Karas, trėmimai – visa tai gali atrodyti kaip praeitis, ypač jaunimui. „Taip, tėvai, seneliai patyrė skaudžių traumų, tačiau dabar tai jau praeities reliktai“, – taip turbūt mano nemažai žmonių. Tačiau pastaruoju metu analitinės psichologijos atstovai vis daugiau kalba apie tai, kad traumos, taip pat ir kultūrinės, tarsi perduodamos iš kartos į kartą. To, ką patyrė mūsų seneliai ar net proseneliai, atgarsius labai asmeniškai išgyvename ir mes – nuo skausmingų patirčių jau nutolusios kartos. Kitaip tariant, ankstesnių kartų traumos ir toliau veikia – tiesa, dažniausiai nesąmoningai.

Jugoslavijos karas

Apie kultūrines traumas, jų padarinius ir tai, kodėl apie tai svarbu šnekėti būtent dabar, kalbuosi su jungiškosios krypties psichoanalitike, profesore Gražina Gudaite. Neseniai pasirodė jos ir šveicarų psichoanalitiko dr. Murray‘aus Steino sudaryta knyga „Kultūrinės traumos akivaizdoje“ (angl. „Confronting cultural trauma“), kurioje savo įžvalgomis, tyrimais, asmenine bei psichoterapine patirtimi dalinasi autoriai iš dvylikos skirtingų šalių. Kai kalbama apie sovietinį paveldą, dažnai jaučiama tokia gaida: mes (tauta, visuomenė) esame paženklinti gyvenimo sovietinėje sistemoj patyrimo ir, deja, vis dar nesugebam iš to išsivaduoti. Ši nesena istorinė patirtis ir pėdsakai, kuriuos ji paliko, dažnai suvokiama kaip kai kas gėdingo, kaip dėmė, kurią reikia nuvalyti, ir jaučiama kaltė, kad vis dar nesugebam to padaryti. Nors turėtume, bet tarsi atsiliekam. Tad noriu paklausti, kas analitinės psichologijos požiūriu vyksta su mumis šiame mūsų istorijos etape, ką svarbu suprasti?

Lietuva, kaip, beje, ir mūsų kaimynės, išgyvena sudėtingą perėjimo laikotarpį, kuomet keičiasi  visuomeninė santvarka, bandoma pereiti iš autoritarinės sistemos į demokratinę. Keičiasi ne tik sistema, keičiasi ir žmogus. Taigi, tam tikra prasme turime unikalią patirtį, kurią svarbu ir reflektuoti, ir tyrinėti.

Jau ne vieną dešimtmetį tiek pasaulyje, tiek ir Lietuvoje  yra diskutuojama apie kolektyvinių represijų  padarinius žmogui. Tyrimais konstatuota, kad represijų patirtys  daugeliu atvejų gali būti traktuojamos kaip trauminiai įvykiai, o padariniai neretai klasifikuojami, pasitelkiant potrauminio streso sampratą. Kita vertus, liekamieji potrauminiai reiškiniai apima ne tik klinikinius požymius, bet ir asmens santykių sistemą. Pavyzdžiui, moksliniai tyrimai, atlikti Vilniaus universitete, taip pat ir psichoterapinės praktikos analizė parodė, kad santykio su autoritetu problema užima svarbią vietą šiame kontekste. Psichoterapijos studijos parodė, kad tinkamo santykio su autoritetu atkūrimas gali būti svarbi psichoterapijos užduotis, kurią įvykdęs žmogus įgauna daugiau pasitikėjimo, geba priimti savarankiškus sprendimus, yra iniciatyvus ir atsakingas.   

O koks yra tinkamas santykis su autoritetu ir kokios šiuo atveju būna problemos? 

Tinkamas santykis su autoritetu gali būti labai įvairus ir priklauso nuo konkrečios situacijos. Problemos iškyla tuomet, kai dėl asmeninių, šeimyninių ar socialinių politinių priežasčių asmuo turi vadinamąjį autoriteto kompleksą, kuris reiškia, kad asmuo turi išankstinius nekonstruktyvius lūkesčius, kurie trukdo jam užmegzti ryšius su aukščiau stovinčiais. Nuslopinta baimė ar agresija, grėsmės nuojautos gali būti tokio komplekso emociniu branduoliu, kuris aktyvuojasi tokiose situacijose, kai turime reikalą su autoritetais. Jais gali būti tėvai, viršininkai, mokytojai, gydytojai ir t.t. Taigi jeigu asmuo turi šį kompleksą, jis gali nepagrįstai bijoti tokio susitikimo, jausti nerimą ar net būti piktas, nors kitas žmogus nei gąsdina, nei atakuoja.

