Trumpa pasaka apie nebuvimą kartu.

A

Kažkas už sienos bjauriai kosti. Beveik kaip aš. Beveik tuo pat metu. Naktį būna tokie keisti laiko tarpai, kai supranti ir nesupranti, kai esi ir ne...

Vėliau girdėti muzika. Aš klausydavau panašios. Radijas sukdavo maždaug dvidešimt dainų. Tų pačių ir apie tą patį. Pagarsina. Pritildo. Aš pradedu galvoti, kad esu paranojikas, bet nesu...

Pabeldžiu į sieną. Muzika nutyla.

Tylime.

Man kutena gerklę.

B

Kažkas už sienos bjauriai kosti. Šlapia žiema. Šlapi batai. Šlapias balsas. Išsikviestų gydytoją ar ką... Amžina žiema. Batai. Balsas.

Rašiau žinutę draugei. Nukosėjo mintį. Stoviu kambario vidury, telefonas rankoj, o galvoje – tuščia tuščia, tik aidi kosulys beveik greta.

Kartais susipainioju iki tiek, jog galvoju, kad tai aš kosčiu. Įsivaizduoji?

C

Pro šalį slenka langai. Stovime perone. Mojuojame. Išlydime. Kiekvienas savo žmogų. Artimą. Tolstantį. Tą trumpą akimirką man visiškai aišku, kad išlydime tą patį.

Slenka langai. Tolsta.

Atsisuku į tave.

Nematai. Negali nei matyti, nei girdėti.

Kutena gerklę. Paskui užgniaužia.

Prieinu, pasiūlau muzikos. Po vieną dainą. Ne daugiau.

--

Vienatvė išaugino šitą stotį, šitą miestą, šitą pasaulį. Vienatvė ir vienybė. Vien. Klausausi, kaip tu dainuoji. Ir man atrodo, kad dainuoju aš. Visą likusį gyvenimą.

Kurį praleidom greta.

Klausydami sienos.