Kun. Algirdas Toliatas

Evgenios Levin nuotrauka

2013 metais kunigas Algirdas Toliatas (g. 1978) tapo Lietuvos policijos kapelionu ir labai aktyviai pradėjo evangelizacinę veiklą šioje srityje. Siekis nuolat dvasiškai augti, didžiulė energija ir veržlumas jau tapo A. Toliato „vizitine kortele“. Kaip ir motociklas bei ratuotų piligriminių kelionių organizavimas. Lietuvoje, Prancūzijoje, Italijoje teologiją studijavęs Šv. Pilypo Nerio oratorijos narys tikina, kad kunigystė jam pačiam buvo didžiulis netikėtumas. „Netikėtai įsimylėjau Dievą ir jau nieko nebegalėjau daryti kito“, – tikina kunigas Algirdas.

Šis pokalbis – iš neseniai pasirodžiusios naujausios Bernardinai.lt knygos „Tik ėjimas keliu“, kurioje publikuojama 27 pokalbiai su žinomais Lietuvos dvasininkais. Daugiau apie knygą skaitykite ČIA .

Esi vilnietis, akademinės srities profesionalų vaikas. Tarsi turėjai svajoti apie „žemiškesnę“ profesiją nei kunigystė?

Tiesą sakant, dar pradėdamas dvyliktą klasę buvau tvirtai įsitikinęs, kad būsiu ekonomistas, kaip mama. Šis apsisprendimas atrodė gerai apmąstytas. Buvau bendraujantis, nors vargu ar labai pažangus mokinys. Tiesa, paskutinėse klasėse pradėjau stengtis, labiausiai galvodamas, jog turiu stoti į ekonomikos studijas universitete.

Tuo metu apie jokią kunigystę tikrai nebuvo nė kalbos. Jei kas man būtų pasakęs, kad stosiu į kunigų seminariją, būčiau pamanęs, kad tai nevykęs pokštas. Tiesa, negaliu sakyti, jog tikėjimas, Bažnyčia man buvo visai nepažįstama žemė. Buvau katalikas iš tradicijos. Sovietmečiu, kaip ir dauguma kitų lietuvių šeimų, didžiąsias religines šventes šeimoje švęsdavome, tačiau be didesnio šurmulio, tylomis, nesiafišuodami. Abu mano tėvai – tikintys žmonės, tačiau sovietmečiu jie buvo akademinės bendruomenės nariai ir joje gyvas ryšys su Bažnyčia buvo itin nepageidaujamas. Jau paskui, kai pasikeitė laikai, tėvas kas savaitę pradėjo sekmadieniais eiti į šv. Mišias, mama taip pat nueina pagal galimybes, o sovietmečiu tikėjimas buvo dažniausiai tylomis apeinama sritis, kad nekiltų nereikalingų problemų. Tad, aišku, ir aš tokio gyvo tikėjimo ar geresnio tikėjimo tiesų pažinimo neturėjau.

Žinau, kad ir pakrikštytas buvau namuose, vengiant svetimų akių. Krikštijo mano močiutės iš tėvo pusės brolis kunigas Liudas Semaška. Beje, tėčio giminėje yra ir dar vienas kunigas, mano antros eilės dėdė Edvardas Semaška. Jis šiuo metu Vilkaviškio klebonas. Tad tikintys žmonės buvo mano akiratyje, visgi jie buvo kiek iš kito, man nepažįstamo ir nelabai realaus, pasaulio.

Vaikystėje visas mano religinis ugdymas buvo neatsiejamas nuo Alantos. Čia gyveno mano močiutė, mamos mama. Ji buvo gerbiama miestelio siuvėja ir, nepaisant miestelio valdžios moralizavimo, jog tokia gera profesionalė galėtų atsikratyti religinių prietarų, ji atvirai eidavo į bažnyčią ir mane vedėsi su savimi. Alantoje praleidau daug laiko, nes mamai buvo labai sudėtingas laikotarpis, reikėjo pabaigti disertaciją, tad buvau „komandiruotas“ pas močiutę. Čia priėjau Pirmosios komunijos, gavau Sutvirtinimo sakramentą, teko patarnauti šv. Mišioms. Mama juokdamasi pasakojo, kad kartą, kai vežėsi mane autobusu iš Alantos į Vilnių, ir man tapo nuobodu, visu balsu užgiedojau „Tėve mūsų“. Vaikystėje tikrai daug „mirkau“ bažnytinėje aplinkoje. Tačiau turiu sąžiningai sakyti – man tai nebuvo džiaugsmo sritis, į kurią linktų širdis.