Kaip kultūrinė trauma paveikia tolesnes kartas? Kaip ji atsispindi dabartinių jaunų žmonių gyvenime?

Pastaraisiais metais vis daugiau diskusijų kyla ne tik apie tuos, kurie tiesiogiai patyrė kolektyvines traumas, bet taip pat ir apie antrąją bei trečiąją nukentėjusiųjų ir išgyvenusiųjų  kartą. Traumos psichologijos tyrimai rodo,  kad neintegruotos trauminės patirtys gali lemti ir elgesio, ir emocinio gyvenimo, ir santykių sunkumus, o prievartos kalba gali keliauti iš kartos į kartą ir trauminės patirtys gali pasireikšti subtiliais pasyvios agresijos būdais, o kartais ir ne tokiais subtiliais destrukcijos proveržiais. Pastarųjų dešimtmečių psichoterapinė patirtis, taip pat ir tyrimai rodo, kad traumos keliavimo iš kartos į kartą hipotezė tinka ir kultūrinių traumų psichologijai.

Frazė „kultūrinė trauma“ daugeliui savaime asocijuojasi su visuomeniniais reiškiniais. O kaip tai pasireiškia ar gali pasireikšti mūsų asmeniniame gyvenime šiuo metu?

Visuomeniniai reiškiniai gyvuoja ne abstrakčiai, jie dažniausiai reiškiasi per konkretų žmogų. Ši taisyklė galioja ir apmąstant kultūrinės traumos padarinius.  Pavyzdžiui, tokie  kultūrinės traumos padariniai, kaip emocinis nestabilumas, didelis nerimas ir grėsmės nuojauta, nekonstruktyvi agresija ar netgi autoagresijos tendencijos, žema savivertė,gali būti traktuojami kaip kultūrinės traumos, ilgai visuomeniškai patirto pažeminimo, prievartos ar kitų represijų padariniai, tačiau pirmiausia jie reiškiasi atskiro individo asmeniniame gyvenime. Tą patį galėtume pasakyti ir apie santykius. Pavyzdžiui, visi mano kartos žmonės tam tikrame raidos etape gyveno autoritarinio režimo sąlygomis, tačiau atskirų žmonių patirtys santykio su autoritetu požiūriu buvo skirtingos, tad atitinkamai ir traumos raiška ar jos įveika yra gana individualus dalykas. Nepaisant tam tikrų reiškinių visuomeniškumo, pirmiausia jie iškyla kaip išbandymas žmogui, ir būtent jis pats turi su tuo tvarkytis. Aišku, kad labai svarbu ir visuomeniniai santykiai, socialinės pagalbos sistemos, kurios padeda įveikti tuos išbandymus, bet mes, psichologai, pirmiausia žvelgiame iš individo pozicijos, ieškodami jo išteklių. 

Įdomi ir svarbi tema – kultūrinės traumos atspindžiai sapnuose. Kokie tie atspindžiai?

Ir sapnai, ir gebėjimas tinkamai suprasti iš praeities iškylančias istorijas yra svarbus dalykas analizuojant kultūrinės traumos padarinius. Žmogus negali ir neturi visą laiką galvoti apie sunkius dalykus. Asmens psichikoje yra susiformavusios tam tikros apsaugos sistemos, kurios leidžia jam pamiršti ir skausmą, ir kančią, ir kitus trauminius padarinius. Tačiau tam tikrų įvykių pamiršimas ar sunkumų išstūmimas į pasąmonę gali būti naudingas tik tam tikrą laiką. Jeigu pasąmonėje prisikaupia daug neintegruotos patirties, ji vis tiek vienaip ar kitaip turi tendenciją pasireikšti: simptomais, nesuprantamomis nuotaikomis, nepaaiškinamais sprendimais ir t. t.

Sapnai padeda mums prisiminti. Psichoterapijos patirtis ir sapnų analizė rodo, kad sapnuodamas žmogus gali pamatyti ir tam tikrus karo, tremties ar kitų represijų epizodus. Kartais jam tai padeda atsiminti močiutės ar senelio pasakojimą, kartais tokie sapnai skatina daugiau klausinėti dar gyvuojančius senolius, kartais žmonės keliauja į archyvus ir bando suprasti, kaip ryškūs ir besikartojantys sapnų epizodai yra susiję su jo ar jos gyvenimu, su šeimos istorija.   

