Saulius Vaitiekūnas

Evgenios Levin nuotrauka

Apie akmenis – žemės grumstus – menininkas Saulius Vaitiekūnas (g. 1953) gali kalbėti valandų valandas. Net ir mažą akmenėlį vartydamas tarp delnų, jis atpažįsta visatos sukūrimo stebuklą, atkartojamą čia ir dabar. Tačiau metafizine užuomina menininkui gali tapti ir laikrodžių mechanizmai, plastikinės lėlės, diskiniai pjūklai ar žvejo tinklai – visi iš savo kasdienių reikšmių išlaisvinti daiktai. Jų kupina yra Sauliaus Atpažinta žemė, kurią su užsispyrusiu kantrumu jis aria.

Kuriate nedidelius objektus iš akmens, monumentalias skulptūras bei instaliacijas, kurioms reikia ilgai rengtis. Tad, Sauliau, kas Jūs esate?

„Kas esi, žmogau?“ – tai sunkiausias ir svarbiausias klausimas. Kiekvienam į jį atsakyti nėra paprasta. Kartais jaučiuosi tiesiog paštininku, per kurį kažkam ateina žinutė, kartais – valstiečiu, dirbančiu savo žemę. Arba menininku – neturiu nieko ir prieš tokį apibūdinimą (juokiasi). Juk menas – tai substancija, apie kurią dažniausiai galime kalbėti tik palyginimais. Todėl „paštininkas“ ar „valstietis“, bent jau man, tinka labiausiai.

Aš tikrąja to žodžio prasme ariu žemę, tik mano plūgas kitoks ir mano žemė – kiek kita. Ir gyventi tenka iš to, kas joje išauga. Kas tai – ir man pačiam įdomu… Kiek kartų sau esu uždavęs šį klausimą, tačiau nieko protingesnio nesugalvodavau, kaip tik tai, kad meninė kūryba – pati adekvačiausia žmogaus reakcija į jį ištikusį gyvenimo stebuklą. Tai suvokęs imi šokti, dainuoti, lipdyti, tepti, eiliuoti…

O kartais jaučiuosi tiesiog žaibolaidžiu, per kurį įsižemina aplinkui susikaupusios įtampos, grėsmės, nuojautos. Tai ne „tyčia daromas“ menas, o greičiau bandymas „pagauti“ tai, ką tuo metu manaisi turįs padaryti. Tai kiek panašu ir į žvejybą – ir visiškai nesvarbu, kaip „pagausi“ – rankomis, meškere ar tinklu. Svarbu pagauti…

Prieš du tūkstantmečius kinai po ilgų bandymų ir tyrinėjimų žmogaus kūne atrado akupunktūrinius taškus. Prireikė daug laiko, kol tuos taškus užčiuopė, suvokė, kaip kiekvienas jų sąveikauja su kitu. Maža to – kol tie taškai sugulė į žemėlapį ir buvo suvokta, kad tai yra duotybė kiekvienam ir nesvarbu, kokia žmogaus tautybė, lytis ar tikėjimas. Mano galva, lygiai taip pat yra ir akupunktūrinių taškų žmogaus dvasios žemėlapyje. Ir jei tau tiksliai pavyksta pataikyti į ten, kur skauda ir kitam, tik tuomet meno jėga ir įtaiga apsireiškia, o perduodama žinia gali būti atpažinta.

Žalia giria – balta jūra. 2014, dujokaukės, statybinė montažinė puta, metalas, medis, 987x426

Minėjote gyvenimo stebuklo patyrimą, kuris priverčia viską keisti. Pats Jūs kūrybos ėmėtės jau brandaus amžiaus, o iki tol buvote baigęs teisės studijas…

Taip, nors nuo jaunų dienų svajojau tapti aktoriumi (juokiasi). Įtaką man padarė Profsąjungų kultūros rūmų Vaikų teatro studijos įkūrėja ir ilgametė jos vadovė Valerija Karalienė, kurios studijoje žaidėme teatrą. Ji taip pat buvo žaibolaidis, atpažindavusi padūkusių vaikų kūrybinės energijos kibirkštį ir perteklių, išlaisvindavusi jų kūrybos dvasią.