Pasiruošimas Pirmajai komunijai vasarą, kai daug labiau norėjosi eiti prie ežero ar žaisti su draugais, buvo varginanti prievolė. Dievas atrodė rūstus, vis kažko reikalaujantis. Alantos bažnytėlėje mačiau daugiausia senus žmones ir ta aplinka manęs tikrai netraukė. Neneigiau to, kad Dievas yra, tačiau paprasčiausiai nežinojau nei ką su Jo buvimu daryti, nei supratau, kuo šis faktas veikia mano gyvenimą. Tikėjimas man siejosi pirmiausia su nuoboduliu.

Paskui, kai prasidėjo maištingas amžius, paauglystė, bet kokios religinės praktikos nutrūko. „Tikras gyvenimas“ man atrodė neturintis nieko bendro su Dievu. Tuo labiau, kad ir mokykloje tikybos pamokas vedė pagyvenusi moteriškė ir nuo jos pasakojimų galima buvo numirti iš nuobodulio. Tad labai greitai perėjau į etikos pamokas ir galvojau, kad taip ir liks iki pat mokyklos pabaigos.

Tačiau dvyliktoje klasėje viskas pasikeitė. Žvelgdamas atgal į tą laikotarpį, galiu tik šypsodamasis sakyti, kad Viešpats ypač išradingas žmonių sielų žvejys.

Mokslo metų pradžia didesnių pervartų mano gyvenime nežadėjo, tačiau netrukus pamačiau, kad mokykloje yra nauja, jauna ir žavi mokytoja. Labiausiai mane sutrikdė tai, kad, kaip sužinojau, ji atėjo mokyti tikybos. Man tai buvo mįslė – ši jauna, bendringa, gražiai besišypsanti mokytoja niekaip nesisiejo su tikybos pamokų rūstumu. Tad nusprendžiau kurį laiką palankyti ne etikos, bet tikybos pamokas. Jos dar labiau sustiprino norą „gelbėti“ tą jauną mokytoją, „atverti jai akis“. Kam ji žudo savo gyvenimą tokioje beviltiškoje srityje? Per jos pamokas buvau labai aktyvus, nuolat kėliau klausimus. Tikrai ne dėl to, kad man labai rūpėtų atsakymai, jog būčiau ieškojimų kelyje. Paprasčiausiai man labai norėjosi „sukirsti“ tai, ką tikybos mokytoja pasakoja, ją „atversti“ į savo pusę. Klausimų prisigalvodavau labai daug, ir mokytoja, matydama, kad visa pamoka taps pokalbiu su manimi, pasiūlė man geriau juos susirašyti ir ateiti po pamokų pasikalbėti.

Taip prasidėjo naujas mano gyvenimo etapas – klausinėjimas. Ateidavau po pamokų praktiškai kiekvieną dieną ir tiesiog berdavau klausimus. Apėmė tikras azartas. Ne, religija, tikėjimas man dar netapo įdomūs dalykai, tačiau labai norėjau įrodyti savo tiesą. Mes kalbėdavomės, kalbėdavomės, kalbėdavomės ir galiausiai priėjau tokią ribą, kai pajutau, jog klausimai baigėsi. Paprasčiausiai nebesugalvoju, ko dar galiu klausti, nors ta riba, už kurios pradeda rūpėti ir atsakymai, dar nebuvo atėjusi. Tada paprašiau mokytojos religinės literatūros. Pagrindinis motyvas – man reikėjo medžiagos naujiems klausimams. Šiandien net neatsimenu, ką skaičiau, kokių autorių literatūrą mokytoja davė, atsimenu tik tą jausmą, kai vėl rašausi keliasdešimt klausimų perskaityti tekstui ir juos tarsi iššūkį pateikiu mokytojai.

