Amerikos korėjietė Suki Kim (g. 1970) pusę metų dėstė elitiniame Šiaurės Korėjos universitete. Neseniai pasirodė anglų kalba parašyta jos knyga „Be Tavęs nėra mūsų. Mano laikas su Šiaurės Korėjos elito sūnumis“ (ang. Without You, There Is No Us. My Time with the Sons of North Korea’s Elite). Joje žvelgiama į uždarą pasaulį, pilną baimės ir melo.

Rašytoją kalbina taz.de žurnalistas Fabianas Kretschmeris.

Rašytoja Suki Kim. Nuotraukos šaltinis www.sukikim.com

Ponia Kim, 2011 m. įsidarbinote dėstytoja Pjongjango mokslo ir technologijos universitete. Google paieškos sistema atskleistų, kad rašote. Kaip gavote šią vietą?

Labiau priklausau literatūriniam pasauliui, todėl nesu iki galo vertinama kaip žurnalistė. Be to, nedirbau jokioje redakcijoje. Vizą man suteikė Švietimo ministerija, institucija, neturinti nieko bendro su mano ankstesniais vizitais 2002 m. ir 2008 m. Sistema taip stipriai pasidalijusi, kad galiausiai ją apėjau.

Universitetui vadovauja užsienio evangelikų misionieriai. Turbūt nė vienoje pasaulio šalyje krikščionys nėra taip smarkiai persekiojami, kaip Šiaurės Korėjoje. Kaip tai dera tarpusavyje?

Tiesą sakant, Šiaurės Korėjoje už misionieriavimą galima patekti į gulagą. Tačiau Pjongjango mokslo ir technologijos universitetas pasirašė sutartį su režimo atstovais – šalies elitas siunčia čia savo sūnus, už jų mokslą nemokėdamas nė cento. Universitetas laikosi tik iš aukų ir bažnyčios pinigų. Oficialiais duomenimis, iki šiol jo veikla kainavo 35 milijonus JAV dolerių, tačiau šia informacija nereikėtų aklai pasitikėti. Be to, dėstytojams neleidžiama viešai kalbėti apie savo religines pažiūras. Studentai, kuriuos sudaro tik vaikinai, nė nenutuokia, kad studijuoja krikščioniškame universitete.

Neseniai išleidote knygą apie savo patirtis. Ja rizikuojate tolimesniu universiteto likimu, problemų gali turėti ir Jūsų buvę studentai. Kaip tai pateisintumėte?

Žinoma, jaučiuosi siaubingai, taip apgavusi savo buvusius kolegas. Kalbant apie studentus, pakeičiau visas detales, leidžiančias identifikuoti jų tapatybę. Tai buvo mano būdas juos apsaugoti. Vis dėlto mano knygos tikslas – papasakoti daugiau tiesos apie šią baisią vietą, kurioje įkaitais laikomi 25 milijonai žmonių. Jei šios tiesos neskleisime, esama situacija tikrai nepasikeis – o ja stipriausiai pasaulyje pažeidžiamos žmogaus teisės.

Pjongjango mokslo ir technologijos universitete pusę metų dėstėte anglų kalbą. Kodėl Šiaurės Korėjos elito atžalos taip noriai mokosi savo priešo kalbos?

Tai dar vienas dvilypumas. Praktiškai niekas negali palikti šalies, todėl aš taip pat savęs klausiau, kur jie apskritai vartos anglų kalbą. Galiausiai vien iš universiteto kasdienybės įsitikinau, kad režimas mato būtinybę tam tikru lygmeniu palaikyti ryšį su pasauliu. Tai beveik ironiška – Šiaurės Korėja leidžia užsieniečiams lavinti savo būsimąjį elitą.

Kaip praėjo Jūsų pirmosios pamokos?

Vos man įžengus į auditoriją, studentai atsistojo, o vėliau atidžiai klausėsi. Tai buvo ypač graži akimirka – jauni vyrai buvo tokie mandagūs ir nuoširdūs. Jie iš karto užkariavo mano širdį, o tai nustebino net mane pačią. Net jei auditorijoje sėdėjo 19–20 metų jaunuoliai, neturintys nė menkiausio supratimo apie išorinį pasaulį.

Tarkime, jie manė, kad užsienyje galėtų susikalbėti korėjietiškai. Nebuvo girdėję net apie Eifelio bokštą! Informatikos studentams nieko nesakė Steve’o Jobso arba Marko Zuckerbergo pavardės. Jie tarsi nepaliesti pasaulio. Tačiau buvo ir kita pusė. Tik po kelių mėnesių supratau, kad jie nuolat melavo, taip pat net apie, regis, nereikšmingas smulkmenas.

Pavyzdžiui?

Universiteto teritorijoje buvo Kim Il-Sungo salė, atstojanti savotišką šventyklą. Netgi tada, kai lauke stingdydavo 20 laipsnių šaltis, ją dvidešimt keturias valandas per parą, septynias dienas per savaitę saugodavo studentai. Keista, tačiau patys jie niekada neprisipažino saugantys salę, netgi tada, kai pamačiau tai savo akimis. Galbūt jiems buvo prisakyta nekalbėti apie tokias pareigas.