Besimokant septintoje klasėje, V. Karalienė atėjo į Salomėjos Neries vidurinę mokyklą ir atsirinko pirmuosius savo „aktorius“, tarp kurių patekau ir aš. Beje, po metų toje pačioje studijoje susipažinau ir su keleriais metais vyresniais naujokais Vytautu Kernagiu, Izolda Keidošiūte, Eugenijumi Laurinaičiu, Rimantu Sakalausku bei kitais. Su kai kuriais iš jų ne vieną spektaklį esame vaidinę sausakimšoje Profsąjungų rūmų salėje.

Nors šioje studijoje lankiausi vos trejus metus, tačiau V. Karalienės pamokos padarė man tokį gilų įspūdį, kad tuo metu niekuo kitu ir nenorėjau būti, kaip tik teatro menininku (juokiasi).

Tačiau atėjus laikui, savo artistinių lūkesčių atsisakiau itin lengvai – stojamuosius į aktorinį linksmai praleidau su draugais Taline, tad teko sugalvoti kažką kita arba ruoštis į tarybinę armiją. Žinoma, pastarasis variantas visiškai nedžiugino. Taip mano kelyje pasitaikė mažesnė blogybė – teisė. Buvau įsitikinęs, kad šios studijos laikinos – ketinau pasitraukti po pirmo semestro, vėliausiai – po pirmo kurso. Tačiau studijas pabaigiau, o paskui daugiau nei penkiolika metų išdirbau šioje bei kitose su menais ne ką bendro teturinčiose srityse.

Bon voyahe. 2005, instaliacija, 250 autentiškos ližės, 20 tonų šaligatvio plytelių

Ir per tą laiką nebuvo jokių kūrybinių bandymų, ieškojimų?

Buvo vienas gan svarbus epizodas. Po studijų baigimo dirbau Teismo ekspertizės institute ekspertu balistu. Sykį, su mamaite eidami tuometiniu Lenino prospektu, užsukome į jos draugės tautodailininkės studiją. Ji daugiausia dirbo su gintaru, o ši medžiaga nei anuomet, nei dabar man nėra pati įdomiausia. Tačiau mane pakerėjo pati studijos aplinka – didelis stalas pilnas įvairiausių dalykų: motoriukų, replyčių, grąžtelių, visokiausių detalių detalyčių… Kažkas mane ten traukė, nors tuo metu dar neįstengiau pats sau suformuluoti, kas. Kai prisipažinau, kad ir aš taip noriu, dailininkė pakvietė mane užsukti dar. Aš ir užsukau… Čia vyko mano pirmosios „meno“ pamokos, prisilietimas prie kai kurių technologijų bei aparatėlių.

Tuo metu man buvo maždaug 25-eri. Jau buvo gimusi ir pirmoji dukra Ieva. Netrukus vienas mano artimas kolega išėjo iš Teismo ekspertizės instituto, o paskui jį – ir aš. Taip įsidarbinau staliumi vaikų darželyje…

Rožinis. 2001, instaliacija, 59 girnų akmenys, sintetinis trosas, krano kabliai

Gan netikėtas gyvenimo pokytis…

Nors Teismo ekspertizės institute man labai patiko daryti tai, ką dariau, tačiau nesiejau to su visu tolesniu savo gyvenimu. O kai į rankas atsitiktinai pakliuvo induistų vienuolio Svamio Vivekanandos knygą „Radža joga“, supratau, kad šis pokytis mano gyvenime buvo labiau dėsningas nei netikėtas. Atradau, kad šalia nuobodžios ir pilkos kasdienybės yra kitas pasaulis, dvasinė tikrovė, nepaliaujantis sąmonės tekėjimas… Taip mes tapome dvasios ieškotojais ir gaudytojais, ilgainiui išbraidžiusiais visokius okultikos užutėkius ir ezoterikos pelkes (juokiasi).

Tuo metu pati įvairiausia „dvasinė“ literatūra jau buvo pradėjusi keliauti iš rankų į rankas, ir sudėtingiausia buvo atsirinkti, kas tinka tau pačiam. Šalia, žinoma, vyko ir susitikimai su įvairias filosofijas išpažįstančiais bei skirtingus pažinimo kelius praktikuojančiais mokytojais bei šarlatanais (juokiasi). Dabar dėkoju Dievui, kad Jis mane saugojo ir vis pasisekdavo išnešti sveiką kailį…

Šie dvasiniai ieškojimai puikiai derėjo su paprastu staliaus darbu: darželyje gavau rūsį, kuriame įsirengiau dirbtuves, o šalia minėtos literatūros studijų ir pažinčių su adeptais, atsidaviau dar vienam gundymui – kūrybai.