Šiandien net sunku pasakyti, kada būtent viskas pradėjo keistis ir pajutau, kad man pradeda rūpėti atsakymai. Tikėjimas ir Dievas pasidarė įdomios ir svarbios temos. Galiausiai net išrėžiau mokytojai, kad, jei jai pavyks mane įtikinti, kad Dievas yra, būsiu tikintis. Pačiam dabar gėda, kad kalbėjau tarsi mano buvimas tikinčiuoju būtų didžiulė paslauga jai ar pačiam Dievui.

Tikybos mokytoja, nepaisant jauno amžiaus, buvo iš tiesų labai išmintinga. Ji manęs nespaudė, nebandė primesti ko nors per prievartą. Ji palydėdavo mane tiek, kiek pats turėjau noro eiti tikėjimo paieškos kelionėje. Paprašyta parūpindavo literatūros, pasiūlydavo atsakymą, tačiau nebandė kaip nors manęs atversti. Taip pat ir tada, kai pasakiau, kad norėčiau, jog ji įtikintų mane, mokytoja paprasčiausiai pasiūlė kartu nueiti į šv. Mišias Arkikatedroje.

Atėjau anksčiau nei mokytoja. Tuo metu dar bažnyčiose būdavo minios žmonių. Nuoširdžiai sakau, kad man tas grumdymasis su kitais Arkikatedroje paliko slogų įspūdį ir tikrai nesustiprino religinio entuziazmo. Apsidžiaugiau, jog atradau tuščią Tremtinių koplyčią ir ten, laukdamas mokytojos, kreipiausi į Dievą: „Dabar Tu turi unikalią galimybę gauti dar vieną tikintį žmogų.“ Tą akimirką nieko neįvyko, bet galiu drąsiai sakyti, kad malda tikrai buvo išklausyta.

Mokytoja pavėlavo į šv. Mišias ir mes nusprendėme, jog eisime į kiek vėlesnes Šv. Jonų bažnyčioje. Čia tuo metu kunigas buvo Eitvydas Merkys, sugebėjęs suburti labai gyvą bendruomenę. Tai, ką išvydau toje bažnyčioje, labai kirtosi su mano stereotipais apie Bažnyčią. Mačiau liturgiją, kurioje jaučiau prasmę ir nebuvo nė šešėlio nuobodulio. Net netrukdė tai, kad visai nesusigaudžiau liturgijos eigoje. Bažnyčioje buvo daug jaunų žmonių ir jautėsi jų bendrystė. Pajutau didžiulę ramybę ir šilumą, man buvo labai gera ten būti ir jutau širdyje, kad būtinai noriu čia sugrįžti. Dievas mane užkabino, tarsi žuvį ant kabliuko. Karštis širdyje nemažėjo, man dalyvavimas šv. Mišiose tapo tikra šventė, į kurią veržiausi.

Neretai mano kolegos kunigai skeptiškai žvelgia į visas emocijas, kurias sukelia šlovinimas, sakydami, kad tai laikinas emocijų pliūpsnis, kuris paskui greitai išgaruoja. Veikiausiai jie teisūs, tačiau mano patirtis kiek kitokia. Anuomet Šv. Jonų bažnyčioje nežinojau, nei kiek apaštalų yra, nei evangelistų vardų, nei daugybės kitų dalykų, susijusių su krikščionybe, tačiau tvirtai žinojau, kad atradau tai, kas skirta būtent man, kas paliečia širdį. Tai buvo tikras įsimylėjimas.

Tikėjimas turi labai daug panašumų su įsimylėjimu. Kai vaikinas sutinka merginą ir įsimyli, jam į antrą, o gal ir dar tolesnį planą pasitraukia visi praktiniai klausimai, aplinkinių kalbos, kad jis skuba, kad galbūt reikėtų dar pasiaiškinti, ar iš tiesų ji tau skirta, kad esate iš skirtingų socialinių sluoksnių, atrodo visiškai nereikšmingos. Daug svarbiau tvirtas žinojimas, kad aš suradau savo žmogų. Man taip Šv. Jonų bažnyčios bendruomenėje buvo su Dievu. Aš įsijungiau į bendruomenės veiklą ir bandžiau kuo daugiau sužinoti apie Dievą, kurį įsimylėjau.

