuri kuo toliau, tuo labiau progresuoja“, – aiškina A. Toliatas.

Bachitos namai“ – Bažnyčios atsakas į problemą

Viena iš Katalikų Bažnyčios iniciatyvų yra Jungtinėje Karalystėje pradėti steigti „Bachitos centrai“. Policija, ištraukusi žmones iš juodosios rinkos, perduoda juos laikinojo prieglobčio ir pagalbos centrams, vadinamiems „Bachitos namais“. Bachita – iš Sudano kilusi Katalikų Bažnyčios šventoji. Ji gimė maždaug – tikslios datos ji nežinojo – 1869 m. Darfūre, Sudane. Devynerių metų buvo pagrobta prekiautojų vergais, kruvinai sumušta ir penkis kartus parduota Sudano vergų turguose. Galiausiai tapusi vieno generolo motinos ir žmonos verge tarnaite, kasdien būdavo plakama ligi kraujo; nuo to jai visam gyvenimui liko 144 randai. 1882 m. vienas italų prekiautojas nupirko ją italų konsului Callisto Legnani, dėl mahdistų įsiveržimo grįžusiam į Italiją. Po tokių baisių „šeimininkų“, kuriems ji iki tol priklausė, Bachita čia pagaliau pažino visiškai kitokį „šeimininką“, kurį Venecijos dialektu vadino „paron“, – būtent gyvąjį Dievą, Jėzaus Kristaus Dievą. Iki tol jos pažinti šeimininkai ją niekindavo bei su ja blogai elgdavosi ar geriausiu atveju laikydavo naudinga verge. Tačiau dabar ji išgirdo, jog egzistuoja visų šeimininkų Paron, visų viešpačių Viešpats, ir kad tas Viešpats yra geras, pats gerumas. Ji patyrė, kad tas Viešpats pažįsta ir ją, kad ji irgi yra jo sukurta, maža to, mylima. Ji irgi buvo mylima šio aukščiausiojo Paron, kurio atžvilgiu visi kiti šeimininkai tėra menki tarnai. Ji buvo pažįstama, mylima ir laukiama. Šis Šeimininkas netgi pats buvo prisiėmęs nuplaktojo dalią ir dabar laukė jos sėdėdamas „Tėvo dešinėje“ (Benedikto XVI enciklika apie krikščioniškąją viltį „Spe Salvi“).

Taip buvusi vergė atgavo orumą ir tapo vilties ženklu į prekybą žmonėmis patekusiems žmonėms. Toliau Benediktas XVI rašo, kad 1896 m. gruodžio 8 d. Veronoje Bachita davė įžadus bei įstojo į Canossos seserų kongregaciją ir nuo tada – be darbo zakristijoje bei prie vienuolyno vartų – per savo įvairias keliones po Italiją stengdavosi paakinti imtis misijos: išlaisvinimą, patirtą per susitikimą su Jėzaus Kristaus Dievu, ji troško perteikti kitiems, kuo didesniam būriui.

Šiuo metu „Bachitos iniciatyvą“ sudaro keturi pagrindiniai elementai: „Bachitos fondas“, „Bachitos prekybos žmonėmis tyrimų institutas“, „Bachitos namai“ ir „Šv. Mortos grupė“. Veiklos apims paramos pritraukimą, prevencines ir integracijos programas, laikinojo priglobčio namus, vyskupijų ir policijos departamentų bendradarbiavimą. Plačiau apie iniciatyvą rašoma interneto puslapyje.

Nuo ko pradėti bendradarbiavimą Lietuvoje

Pašnekovų nuomone, kovą su prekyba žmonėmis reikia pradėti nuo savanorystės. Pasak Algirdo Toliato, tarptautinė konferencija, prieš savaitę sutraukusi į Londoną būrį aukštų valstybių pareigūnų ir vyskupų, prasidėjo nuo to, kad keletas užsidegusių Londono policininkų susitiko su Carito darbuotojais ir apsisprendė kartu padėti nukentėjusiems žmonėms.

„Pirmiausia svarbu informuotumas, kuris žmones paskatintų susirūpinti, spręsti šią problemą. Kuo daugiau žmonių sužinos, kokio masto tai problema, tuo daugiau prisidės prie savanorystės, imsis iniciatyvų“, – įsitikinęs Alvydas Šakočius. Pasak jo, didžiausia prekybos žmonėmis rizikos grupė Lietuvoje yra jaunimas, ypač iš vaikų namų ir kaimo vietovių. „Dar mokydamiesi mokykloje jie trypčioja ir laukia, kada išvyks į Vakarus. Su šia pažeidžiama grupe reikia dirbti“, – teigia policijos generalinio komisaro patarėjas. Jo nuomone, savanorystė turi prasidėti darbo vietoje, kad pedagogai, socialiniai darbuotojai atsisakytų „valdiško“ požiūrio į savo darbą ir prisiimtų svarbią misiją.

„Reikia keisti ir tam tikrus nusistovėjusius stereotipus, – pabrėžia kunigas Algirdas. – Daugelis mano, kad nukentėję žmonės yra patys kalti, „kam važiavo, kam lindo.“ Kartais mąstome labai siaurai ir nepagalvojame apie tai, jog tie žmonės jau prieš tai buvo stipriai sužeisti, galbūt jau patyrę prievartos namuose ir būtų važiavę bet kur, kur tik gautų pasiūlymą. Maža to, kad buvo prievartautas namie, išvažiavo į užsienį, kur užšoko nuo vilko ant meškos, o grįžus namo dar moralą atskaitome, – aiškina A. Toliatas. – Turime persilaužti, nustoti moralizuoti, pagelbėti, plauti kojas, suprasti ir palaikyti.“

„Sausio mėnesį, kai į Lietuvą atvyks prelatas Edmundas Putrimas, atsakingas už užsienio lietuvių sielovadą, organizuosime konferenciją, kur tikimės draugėn sutelkti pagrindines institucijas, turinčias sąlytį su nukentėjusiais žmonėmis, – sako A. Šakočius. – Kviesime visas organizacijas, kurios galėtų prisidėti prie „Šv. Mortos grupės“ iniciatyvų. Pradėsime nuo įsivertinimo, kas ką gali padaryti ir kaip bendradarbiaujant sukurti sinergijos efektą.“

Parengė Monika Midverytė OFS