Mums, lietuviams, atrodo, kad tas trauminis patyrimas (turiu minty sovietinį režimą) būdingas būtent mums – lietuviams ar Baltijos šalių gyventojams. Knygoje savo patirtimi ir išgyvenimais dalinasi autoriai iš skirtingų šalių – Rusijos, Vokietijos, Izraelio, Afrikos, Japonijos ir kitų. Sudarant šią knygą, reikėjo įsigilinti į skirtingų tautų išgyvenimus, susijusius su ta pačia tema. Koks Jums tai buvo potyris?

Idėja parašyti tokią knygą kilo, bendradarbiaujant su kitų šalių analitinės psichologijos  specialistais. Man pačiai teko ir studijuoti, o vėliau  ir dėstyti  K. G. Jungo institutuose ( JAV ir Šveicarijoje), kurie garsėja tuo, kad pritraukia studentus iš įvairių kraštų, tad atstovauja ir skirtingoms kultūroms, ir įvairiai istorinei patirčiai. Daugelis skaitytojų jau žino, kad K. G. Jungo psichologijai svarbu ne tik asmeninės pasąmonės paieškos, čia daug dėmesio skiriama ir šeimos, kultūros istorijai. Tad nenuostabu, kad bendradarbiavimas su tokios srities specialistais ir įkvėpė giliau domėtis savojo krašto kultūra, istorija ir psichologiniu paveldu. Kita vertus, bendradarbiavimas ir dalinimas atskleidė, kad kiekviena šalis ir kiekviena kultūra turi savo skausmą, savo netektis ir savąsias traumas. Man asmeniškai tai buvo svarbus patyrimas, praplečiantis pačios kultūrinės traumos raiškos pažinimą, taip pat leidžiantis pajusti bendrumą su kitų kultūrų žmonėmis...                   

Kodėl apie kultūrines traumas svarbu kalbėti būtent dabar?

Prielaidos apie kultūrinę traumą yra palyginti naujas dalykas psichologijos moksle. Galbūt tai yra susiję su globalizacija ir kultūros autentiškumo svarbos pajautimu. Galbūt tai yra susiję su vis didesniu kultūrinio tapatumo svarbos suvokimu. Kalbant apie traumų padarinių įveiką, realistiško tapatumo  atkūrimas yra minimas kaip vienas svarbiausių dalykų. Galbūt tai yra dėl to, kad, nepaisant sparčiai besivystančių technologijų, žmogaus sąmoningumo augimas nėra toks spartus ir vis dar išlieka didžiulė grėsmė, kad bus sunaikintos autentiškos kultūros. Galbūt kultūrinės traumos studijos bei šio reiškinio pažinimas gali būti tinkamu priešnuodžiu prieš traumos pasikartojimą...  

Kas šiuo atveju yra nuveikta kitose šalyse? 

Kaip jau minėjau, ši tema yra gana nauja, bet įvairiose šalyse bandoma kai ką daryti. Anksčiau minėtoje knygoje pristatau dvylikos šalių autorių darbus. Kultūrinė trauma yra daugialypis ir labai sudėtingas reiškinys, prie kurio prisilietus atsiveria didžiuliai dar nepažinti žmogaus būties klodai. Mūsų knygoje vieni autoriai daugiau dėmesio kreipia į kultūrinės traumos padarinių raiškos studijas, kiti analizuoja gelmines šio reiškinio priežastis, dar kiti dalinasi patyrimu apie trauminių padarinių psichoterapiją.... 

Kaip Jūs manote, kokia būtų prognozė: kaip pasireikš ar nepasireikš kultūrinės traumos padariniai ateityje? Kokia viltingoji pusė?

Prognozuoti yra sunku, ypač tokiose srityse, kuriose yra daugiau paslapčių nei atradimų.  Būtų naivu teigti, kad, pažinę reiškinį, mes jį galėsime kontroliuoti. Nepaisant šio supratimo, manau, kad turėtume stengtis ir suprasti, ir pažinti, ir elgtis taip, kad bent jau mes nebūtume trauminių padarinių išveikos instrumentais, kad savo sprendimais daugiau pasitarnautume destruktyvaus elgesio įveikai ir kūrybingumo plėtrai.

Parengė Egidija Šeputytė-Vaitulevičienė