Vis dar norėjai būti ekonomistas?

Jau nebe. Mano svarbiausiu gyvenimo rūpesčiu tapo noras išsiaiškinti viską apie Dievą. Pradėjau galvoti apie tikybos studijas Vilniaus pedagoginiame universitete. Galvojau, kad tai būtų gera proga viską išsiaiškinti. Manęs tuo metu neapleido mintis – jei Dievas yra, tai viską keičia. Mano pasaulyje vyko didžiulės pervartos, kurios net kiek gąsdino aplinkinius.

Aplinkinių reakcija į Tavo naują pasirinkimą nebuvo džiaugsminga?

Dauguma draugų žiūrėjo išplėtę akis ir negalėjo suprasti, kas su manimi vyksta. Mokytojai gūžčiojo pečiais, o direktorius net bandė „vyriškai“ pasikalbėti. Jis sakė, kad esu gana gabus ir turėčiau studijuoti ne kokią nors tikybą, bet socialinius mokslus. Esą tada galėsiu kada nors vadovauti mokykloje ir turėsiu pulką savų davatkų. Čia cituoju direktorių praktiškai pažodžiui.

Draugai juokėsi ir sakė: „Pakvailiojai ir užteks.“ Tačiau man visa tai buvo nė motais. Čia panašiai kaip įsimylėjėliui kas nors pradėtų aiškinti, kad tavo meilės objektas netinkamas. Juokingi tokie aiškinimai atrodo.

Tačiau galiausiai stojai ne į Pedagoginį universitetą, bet į Vilniaus kunigų seminariją. Dar labiau į gelmę?

Dievulis ir vėl už tik jam žinomų virvučių traukė ten, kur mano tikroji vieta. Šv. Jonų bendruomenėje buvo keli jaunuoliai, kurie ketino stoti į kunigų seminariją. Jie nusprendė apsilankyti seminarijoje per atvirų durų dienas, paskui man entuziastingai papasakojo. Nusprendžiau ir aš vieną dieną įsiprašyti pabūti seminarijoje. Neįsivaizdavau, kas per dalykas seminarija, apskritai tuo metu dar labai mažai ką įsivaizdavau apie krikščionybės dvasinius turtus ir institucijas. Neturėjau minties apie kunigystę, bet nutariau, kad man bus įdomu, ir su jais nuėjau.

Tai buvo dar viena nuostabi patirtis, kurioje pajutau panašius išgyvenimus, kaip per pirmąjį apsilankymą Šv. Jonų bažnyčioje. Viskas man seminarijoje labai patiko. Nuėjau į kažkokią paskaitą. Dėstytojas kalbėjo nesuprantamus dalykus, nagrinėjo kažkokias graikiškas sąvokas. Man net nebuvo svarbu pats paskaitos turinys, pakako to jausmo, kad čia vyksta labai rimti dalykai. Jei kur nors galiu atrasti atsakymus į klausimus, kurie man neduoda ramybės, tai čia. Paskui dar apsilankiau seminarijos bibliotekoje ir mane sužavėjo, kiek čia įvairiausių knygų apie Dievą. Net neįsivaizdavau, kad tiek gali būti. Tai buvo dar vienas argumentas už seminariją, nes rodė, kad čia bus visos galimybės gilintis į tikėjimą. Visgi didžiausią įspūdį padarė šv. Mišios.