Visa tai vyko maždaug 1980–1981 metais, kai žmogus, nepriklausantis Dailininkų ar Tautodailininkų sąjungai, neturėjo teisės parduoti savo dirbinių, todėl pragyvenimo galimybės iš savo kūrybos buvo minimalios. Tačiau kai esi šventai įsitikinęs, kad svarbiausia tobulėti dvasia, užsiimti tuo, kas džiugina širdį, tiki ir tuo, jog visa kita bus duota ir dar pridėta…

Tuo metu nuosekliai ėmiau domėtis ir baltų kultūra, skaičiau Pranės Dundulienės, Norberto Vėliaus, Marijos Gimbutienės knygas, pakeliui užklysdamas tai pas etruskus ar į kokią kitą dar tolimesnę archaiką. Senieji su menine kūryba susiję dirbiniai man tapo tarsi vamzdžiu į kitą laiką. Kaip tik jie ir buvo mano pirmaisiais mokytojais.

Amuletas. 1990, Baltijos jūros akmuo, sidabras

Ar nuo pat pradžių dirbote su akmeniu?

Ne, pradžioje dirbau su žalvariu ir sidabru – lydžiau senus pinigus ir dariau kažką tokio šiuolaikiškai senoviško. Man buvo svarbu rasti pusiausvyrą tarp to, kas buvo, yra ar galėtų būti.

O akmenys atsirado nuo pagoniškai sportiško nusiteikimo pajūryje ieškoti akmenų su skylutėmis. Beje, ta skylutė – ne šiaip sau. Juk neatsitiktinai tiek danai, tiek vokiečiai, o įdėmiau pažvelgus, matyt, atrastume, kad pusė pasaulio tiki, jog akmuo su skylute neša laimę. Ir man pačiam gražu buvo tuo tikėti. Pervalkoje, kur su šeima kasmet atostogaudavome, man būdavo svarbu jau pačią pirmą dieną surasti akmenį su skyle, nes tikėjau, kad tai užtikrins ramesnį, saugesnį, labiau pasisekusį atostogų laiką.

Kadangi nemėgau tiesiog tysoti pajūryje, eidavau rinkti akmenų. Nematydavau gintaro, nes mano vidinė navigacija buvo nustatyta akmenų vibracijai. Akmuo su skyle – šventa, o visa kita man tiesiog neegzistavo. Beje, tai galiojo ir jūrai – iš atostogų namo grįždavau beveik nematęs jūros, tačiau su krūva skylėtų akmenėlių (juokiasi).

Iš pradžių man pakako juos tiesiog rinkti. Kad galėčiau su jais dar kažką nuveikti, supratau vėliau. Tačiau man prireikė ne vienų metų, kol pradėjau matyti ir kitus akmenis… Daug kas per tą laiką pasikeitė, tačiau skylės akmeny man reikia iki šiol (juokiasi). Tik dabar ją pasidaryti ir ten, kur reikia, tenka jau pačiam… Sigitas Geda kažkada juokais yra pasakęs, kad visą gyvenimą visi ir vaikštome apie tą pačią skylę… Nors akmenis dirbu beveik tris dešimtmečius, iš esmės niekur nuo tų pajūrio akmenėlių su skylėmis ir nenutolau… (juokiasi).

Vox populi, 2002, lauko akmuo

Tai ką gi tose skylėse randate?

Akmenų skylėse, vamzdžių kiaurymėse atpažįstu esminį visatos konstruktą. Nežinau, kodėl, bet Dievui irgi patinka ši forma… Stebėdamas pasaulį visur atrandu tą patį sandaros principą – vamzdį. Paimkime, pavyzdžiui, žiedą, juk tai tas pats vamzdis. Arba riestainis, gėlės stiebas, kraujagyslė…

O perėjus į simbolių geografiją, net ir lova yra vamzdis, per kurį mes ateiname į šį pasaulį ir iš jo išeiname. Galų gale mes patys esame ne kas kitas, o vaikščiojantys vamzdžiai, per kuriuos nuolat teka, juda, maišosi emocijos, skysčiai, informacija… Ir dažniausia visos mūsų bėdos nutinka tuomet, kai vamzdis tampa nepralaidus, kažkas jame užsikemša.

