Rašytojas Markus Orthsas.

Vokiečių rašytojas Markus Orthsas (g. 1969) lietuvių skaitytojams pažįstamas iš romanų „Katalina“, „Mokytojų kambarys“, „Kambarinė“. Šiais metais Rašytojų sąjungos leidykla pristatė jo romaną „Magiška kepurė“ (iš vokiečių kalbos vertė Regina Ivanauskienė). Bėgdamas nuo gyvenimo problemų, muzikantas Simonas prisiriša prie magiškos kepurės. Kas yra žmogus, kai jo nemato kiti, kai jis pats nemato ir negirdi kitų? Žaisdamas su savastimi, ją vis labiau prarasdamas, Simonas degraduoja, tampa monstru.

Rašytoją kalbina Zalcburgo universiteto profesorė dr. Sabine Coelsch-Foisner. 

Romane „Magiška kepurė“ filosofiškai apmąstoma vizija, kad užsidėję stebuklingą kepurę galime tapti nematomi. Tiesą sakant, ši mintis ne pirmą kartą išnyra Tavo literatūroje. Ar tai vaikystės svajonė?

Ne, niekada nesvajojau apie stebuklingą kepurę. Tačiau anksti uždaviau sau klausimą, kas esu, kai niekas manęs nemato, negirdi, nepastebi. Atsakymas paprastas: be kitų esu niekas. Egzistuoju tik kitiems žvelgiant į mane ir žvelgdamas į kitus. Vadinamasis „aš“ atsiranda tik keičiantis su kitais ir niekada kaip visada manieringai stebint savo išpeiktą vidinį gyvenimą.

Ši prieiga pačia plačiausia prasme susijusi su egzistencijos filosofija. Heideggerio buvimas pasaulyje visada reiškia buvimą su kitais. Buberis teigia: „Tik sutikęs Tu, žmogus tampa Aš.“ Jaspersas pabrėžia egzistencinės komunikacijos svarbą. Žinoma, jei šią egzistencinę priklausomybę nuo kito paversime priklausomybe, nurodančia mums, kaip turėtume gyventi ir būti, kitas lengvai taps pragaru.

Studijavai anglistiką, romanistiką ir filosofiją – kai Simono Blocho gyvenime išniro Gregoras, mano atmintyje šmėstelėjo Alfredo Kubino romanas „Kita pusė“, kuriame paslaptingas pasiuntinys nugabena protagonistą į kitą pasaulį. Šis pasaulis taip pat atrodo viliojantis, tačiau pasirodo esąs distopiškas, groteskiškas, makabriškas, apokaliptinis. Kaip anglistė galvoju apie daktarą Džekilą ir poną Haidą, Bramo Stokerio „Drakulą“ arba Oscaro Wilde’o „Doriano Grėjaus portretą“. Ar tai tekstai, kuriais žavėjaisi?

Kubino romano neskaičiau. Kitais – taip.

Ir, žinoma, prancūzų egzistencializmas, Sartre’as, Camus…

Jis man ypač artimas. Po to, kai sulaukęs dvidešimties galutinai lioviausi tikėti Dievu, Freiburge gilinausi į Heideggerio filosofiją – ji giliai mane paveikė, nes visa tai, ką tuo metu išgyvenau pats, – nuobodulį, vienatvę, mirties baimę, priklausomybių ir savęs paleidimą – juodu ant balto radau parašyta Heideggerio. Mažų mažiausiai ankstyvojo Heideggerio. Jis man padarė labai didelę įtaką – svarbus vaidmuo Heideggerio mintims tenka daugelyje mano tekstų.

Įspūdį padarė ir šio filosofo kalbos grynumas. Ankstyvasis Heideggeris visiškai neteisingai pajuokiamas kaip brūkšnių filosofas. Palyginti su mokytoju Eckhartu arba Nietzsche, jis neįtikėtinai išplėtė vokiečių kalbos ribas. Nuo Heideggerio perėjau prie Jasperso, Sartre’o ir Camus. Ypač svarbių įžvalgų privertė padaryti Jasperso egzistencinė komunikacija ir Camus absurdo įsiveržimas.

Drąsos išbandymas kapinėse yra gotikinis elementas, išnyrantis daugelyje fantastikos žanrų – jaudinantis, įtaigiai papasakotas epizodas. Ar juo grįžti į vaikystės arba jaunystės išgyvenimus? Ar Tau ypač artima gotika?

