Straipsnis publikuotas žurnalo šeimai „Artuma“ 2014 m. Nr. 12

Girdėjote posakį: „Džiaugiasi, kad kaimyno namas dega“? Galimybių, kodėl džiaugiasi, kelios: palengvėjimas – tai ne jo namas, jo namui viskas gerai; neapykanta kaimynui – taip jam, bjaurybei, ir reikia; pavydas – norėtum tokio namo kaip kaimyno, bet kad jau neturi, tegu pleška.

Pavydas

Pavydas – troškimas daiktų, žmonių, pareigų, kuriuos turi kitas. Jau pats šis jausmas nemalonus, tačiau dažnai jį lydi ir neapykanta tai turinčiam žmogui, pyktis, nusivylimas ar net polinkis nusikalsti. Svetimo turto geidimas gali paskatinti ir apsivogti.

Dažnai kalbame apie „baltą“ pavydą, tačiau ar toks egzistuoja? Esą tai reiškinys, kai tu norėtum to paties, ką turi kitas, tačiau nieko tokio, ką padarysi, neturi tai neturi. Bet tai vadiname noru, o ne geismu. Norėti galima daug ko – norėčiau būti BMW kompanijos prezidente! – ir visai nekenksmingai. Tačiau tik tikras geismas to, ko neturi, užkrečia protą ir apnuodija vidų. Argi galima tokį jausmą pavadinti baltu, nekaltu?

Šiek tiek skiriasi suaugusiųjų ir vaikų pavydas. Suaugęs įpratęs nerodyti savo jausmų atvirai, protingiau kalbėti bei apdairiau elgtis ir pavydą stengiasi nuslėpti, – kunkuliuoja viduje, visas žaliuoja, bet šypsosi. Vaikai elgiasi daug tiesiau ir paprasčiau.

Kai buvau antroje klasėje, visos klasiokės turėjo lėlytes, gaunamas perkant McDonald’s rinkinį. Mano skrandis buvo jautrus, todėl tėvai manęs niekad nevedė į tokias užkandines. Neturėjau ir lėlytės. Labai, labai tokios norėjau. Kai važiavom į ekskursiją, klasės draugė žaidė su saviške, sėdėdama greta manęs. Paprašiau duoti, o kai nedavė, išmečiau tą jos lėlę per autobuso langą. (Karolina)

Nematerialinis turtas

Kasdien geidžiame net nedidelių daiktų: rankinuko ant kolegės peties, pusseserės mobiliojo telefono, batų, kuriais avi įžymus žmogus žurnale, didesnio draugės atlyginimo. Puiku, jei mažėjant materijos svarbai tavo gyvenime, mažėja ir geidulys. Mažiausiai tų daiktų trokši tuomet, kai jie nebebus tiek svarbūs – net jei staiga ir galėtum juos turėti.

Geidžiama ne tik svetimų materialių turtų, – darni šeima, gera karjera, puiki sveikata ar išvaizda taip pat gali būti tas svetimas turtas, kurio geidulys neduoda ramiai užmigti. Kai pažįstamas veda, gali negeisti svetimos moters – konkrečiai, jo žmonos, bet geisti svetimo turto – naujai sukurtos jo šeimos apskritai. Dažniausiai tas svetimo geidulys kyla iš neišsipildžiusių ar (dar) nepasiektų ankstesnių troškimų. Tarkime, žmonės, su kuriais baigei lietuvių kalbos studijas, jau leidžia savo knygas, o tu tuo metu dirbi net nesusijusį su specialybe darbą.

Šie geismai gimdo dar vieną bjaurastį – apkalbas. Kolegė niekaip pati neįpirktų turimos mašinos – už patysžinotkokius nuopelnus vyras padovanojo. Aišku, ji labai sveika – motina vaikystėj kaip laukinę augino, tai ir užsigrūdino. „Padarė“ tris vaikus – na, matyt, nieko daugiau ir nemoka daryti, ką turi, tą naudoja. Visuomet lengviau nuvertinti kitą, nei prisipažinti sau, jog neturi, ko trokšti, nes įdėjai per mažai pastangų. Arba taip susiklostė aplinkybės, arba toks tavo kelias, arba tiesiog kitam geriau pasisekė… Priežasčių gali būti daugybė. Tačiau jas pripažinti reikštų iš dalies nusižeminti, tapti nuolankiam esamybei. Kur kas paprasčiau manyti, kad kitas, turtus turintis, iš esmės daug už tave prastesnis. Pasakoja Indrė:

Kai baigėme mokyklą, neabejojau, kad ištekėsiu viena pirmųjų. Draugavau su savo pirmąja meile, laukiau, kol pasipirš, o kitom panom dar nebuvo svarbūs šeimyniniai reikalai, joms pietus vis dar mamos namie ruošė. Bet mano santykiai nenusisekė, baigėsi viskas netrukus po mokyklos. Įstojau mokytis tokios specialybės, kur studijavo vien panos, tai antros pusės irgi nepasirinksi. Paskui atsirado daug sveikatos problemų, jas gydydamasi šeimos gi nekursi. Ir neseniai pamačiau Facebook’e buvusių klasiokių grupę. Beveik VISOS ištekėjusios. Iš pradžių suėmė siaubas. Jeigu jau bulvianosė Ina turi vyrą, kas man negerai? Paskui nusiraminau, pagalvojau, gal čia joms negerai. Viena pana, kuri buvo protingiausia klasėj, irgi vieniša, bet užtat darbą gerą turi. Tai gal taip ir išėjo, kad protingesnės neskuba, pasideda pagrindus, o kas tik namie šiūruotis nori, tai ir eina iškart šeimų kurt. Vaikus padaryt didelio mokslo nereikia, o aukštas pareigas užsitarnaut jau šis tas. Dabar nebesijaudinu, kad neturiu tos šeimos ar vyro – būčiau jaunesnė tekėjusi, tai ir gyvenčiau visą laiką priespaudoj, kaip jos.

Teigiamas atspalvis

Kartais svetimo turto geismas gali turėti ir teigiamą pusę. Jis padeda suprasti, ko iš tiesų nori, ir paragina tai siekti. Galbūt vienas tavo norų yra nuosava kontora. Gal po truputį sieki to jau nuo seno. Kito turimas turtas, pavyzdžiui, kontora, gali tapti motyvu judėti greičiau tikslo link. Kitą kartą gali ir nežinoti, ko tikrai nori, kol kito turimas turtas tau to „nepasufleruos“ ir nemotyvuos siekti. Pasakoja Regina:

Kai buvau maža, nei turėjom pinigų, nei labai gerai sutarėm. Mama nuolat rėkdavo; man atrodo, tėtis jos bijojo. Gyvenom socialiniame būste, rūbų dažnai gaudavom dovanų. Sąmoningai nebuvau nusprendusi, kad niekada taip negyvensiu. Viskas išėjo savaime. Mačiau, kaip sutaria draugų tėvai, kaip gražiai bendrauja. Kai nueidavau į svečius, mačiau, kokių gražių daiktų kiti turi. Norėjosi ir man. Iš pradžių kažkaip intuityviai, paskui, vyresnė, jau sąmoningai, kreipiau save į tai. Stengiausi būti supratinga, kaip pažįstamos moterys, kurti gražius santykius, kokių norėjau. Siekiau gerų mokslų ir pareigų, kad galėčiau norėtų daiktų nusipirkti, namus apsistatyti taip, kaip vaikystėje draugų namuose buvau mačiusi. Manau, man tikrai sekasi – beveik viską, apie ką svajojau, turiu. Nors „sekasi“ čia blogas žodis, tai nesusiję su sėkme. Aš tikrai labai stengiausi.

Taigi, pats geismas gal ir nebūtų savaime toks blogas, tačiau bėda ta, kad jis labai pavojingas. Čia aprašytas atvejis nėra itin dažnas. Kur kas dažniau geismas yra tik laiptelis į kitas nuodėmes, – vagystę ar pavydą.

Dėkingumas yra vertybė visose religijose ir visose kultūrose. Viena pažįstama sakė: „Vakare melsdamasi tik nuolat verkiu ir dėkoju.“ Galbūt nesukūrėme šeimos, bet esame sveiki. Galbūt atvirkščiai: neturiu sveikatos, tačiau turiu žmones, kurie mane myli. Galbūt – veikiausiai – kaip dovaną gaunu daugybę gražių akimirkų, tik retai jas pastebiu. Nuolat geisti to, ką turi kitas, – didžiausias priekaištas Dievui. Esą, Jis nežino, ko man iš tikrųjų reikia. Niekai. Žino ir suteikia. Tik ar vertinu tai? Ar dėkoju? „Tikrai verta ir teisinga, reikalinga ir išganinga visur ir visada Tau dėkoti, šventasis Viešpatie, Visagali Tėve, amžinasis Dieve.“ Pamėginkime dėliotis savo turtus, savo gėrybes po karoliuką ir kas vakarą už šitą vėrinį dėkoti.