Skylė akmenyje – kankinanti būtinybė, kuri dabar tik prietaro pavidalu mus pasiekė iš paties seniausio laiko. Kartais man atrodo, kad čia ir susieina esmių esmė – savo ambivalentiškumu skylė apreiškia šviesą ir gyvenimą, taip pat gali reikšti pražūtį ir tamsą. Juk išgręžti akmenyje skylę, užmauti jį ant lazdos ir tokiu įrankiu stuktelėti kokiam gyviui į pakaušį kitados buvo amžių atradimas. Šiuo atžvilgiu akmuo su skyle tapo instrumentu, kuriuo galima ne tik numarinti, bet ir išsaugoti gyvybę.

O vis dėlto, kodėl akmuo? Ką jis Jums reiškia?

Akmuo – pirminė dieviškosios kūrybos substancija, materia prima. Tai kažkas, į ką visi žmonės daugiau ar mažiau reaguoja panašiai, vieta, kurią kiekvienas turime, ką kiekvienam skauda, ką kiekvienas giname. Tai panašu į jau apkalbėtus akupunktūrinius taškus.

Taip pat juk neatsitiktinai akmenys atsiranda ant dantų emalio, tulžyje ar inkstų kanale, sakoma – „akmuo ant širdies“ – pats žmogaus kūnas „gimdo“ akmenis… Daugybė su žmogaus atsiradimu susijusiu mitų taip pat siejasi ir su žeme, akmeniu. Todėl ši materija ir yra artima žmogui, juk akmuo – prigimtinė jo dalis.

Amuletas. 1990, Baltijos jūros akmuo, sidabras

Praregėjimo akimirka įvyksta tuomet, kai akmenyje atpažįsti grumstą, gyvybę teikiančią žemę. Todėl žmogaus santykis su žeme, ant kurios jis gyvena, nulemia visą jo pasaulėjautą, mąstyseną, gyvenseną.

Vartydamas delnuose akmenį, iš viršaus gali stebėti patį kūrybos stebuklo faktą. Štai, prieš mano akis tai vyksta dabar… Beje, nuostabu ir tai, kad pačiame darbo su akmeniu procese dalyvauja visos pirmapradės substancijos – žemė, vanduo, ugnis, metalai, taip pat ir visa tai jungianti dvasia.

Tiesa, nuo pat pradžių ir iki šiol kiekvieną darbą paženklinu apskritime esančiu trikampiu su akute. Tai pripažinimas, kad visos kūrinio teisės priklauso Viešpačiui, o aš tik pameistrys, geriausiu atveju – bendradarbis, besistengiantis nesugadinti to, kas jau ir be manęs tobulai sukurta…

Ar gerai supratau, kad kūrybinio kelio pasirinkimas Jums sutapo su dvasiniais ieškojimais bei pasitraukimu iš teisininko veiklos?

Tiesą sakant, ne… Per tą maždaug dešimties metų laikotarpį užsiėmiau įvairiomis kitomis veiklomis: buvau teisės dėstytoju, net gamtos apsaugos komitete dirbau. O kūryba tuo metu užėmė gan fragmentišką gyvenimo dalį. Tačiau būna įvykių, kurie pakeičia visą tolesnę trajektoriją. Taip yra nutikę ir man. Ant jūros kranto gauta žinia man pačiam buvo netikėta, tačiau taip aiškiai pranešta, tokia įtaigi, kad net mintis nekilo tam prieštarauti… Nuo tada aš labai nuosekliai ėmiau žingsniuoti link to, kad akmenų su skylutėmis rankiojimai pajūriais peraugtų į kažką daugiau. Taip kelyje pradėjau matyti ir kitus akmenis, be skylučių. O „laimės“ jau reikėjo prisigręžti pačiam… (juokiasi).

Beje, čia ir prasidėjo didžiosios linksmybės… Teko ilgam atsisėsti Rūpintojėlio poza ir galvoti – kaipgi tą skylę man dabar padaryti… Nuo tada, kai akmenyje buvo išgręžta pirmoji skylė, praėjo daug laiko – po kosmoso platybes ėmė nardyti raketos, o mano ir, neabejoju, daugelio kitų panašių į mane problema buvo tokia pati – „skylė akmenyje“… Šis procesas tapo ilga kaip šimtmečiai diena, tačiau juk viską, ką žmogus pajėgus sugalvoti, jis gali ir padaryti. O kai problema išsisprendžia, ji atrodo visai paprasta (juokiasi).