Kitas pavyzdys: studentams buvo draudžiama apleisti universiteto teritoriją. Nepaisydami to, jie nuolat man pasakodavo bendraujantys su tėvais. Tai buvo griežtai draudžiama. Tik keletas įtakingų tėvų per semestrą geras penkiolika minučių galėdavo pasikalbėti su savo sūnumis prie įėjimo vartų.

Pabėgėlių teigimu, nuolatinis melas yra sistemos dalis.

Tai tiesa. Kažkada supratau, kad visa Šiaurės Korėja yra vienas didelis melas. Viskas, ko ji moko apie didįjį vadą Kim Il-Sungą, netgi jo gimimo data yra suklastota. Istorijos vadovėliuose rašoma, kad Korėjos karo metais Pietų Korėja ir JAV puolė Šiaurės Korėją. Taip pat skelbiama, kad šalies mokslininkai išrado būdą, galintį pakeisti kraujo grupę. Tai beprotybė! Kartą visa grupė bandė mane įtikinti, kad reguliariai žaidžiant krepšinį didėja ūgis. Kaip įrodymą vaikinai pateikė vadovėlį.

Per Jūsų knygą tarsi raudona gija driekiasi baimės jausmas. Niekada negalėjote žinoti, kada esate sekama. Kaip tai suprasdavote?

Mūsų bendrabučio pirmame aukšte gyveno prižiūrėtojai. Jų darbas buvo dieną naktį mus stebėti. Buvo klausomasi telefoninių pokalbių, galimų tik tarp dėstytojų kambarių, prižiūrėtojai visada būdavo šalia. Taip pat reikėjo pritarti visoms dėstomoms tiesoms. Studentai rašydavo ataskaitas net apie pokalbius, vykusius per pietų pertrauką.

Tačiau pro prižiūrėtojų akis praslydo USB atmintinė, į kurią kas vakarą spausdindavote savo užrašus.

Galiausiai prirašiau apie 400 puslapių. Daugelyje buvo paprasčiausia informacija, pavyzdžiui, dienos pokalbių santraukos. Emocingesnių akimirkų aprašymus saugojau paslėpusi kituose dokumentuose, „paversdavau“ juos paskaitų užrašais. USB atmintinę visą laiką nešiojau įdėtą į kaklo papuošalą. Kiekvieną kartą, kai ką nors parašydavau, viską ištrindavau iš kompiuterio.

Savo knygoje aprašote, kaip paklausus vienam studentui išdėstėte parlamentinės sistemos principus. Kitą kartą jie išmoko žodį „pabėgti“. Toliau rašote: „Tikiuosi, kad jie viską pamiršo ir tiesiog taps režimo kareivėliais.“ Ką turėjote galvoje?

Bėgant laikui, ėmiau vis labiau nerimauti dėl savo studentų. Šiaip ar taip, mes drauge tūnojome šioje karinių pajėgų saugomoje šalyje. Tai suvienija. Nepaisant to, mane nuolat kamavo moralinė dilema: viena vertus, savo studentams, prieš tai negirdėjusiems apie internetą, norėjau ką nors papasakoti apie pasaulį.

Į paskaitas visada atsinešdavau naujausio modelio Macbook’ą, netgi tada, kai jis būdavo visiškai nereikalingas. Per priėmimo valandas savo kabinete kaip ekrano užsklandą įjungdavau Manhatano vaizdą – kad studentai pamatytų, jog visa tai, ką jiems pasakoja valdžia, yra melas. Tačiau kas nutiktų tada, jei jie suabejotų savo didžiuoju vadu?

Kodėl Jūsų dėstytojavimo metais Šiaurės Korėjoje buvo uždaryti visi kiti universitetai?

Pagal Šiaurės Korėjos kalendorių, 2011 m. buvo 100-ieji. Laikas čia skaičiuojamas nuo valstybės įkūrėjo Kim Il-Sungo gimimo. Jubiliejaus proga valdžia visus studentus pavertė statybininkais. Liko tik Pjongjango mokslo ir technologijos universitetas. Tada man tapo aišku, kad jame studijuoja būsimasis šalies elitas. Antraip kodėl statybininkais netapo ir šie 270 jaunuolių? Jau tada ore tvyrojo permainų nuojauta. Sklido kalbos, kad Kim Jong-Ilas serga.

Jūsų paskutinę dieną Pjongjange buvo paskelbta apie diktatoriaus mirtį. Kaip priėmėte šią naujieną?

Mano pirmoji mintis buvo: „Kaip turėtų jaustis mano studentai?“ Juk jis jiems atstojo tėvą. Iš pagarbos nuėjau į Kim Il-Sungo salę, kurioje visi gedėjo velionio. Mačiau, kokie palaužti buvo vaikinai. 

Tai buvo Jūsų penktoji kelionė į Šiaurės Korėją. Režimas tikrai nebesuteiktų Jums dar vienos vizos?

Šiuo metu nelabai domiuosi tokia galimybe. Nuo mano paskutinio apsilankymo niekas nepasikeitė! Visiškai niekas. Viskas, ką žinau ir noriu pasakyti apie Šiaurės Korėją, yra mano knygoje.

Pagal www.taz.de parengė Lina Žukaukaitė