Per egzaminą savo tema pasirinkau gotikinius apsakymus. Man visą gyvenimą darė įtaką Edgaras Allanas Poe. Dar keturiolikos–penkiolikos skaičiau pigų jo leidimą, netgi tokius tekstus kaip „Eureka“. Labiausiai žaviuosi stipriausios įmanomos įtampos ir psichologinio turinio, slapto dugno kombinacija. Net šiandien skaitau Poe sulaikęs kvapą ir nerandu jokių pigių efektų. Jam nėra lygių įtampos kūrimo atžvilgiu. Svajoju kada nors taip prikaustyti skaitytoją, labai džiaugčiausi, jei man pavyktų.

„Drakula“ man įdomesnė psichoanalitiniu požiūriu, seksualumo tramdymu Viktorijos epochoje. „Frankenšteine“ žavi rėminis pasakojimas ir tai, kad „monstras“ vaizduojamas kaip visiškai žmogiška, giliais jausmais apdovanota būtybė, besiilginti meilės. Monstru ji tampa tik atstumta pasaulio ir tik genama noro turėti draugę.

Scena kapinėse grįžtu į tariamą, o gal tikrą nutikimą, kurį abu mano proseneliai atskirai vienas nuo kito papasakojo mano tėvui, o mano tėvas – man. Skirtumas tas, kad berniuką su peiliu turėtų ištikti širdies smūgis.

Visgi rašydamas taip gerai nesuvokiau, kad mažiausiai paskutinis romano ketvirtadalis remiasi gotikinio apsakymo tradicija. Tik tada, kai vienoje recenzijoje perskaičiau apie „egzistencinį gotikinį romaną“, pagalvojau: „Teisingai!“ Kartais rašant nutinka tokių dalykų, kurių negali suvaldyti. Romane daug kas atsiranda prieš rašytojo valią. Ir tai yra gerai. Jei viską kontroliuotum, romanas taptų tikru monstru – sterilus.

Tavo romanas sklendžia tarp žmonijos svajonės ir tamsiausios vizijos – kepurės savininko galios ir silpnumo. Ar buvo akimirkų, kai svarstei plėtoti jį kaip utopiją arba distopiją? Jis būtų galėjęs tapti ir linksma komedija...

Nemanau, kad iš jo išeitų komedija. Tik ne man. Galbūt, jei išryškinčiau vojeristinį žmonių stebėjimo aspektą, tačiau jis mane domino mažiausiai. Tai būtų pigūs triukai, paprasčiausia galimybė interpretuoti tokią medžiagą.

Negalvojau ir apie utopiją arba distopiją. Jei nuošaly paliksime tai, kad Simono Blocho veiksmai iš esmės reprezentuoja pesimistinę ir neigiamą pasaulėžiūrą, o gyvenimas jam atrodo beprasmis. „Ar gyvenimas vertas gyventi? Amen, sakau jums, mirtis verta mirti. Ir kaskart, kam nors suskaudus, mirtis jau matuojasi mūsų kūną. Žmonės netinkami išgyventi, bet tinkami pražūti. Anksčiau ar vėliau pražūti. Jie jau ne nebe atgrasūs žiurkžinduoliai, tik atgrasūs žiurkžmogiai, galvojančios, drebančios būtybės“ (191 p.).

Stebuklingos kepurės motyvas kilo iš apsakymo „Liūto pasaulis“, pasirodžiusio apsakymų rinkinyje 2013 m. pavasarį. Pastebėjęs, kad šis motyvas yra medžiaga visam romanui, išėmiau jį iš apsakymo. „Liūto pasaulyje“ veikia hiperinteligentiškas protagonistas, atsakingas už 60 daktaro disertacijų. Viena iš jų yra apie Camus. Išbrauktame pasaže rašoma: „Šioje disertacijoje Liūtas keikia Camus, nes jis, Camus, viską žinojo, tačiau nieko nevertino rimtai, nes jis, Camus, iškėlė visa lemiantį, vienintelį filosofinį klausimą, klausimą, kodėl susidūręs su gyvenimo absurdu žmogus tiesiog iš jo nepasitraukia, nes jis, Camus, į lemiamą klausimą pateikė blogą atsakymą, tą suminkštintą atsakymą, kad reikia gyventi toliau kaip Sizifui, absurde, reikia priimti absurdą, stoti prieš jį, reikia gyventi kaip laimingam Sizifui, ne, surinka Liūtas, atsakymas į šį klausimą gali skambėti tik taip: nėra pagrindo, nėra pagrindo nepasitraukti, tėra viena priežastis, neleidžianti to padaryti – nėra jėgų“. Šiuo požiūriu „Liūto pasaulis“ ir „Magiška kepurė“ yra distopiški tekstai, nes abiejuose svarstoma žmogaus gyvenimo prasmė.