Pirmoji Jūsų paroda atidaryta 1991 metais sutapo su pokyčių, nesaugumo, neapibrėžtumo metu šalyje. Tuo tarpu Jūs, perfrazavus parodos pavadinimą, ėmėte žaisti jūros akmenėlių žaidimus…

Šios parodos pavadinimas kilo perfrazavus Hessės romaną „Stiklo karoliukų žaidimas“. Kaip kažkada rašė mano mylima ir gerbiama Aldona Dapkutė, tai buvo pirmoji konceptuali lietuvių juvelyrikos paroda. Iš esmės tai buvo instaliacija iš atskirų savarankiškų objektų, kuriuos vienijo akmuo, smėlis ir stiklas – trys tos pačios substancijos būviai bei pačios gamtos akmenyse „įrašyti“ ženklai – trikampis, kryžius, spiralė.

Simboliška, kad tuomet kūriau objektus, kuriuos vadinau amuletais. Tai buvo sidabriniais ženklais inkrustuoti akmenys. Amuletas – lotyniškai amuletum, arabiškai himalat – „tai, kas nešiojama ant savęs“ ir saugo nuo tikro ar menamo blogio. Žinoma, jei mes nebūtume praradę ryšio su Kūrėju, mums nereikėtų nieko, kas mus saugotų, nes mes ir taip jaustumės saugūs. Tačiau, kaip tikime, per gimtąją nuodėmę tą saugumo jausmą esame praradę, todėl visokiais būdais ir bandome jį susigrąžinti.

Ritualinė kavotinių kaukė... visiems ir niekam. 2007, lauko akmuo

Kodėl savo mažųjų darbų iš akmenų bei metalo, visų tų amuletų, auskarų, žiedų, karolių, apyrankių, kuriuos kuriate iki šiol, nevadinate juvelyrika?

Mat jų paskirtis nėra puošti. Taip, išties, tai mažyčiai objektai, kuriuos galima nešioti ant kūno ar prie jo, jie padaryti iš akmens bei sidabro, ir tai tikrai labai panašu į juvelyrų kūrinius. Tačiau tik tiek. Kūryboje, o ir bet kurioje kitoje veikloje, be amato išmanymo, skonio ir saiko pajautų, labai svarbi yra intencija. Ir jei aš nedarau šių objektų tam, kad kas nors jais puoštųsi, tai kokia gi čia juvelyrika? Man svarbiausia nukreipti žmogaus mintį ar būseną kiekvieno „asmeninės žemės“ link, bandant provokuoti esminius klausimus: „kas esi?“, „ką veiki?“, „kodėl taip?“ Trumpai tariant – tai galimybė į save bei pasaulį pažvelgti kitu aspektu.

Tačiau, žinoma, kažkas tame mato tik pirmą planą – žiedą iš sidabro – vadinasi, jam kol kas tai ir tėra tik papuošalas.

Savo darbuose naudojate pačias įvairiausias medžiagas ne tik iš gamtos, bet ir iš kasdienio gyvenimo. Šiuo atžvilgiu, rodos, esate linkęs į eksperimentus. Kaip metams bėgant keitėsi Jūsų santykis su medžiaga?

Pradžioje, kaip jau pasakojau, rinkau išimtinai tik akmenis su skylėmis. Paskui atradau tiesiog akmenį kaip medžiagą. O dar po kurio laiko supratau, kad nėra skirtumo, ką randi – akmenį, dujokaukę, laikrodžio ratuką, plastmasinę lėlytę ar medinę ližę. Visa tai tėra skirtingos pirminės materijos apraiškos. Viskas, ant ko užlipi eidamas krantu, gali būti panaudojama kūrybai. Gal plastmasinis butelis pats savaime ir nėra taip pilnas reikšmių, kaip, tarkime, akmuo, tačiau jis taip pat yra visatos kūrimo proceso dalis, atpažįstama jau kaip šio laiko „akmuo“.

Viskas gali būti ženklais, viskas gali būti žinia. Tačiau gali ir tūkstantmečius gulėti ant kranto, laukdami savo atpažinimo valandos. Juk menas – ta už medžiagos ar formos slypinti jėga, idėja, tas kažkas – taip pat yra žinia. O kaip ir kiekvienai žiniai, taip ir šiai, reikalingas gebantis ją priimti, atpažinti, suvokti. Todėl mene, kaip ir tikėjime, svarbiausia – santykis…

Ar toks jau didelis skirtumas, kokia forma, kokios medžiagos pavidalu žinia pasiekia adresatą? Greičiausiai – nelabai. Todėl ar tai inkrustuotas akmuo, ar instaliacija, stengiesi viską daryti tiksliai, kruopščiai, kokybiškai.