Tuo metu seminarija buvo įsikūrusi Antakalnyje. Tame pastate, kur dabar darbuojasi broliai joanitai. Dar net nebuvo visi kursai surinkti, tačiau jau buvo apie keturiasdešimt klierikų. Kai jie visi susirinko į koplyčią ir pradėjo kartu melstis bei giedoti, neapsipyliau ašaromis tik dėl tos priežasties, jog gėdijausi, kad tai bus nevyriška. Visas mano vidus šaukė, kad atradau tą vietą, kurios ieškojau. Tiek daug tikėjimo vyrų vienoje vietoje, ir visi jie man atrodė tokie išmintingi ir taurūs. Tai buvo aplinka, kuri buvo visiškai kitokia nei tos pašaipos ar atkalbinėjimai, kuriais buvau atakuojamas mokykloje. Taip jau nutiko, kad per dieną apsisprendžiau, kad mano kelias – kunigystė.

Tačiau nepakako apsispręsti, dar reikėjo išlaikyti egzaminus. Mano atveju tai buvo sudėtinga užduotis, nes teologinės žinios buvo artimos nuliui. Galiu drąsiai sakyti, kad be Dievo malonės niekaip nebūčiau patekęs į seminariją. Paprasčiausiai per stojamuosius egzaminus neuždavė tų klausimų, kurie būtų užkirtę kelią į svajonę. Būtų pakakę paklausti, kiek buvo apaštalų ar apie kokią nors tikėjimo dogmą, ir būčiau apsijuokęs.

Tačiau čia buvo kaip tame klierikų mėgstamame anekdote: „vieni klierikai visą pusmetį nuoširdžiai mokėsi, kiti į mokslus žiūrėjo pro pirštus, linksminosi. Kai atėjo egzaminų metas, pirmieji ir toliau bando įtvirtinti žinias, o antrieji – juk vis vien nespėsi per tokį trumpą laiką kompensuoti visko, ką praleidai – meldžiasi. Viešpats, natūralu, labiau padeda pamaldiesiems, ar ne?“

O kaip tėvai reagavo į kunigystės pasirinkimą?

Jiems tai buvo tikrai labai netikėta. Jie juk nematė visų tų dramatiškų įvykių, kurie vyko mano gyvenime. Tėvai su manimi bendravo tik namuose, kur apie tikėjimo dalykus paprastai nekalbėjome. Jie matė, kad pradėjau kas sekmadienį lankyti bažnyčią, tačiau, kad tai susiję su mano pašaukimu kunigystei, jiems į galvą negalėjo ateiti.

Kai pranešiau jiems apie savo apsisprendimą, tėvai buvo kiek sutrikę. Tikrai negaliu sakyti, kad buvo nepatenkinti. Tėčiui neramiausia buvo, ar tai nėra tik emocijų pliūpsnis, po kurio netrukus susižavėsiu kuo nors kitu. Mama jau vėliau man pasakojo, kad mano žodžiai jai padarė dvejopą įspūdį. Viena vertus, jai moteriškai buvo gaila, kad negalėsiu jai padovanoti anūkų, kita vertus, jai širdį pervėrė supratimas, kad to ir reikėjo tikėtis. Pasirodo, kai buvau visai mažiukas, sunkiai susirgau ir kenčiau nuo labai stiprių pilvo skausmų. Įsivaizduoju, kaip mamai sunku žiūrėti, kaip bejėgis kūdikis raitosi iš skausmo ir tegali išverkti viską, ką jaučia. Taigi, mama anuomet meldėsi, prašydama Dievo, kad išgydytų jos sūnelį. Tegu pasiima sau, daro su manimi ką panorėjęs, tik tegu pagydo. Paskui ji tą įvykį buvo net kiek primiršusi, bet kai aš pasakiau apie savo ketinimą stoti į seminariją, ji aiškiai suprato, kad Dievas atėjo manęs pasiimti, kad pati mane yra pažadėjusi Jam.

Stojant į kunigų seminariją reikalingos rekomendacijos...

Vieną rekomendaciją gavau iš kunigo Eitvydo Merkio, kuris matė mano užsidegimą. Taip pat man rekomendaciją parašė mano dėdė Liudas Semaška. Tai buvo jo paskutinis parašytas raštas. Jis jau sunkiai sirgo vėžiu. Tais metais, kai įstojau į seminariją, Dievas jį pasiėmė...

Likusią šio pokalbio dalį rasite knygoje „Tik ėjimas keliu: pokalbiai su dvasininkais“.

Kalbino Andrius Navickas