Blochas ima teikti „mirties pagalbą“, jis žudo, tampa ieškomu asmeniu, trikdo savo aplinką ir mokosi... Ar jis faustiška figūra?

Viena vertus, žudynės ir ieškomo asmens motyvas pasirinkti dėl dramaturgijos, antra vertus, Blochas niekina savo ir kitų gyvenimus, o žmonių būstus vadina „kasdienio gyvenimo įstaigomis“. Labiausiai Blochui patinka trikdyti žmones. Jis nori ištraukti juos iš įprasto suvokimo, o vėliau išvaduoti – kitaip tariant, nužudyti. Romano pabaigoje Blochas visiškai palūžta, virsta grynu jausmu, elementaria, visą žmoniją kamuojančia baime, mirties nuojauta. Ja įsismelkia į žmonių galvas ir širdis, visada yra šalia, mes niekada jo nenusikratysime. Jei jau Blochas negali visų žmonių nužudyti, gali juos trikdyti ir nepailsdamas priminti jų mirtingumą.

Visi pažįstame šį jausmą: naktį krūptelime ir apimti slegiančio tikrumo staiga suprantame, kad vieną dieną viskas baigsis. Tai momentinis, bjaurus, kvapą gniaužiantis jausmas. Iš dalies gerai, kad žmogus išmoko kuo greičiau jį nuginti. Neįsivaizduoju, ko reiktų griebtis, jei jis tęstųsi. Manau, panašiai turėtų jaustis žmogus, sergantis depresija. Vis dėlto šią baimę nuvejame šalin. Kiekviena baimė mirti byloja baimę nebūti gyvam. Nebūties baimė nėra visiško išnykimo baimė – tai baimė gyvenimo pabaigoje nebūti padariusiam to, ką visada norėjai padaryti. Simono Blocho atveju, taip ir netapti kino kompozitoriumi. Kitaip tariant, visos neįgyvendintos, kontūrų neįgavusios galimybės ir troškimai. Taip pat visos netektys, viskas, kas nebegali grįžti, pradedant prarasta vaikyste, baigiant – Blocho atveju – prarasta žmona. Galiausiai visa tai, ko nenorime matyti: mumyse slypintis blogis, šlykštumas, žiaurumas. Simono Blocho atveju – vaikystės kaltė. Stebuklingos kepurės metaforą galima suprasti ir kaip metaforą to, kaip stipriai mus, žmones, veikia dalykai, kurių ne(be)matome arba nenorime matyti.

Magiškoje kepurėje“ tęsi ne tik postmodernius debatus apie tapatybę ir tai, „Kas yra žmogus“. Giliniesi į pamatinius moderniosios medicinos, psichologijos ir pomirtinio gyvenimo tyrimų klausimus: Ar mąstymas egzistuoja be kūno? Ar žmogui mirus arba pasitraukus iš gyvenimo toliau vyksta kažkas panašaus? Ar tai klausimai, kurie Tau buvo arba yra ypač svarbūs?

Juk jie svarbūs kiekvienam žmogui, ar ne? Mirties baimė paliečia visus žmones. Aš buvau auklėjamas griežtai katalikiškai, tačiau, sulaukęs dvidešimties ir iš gimtojo Fyrseno persikėlęs į Freiburgą, praradau visus ryšius su tikėjimu. Ne tik su Bažnyčia, bet ir su tikėjimu. Tiesiog man tapo aišku, kad niekada nesu patyręs Dievo. Kad visa mano katalikybė buvo sukonstruota, skverbėsi ne iš vidaus, o buvo tarsi „paskirta“. Ankstesniuose tekstuose šį jausmą lyginu su tramdomaisiais marškiniais.

Atsiskyrimas nuo Bažnyčios ir tikėjimo, prasidėjęs savivokos procesas ilgam mane prislėgė, tai reiškia, kad tikrai bandžiau iš naujo save atrasti ir išrasti. Man labai stipriai padėjo nauji draugai, sutikti Freiburge. Nuo tada savasties atskleidimas tapo neatsiejamas nuo dialogo, akistatos su kitu.

Kalbant apie kūną, iš tiesų manau, kad kūno baigtis žymi ir mąstymo, individualios egzistencijos baigtį. Netikiu kuo nors panašiu į sielos egzistavimą. Žinoma, galima teigti, kad mūsų kūnai įsilieja į gamtos ratą, jie tręšia dirvą, gyvūnai ėda augalus, žmonės valgo gyvūnus – taip vėl įsiliejame į visuotinį gyvenimą ir tampame visa ko dalimi. Vis dėlto, to nebesuvokiame. Šiaip ar taip, norėčiau būti ne palaidotas, o sudegintas.