Millenium. 1999

Minėjote, kad pirmoji Jūsų paroda savaip buvo ir instaliacija, o vėliau į šią meno rūšį pasinėrėte visa galva. Kuo Jus taip patraukė instaliacijų kūrimas?

Išties, pati pirmoji paroda jau buvo instaliacija, nors nieko apie tą meno žanrą tuo metu nežinojau. Man tiesiog svarbu buvo tinkamai galerijos erdvėje išdėlioti sukurtus objektus, kad jie geriau atsiskleistų, imtų „skambėti“. Ir iki šiol tai man vis dar svarbu.

Kiekvienam laikui – savos išraiškos priemonės ir būdai. Šiuo atžvilgiu instaliacija man – pati geriausia komunikacijos forma, kai pasakoji ne tik pavieniais objektais, bet ir tiesiogiai visa erdve. Juk objektų išdėliojimas konkrečioje erdvėje tam tikra tvarka sukelia papildomą įtaigos ir jėgos lauką. Taip jie ima kalbėti ne tik kiekvienas savo atskiru balsu, bet tartum choras, kuriame būrys solistų atlieka vieną bendrą kūrinį. Tad kiekvienas daiktas yra santykyje su kitu objektu ir iš čia taip pat gimsta papildomų prasmių.

Instaliacija – lyg rytiečių mandala, kuriai būtinas susikaupimas ir daug parengiamųjų darbų, kai tenka „sutverti“, „atkurti“ visatą nuo pat pradžių pradžios, užauginti, pripildyti gyvybės… O paskui pamažu sustumi į Letos vandenis ir viskas nuplaukia… Tai dar vienas kūrybos stebuklas…

Dažnai manęs klausia – kaip sugalvoju savo instaliacijas? Aš jų ir negalvoju, tai tiesiog ateina…

Kai kurioms instaliacijoms sukurti prireikia ne vienų metų, kol surenkate visas medžiagas ir pasirengiate tai daryti. Vis dėlto ar galima sakyti, kad svarbiausia Jums šiame procese yra pati pradžių pradžia, tai yra idėja?

Be jokios abejonės, idėjos „pagavimas“ yra didžiausias džiaugsmas ir jėga… Tačiau kai žinai, kas tavęs laukia, džiaugsmą išlaikyti nėra lengva. Ir vis dėlto privalai tai daryti, nes kito karto gali ir nebebūti. Negali užkišti vamzdžio, pro tave turi tekėti… O jei uždelsi ir atėjusią jėgą išnaudoji savo mažiems kasdieniams rūpestėliams, tuomet kyla grėsmė užakti, tapti pelke – be srovės, be krioklių, be gyvybės…

Kartais išties prireikia nemažai laiko. Pavyzdžiui, ližes instaliacijai „Bon voyage“ rinkau penkerius metus, pjūklus ir laikrodžius „Chronosui“ – trejus. Panašiai, mano galva, turėtų jaustis ir moterys, kurios be motinystės džiaugsmų patiria ir stresą, nerimą… Tačiau juk savąja „liga“ neatsikratysi kitaip, kaip tik ją iš savęs „išsirgęs“.

Reqiuem orkestrui. 2008, intsliacija

Jūsų kūrybiniai užmojai labai dideli – 8 tonos akmenų instaliacijoms „Žinia“, 20 tonų šaligatvio plytelių 250 autentiškų ližių „įauginti“, 150 varinių dūdų, idant „suskambėtų“ „Requiem orkestrui“… Tam prireikia daug energijos, laiko bei pinigų. Kodėl tokios gigantiškos Jūsų vizijos? Ar negalėtumėte kurti paprasčiau?

Viena menotyrininkė po instaliacijos „Requiem orkestrui“ taip pat rašė, kad tai puiki idėja, bet ji būtų lygiai taip suprantama ir su mažiau instrumentų bei kėdžių… Racionaliai galvojant, ji visiškai teisi: 10 kėdžių, 10 instrumentų, 10 lempučių ir 10 stovų iš esmės simbolizuoja tą patį, ką ir 150. Bet ką reiškia idėjos, suvokiamos vien protu? Man rodos, kaip tik instaliacijos apimtis, nelabai protingas jos dydis, atveria galimybę pajausti, išgyventi ir vėlgi – atpažinti tam tikras būsenas. Žinoma, šiame procese dalyvauja ir protas, bet jis tik šalia kitų suvokimo segmentų – dvasios, intuicijos, nuojautų, kas ne mažiau svarbu ir reikšminga.

Iš savo patirties galiu pasakyti: nors medžiagiškume slypi didžiulė jėga ir įtaiga, daugiau medžiagos akumuliuoja didesnes galias, tačiau nesunkiai galiu sutikti, kad dydis ne visuomet geriau, o ne mažiau įtaigūs ir įspūdingi gali būti ir nedidelės apimties šio žanro kūrinėliai. O pagaliau žinia yra žinia – tavo reikalas ją nunešti…

Žinia. 2000, instaliacija, 8 tonos lauko akmenų

Bet juk baigtas darbas viešai parodomas gan trumpą laiką, palyginti su tuo, kiek prireikė jam sukurti, o paskui guli išmontuotas kokiam rūsyje ar dirbtuvėse niekam nebeprieinamas. Ar negaila to?

Iš to laikinumo suvokimo ir gimė mintys apie tokių darbų kolekciją-fondą-galeriją „Terra recognita“. Instaliacija, kaip šiuolaikinio meno žanras, turi savų privalumų, bet ir nepatogumų taip pat. Dažniausiai po ilgo ir kankinančio atsiradimo „stebuklo“ jų gyvenimai tęsiasi skaitmeniniame formate, nes nėra fizinių erdvių, kuriose žiūrovas galėtų su jomis susipažinti tiesiogiai. Rasti ar sukurti tokią erdvę – tai sena ir įkyri idėja, kuri, deja, kuo labiau prie jos artėju, tuo labiau tolsta. Nors, pritariu tikintiems, kad viltis turėtų numirti paskutinė… O, atrodytų, reikia ne tiek jau daug – 3–4 tūkst. kvadratinių metrų stogo, gali būti ir be kamino…(juokiasi).

Kad ir kaip tai būtų paradoksalu, tenka pripažinti – tampi atsakingas ne tik už kūrinio atsiradimą, bet ir už tolesnį jo gyvenimą, gal net likimą…

Ar galima Jūsų instaliacijas vadinti provokacijomis?

Viena iš provokacijos reikšmių – „dirbtinai sukelti ar paspartinti procesą“. Šiuo atžvilgiu meninė kūryba gali būti vadinama provokacija, nes viena iš galimų jos paskirčių – iškelti klausimą, kuriam, matyt, dar nėra atėjęs laikas. Tačiau negali užduoti tokio klausimo, kuris tau nekyla asmeniškai ir net nebūtinai sąmoningai.

Taigi, atsakymas jau yra, o ar jūs jau turite klausimą?… (juokiasi)

Pokalbio metu labai dažnai minite „atpažinimą“. Jūsų įkurta galerija pavadinta „Terra recognita“ – Atpažinta žemė. Ar galima sakyti, kad atpažinimo samprata – viena kertinių ne tik Jūsų kūryboje, bet apskritai gyvenime?

Man rodos, tai svarbu visiems, nes iš atpažinimo ir gimsta kūrybiniai sumanymai, bičiulystės ar dvasinės kelionės. Atpažinimas – tiesiog būtina sąlyga pereiti į kitą lygmenį.

Gyvenimas – nuolatinė atpažinimų serija. Turi atpažinti savo gebėjimus, turi atpažinti kitą žmogų, kuris atpažins tave kaip savo, ir gal „du taps vienu“. Pagaliau juk meldžiamės „Teesie Tavo valia“, vadinasi, turi ją atpažinti ir atskirti nuo savosios.

Chronos. 2003, kanalizacijos vamzdis, mechaninių laikrodžių dalys, diskiniai pjūklai, h 3,85 m.