Yra tas troškimas pratęsti save po mirties. Jis pasireiškia noru turėti vaikų arba sukurti meno kūrinį, kažką amžino. Religijoje tai atstoja amžinojo gyvenimo troškimas.

Nenorėčiau kvestionuoti nė vieno žmogaus religinių jausmų. Jei žmogus giliai patiria Dievą, o šis tikėjimas teikia jėgų gyventi žemėje, jam galima palinkėti tik sėkmės – sakau tai be jokios ironijos. Raginčiau pagalvoti tik apie tai, kad esant priešingam atvejui daugybė tariamų tikinčiųjų įklimpsta arba susivaržo, tada tikėjimas iš tiesų tampa garsiuoju opiumu.

Pagrindinį vaidmenį romane vaidina menininkas-meno kūrinys, menininkas-savo stebėjimų objektas. Aliuzijos į kino muziką ir jos kompozitorius atskleidžia neįtikėtiną išmanymą. Nuosekliai rinkai medžiagą ar neišsipildęs Simono Blocho noras tapti kino kompozitoriumi atspindi Tavo paties troškimą?

Pasažams apie kino muziką beveik arba visiškai nereikėjo ieškoti informacijos. Esu kino maniakas ir aistringas garso takelių klausytojas. Vaikystėje iš tiesų svajojau kurti muziką filmams, „Magiškoje kepurėje“ tai vienintelis autobiografinis momentas. Muzika gali paveikti labiau negu žodis. Neseniai žiūrėjau reportažą apie pianistą Lang Langą. Pasak jo, Franzo Liszto muzika ir džiugina, ir liūdina. Muzika iš tiesų kur kas lengviau tą pasiekti negu žodžiu. Vis dar tikiuosi, kad kada nors parašysiu knygą, kurią skaitydamas žmogus vienu metu arba pramaišiui galės ir juoktis, ir verkti.

Kalbant apie kiną, tai yra visų menų santalka. Jame susijungia vaizdas, muzika, žodis, veiksmas, drama, istorija. Kino muzika stipriai nuvertinama, tačiau yra svarbus šios meno šakos elementas. Manyje vis dar rusena viltis: jei parašysiu puikų kino scenarijų, dėl kurio varžysis visi prodiuseriai, iškelsiu sąlygą: „Jums pasiseks tik tada, jei galėsiu sukurti ir filmo muziką!“

Esi parašęs ir apsakymų, ir romanų. Kuris žanras Tau artimesnis, kada nusprendi – ši medžiaga arba mintis yra apsakymui, ši virs romanu?

Tai greitai tampa aišku. Tačiau kartais tekstai, kurie buvo sugalvoti kaip apsakymai, staiga virsta stambesnės apimties kūriniais ir – kaip nutiko „Kambarinės“ atveju – užima tarpinę poziciją. Kitaip tariant, tampa ilgu apsakymu arba trumpu romanu. Tada geriausia išleisti jį atskirai, priešingu atveju iškils pavojus, kad jį prislėgs kitų apsakymų svoris. Grįžtant prie „Kambarinės“ – išleisti ją atskira knyga buvo pats geriausias sumanymas. Antraip ji niekada nebūtų sulaukusi tokio populiarumo užsienyje.

Tačiau iš esmės man gaila, kad visas pasaulis žvalgosi į romanus – visada žavėjausi apsakymo arba trumposios prozos žanru. Su malonumu skaitau apsakymus. Vykęs apsakymas prilygsta mago triukui: per gana trumpą laiką rašytojas skaitytojui sukuria pasaulį, jo fragmentą, įvykį arba kažką neįtikėtino. Pabaigoje visa tai pasiima ir palieka apstulbusį skaitytoją vieną. Tą daro Salingeris, Poe, Coratázaras ir kiti. Rašydamas romaną turi daugiau laiko veikėjams, scenų kulminacijoms, veiksmų gijoms ir šalutinėms detalėms. Nepaisydamas to, savo romanuose siekiu lakoniškumo. Pasaulyje ir taip daug per ilgų romanų.

Apsakymų rinka neabejotinai mažesnė negu romanų. Ar šiandien apsimoka juos rašyti?

Finansiškai – ne. Dėl malonumo – taip! Netgi labai!

Pagal Zalcburgo universiteto archyvus parengė Lina Žukauskaitė