Nedidelio jūros akmenėlio atpažinimas nulėmė ir mano kūrybinę trajektoriją. Atpažinta žemė –tai, ką gali pavadinti savo vieta. O juk buvimas savo vietoje jau pats savaime yra prasmingas…

Beje, galerijos pavadinimas net praktiniu būdu tiesiogiai su tuo susisieja: dalinamės tuo, ką atpažinome patys, vildamiesi būti atpažinti kitų… Kitu atveju tavo atpažinta žemė kitiems ir liks Terra incognita… Tad atpažinimas yra svarbus ne tik kažkelintuose sąmonės lygmenyse, bet ir pačiame paprasčiausiame, kasdieniame gyvenime.

Savo kūryboje įvairiais būdais apmąstote laiko sampratą: čia ir akmeniniai žadintuvai, laikrodžiai iš mėsmalės ar diskinių pjūklų, keturių metrų kolona „Chronos“. Ar tai bandymas apčiuopti, sustabdyti, o gal prisijaukinti laiką?

Taip, labiausiai turbūt prisijaukinti. Man visą gyvenimą sunkiai sekasi tvarkytis su laiku, todėl dėmesys visokiems laiko matavimo prietaisams yra iš asmeninės negalios. Imu galvoti, jei man taip sunku, gal ir kiti panašiai jaučiasi? Juk laikas – visų mūsų problema, be to, jis senka…

Man įdomu, kaipgi nutinka, kad vieni žmonės per jiems skirtą laiką atranda naujų pasaulių, kiti sunkiai pakelia savo užpakalius išnešti šiukšles… Aš, pavyzdžiui, nuolatos jaučiu kaltės jausmą, kad per mažai padariau, ne tam, kas svarbiausia, iššvaisčiau savo laiką. Žinoma, tai priklauso nuo to, su kuo save lygini (juokiasi). Tačiau svarbiausia turbūt yra atpažinti tai, ką galėjau padaryti, ir ką išties padariau. Juk ir pareikalauta bus pagal tai, kiek buvo duota kiekvienam asmeniškai.

Tad taip ir gyvename tarp dviejų skirtingų vizijų – iš vienos pusės Kronas, ryjantis savo vaikus, iš kitos – Kristaus „Nebijokite“ ir Jo Amžinojo gyvenimo pažadas…

Naujausiuose Jūsų darbuose gausu krikščioniškų nuorodų. Vieni ryškiausių tokių pavyzdžių – apyrankės, kuriose iškaltos „Tėve mūsų“, šv. Pranciškaus maldos, šv. Pauliaus „Himnas meilei“. Esate minėjęs, kad šių apyrankių darote pagal poreikį, vadinasi, tai nėra vienetiniai kūriniai. Atsisakote menininko ambicijų ir darote tiesiog krikščioniškai praktikai pritaikytą meninį objektą?

Tiesą sakant, darau net daugiau nei prašo, nes šias maldas kalu ne tik lietuviškai, bet ir angliškai, vokiškai, olandiškai. Nuperka vieną, padarau kitą. Man net nerūpi, ar tai vadintina menu, ar ne. Tai tiesiog mano būdas perduoti tai, ką pats esu gavęs. Juk šioje du tūkstantmečius besitęsiančioje istorijoje esu tik mažas šapelis, paliestas Gerosios Naujienos. Džiaugčiausi, jei man pavyko sukurti kitą formą, per kurią ši Žinia galėtų būti perduota tolyn laiku ir erdve, bandydama būti atpažinta…

Esate savamokslis kūrėjas, į meno pasaulį atėjęs vos ne iš gatvės. Ar dėl to niekada nekompleksavote?

Taip, esu be dokumentų – kiemšunis (juokiasi). Tačiau, kaip jau minėjau, tam tikros gyvenimo patirtys užgrūdina, teikia jėgų, daro mažiau pažeidžiamą ir labiau užtikrintą tuo, ką darai. Kaip, berods, Thomas Mannas yra pasakęs, darai, ką turi daryti, ir tikiesi, kad ta Jėga, kuri tau padeda, yra gera.

Kita vertus, permainos mano gyvenime sutapo su didelių pokyčių laikotarpiu, ir kūrybai tai buvo labai palankus metas: keitėsi absoliučiai viskas, kas turėjo sugriūti – griuvo, radosi naujų tėkmių ir pavidalų. Tad ir aš čia su savo akmenėliais ir skylėmis, tikintis, kad nėra to blogo, kas neišeitų į gera Dievulį mylintiems… Iki šiol nereikia susigalvoti darbų – nespėju daryti to, kas ateina. Štai jau beveik tris dešimtmečius tuo ir užsiimu…

Kalbino Gediminas Kajėnas