Evgenios Levin nuotrauka

Šv. Kalėdų proga daug kur matome priminimų, jog viena geriausių dovanų šia proga – tai knyga. Ką gi knyga nori mums pasakyti, besibelsdama į mūsų vidinio pasaulio duris? Manau, jog prasminga šiuo laikotarpiu apžvelgti, ką mums reiškia knygos, ką gali reikšti jų gausa knygynuose, galiausiai – ko tikimės, imdami knygą skaityti.

Aptarti pačią knygų reikšmę mane paskatino Jean-Claude Carriere ir Umberto Eco pokalbių knyga „Nesitikėkite atsikratyti knygų“. Tai, ką jie aptaria, be jokios abejonės, gali padėti geriau suprasti ir kiekvieno mūsų skaitymo įpročius ir kultūrą. Tad rekomenduoju šią knygą visiems besidomintiems, kas vyksta knygų pasaulyje pasauliniu lygmeniu, o šiame straipsnyje apžvelgsiu tik keletą to aspektų.
Ko gero, pirmiausia verta pabrėžti tai, jog knygų pasiekiamumas yra itin didelis. Knygynai perpildyti. Tačiau galime pirkti ne tik knygynuose, bet ir užsisakyti knygas internetu iš kitų šalių, galime nuvykti beveik į bet kurią šalį ir įsigyti joje pardavinėjamų leidinių. Knyga įgavo naujų formų kompiuterio ekrane arba skaityklėje. Tai leidžia viename nedideliame diske sutalpinti tūkstančius kvadratinių metrų užimančią biblioteką. Taigi, viena vertus, knygų poreikis išliko ir, ko gero, nematyti nė vieno rimto požymio, kad technologijų pažanga išstumtų knygas iš mūsų kasdienybės. Umberto Eco pažymi, jog „knyga kaip objektas nei funkcijų, nei struktūros atžvilgiu nekito daugiau kaip penkis šimtus metų. Knyga – kaip šaukštas, kūjis, ratas arba kaltas. Kartą išrasti, jie nebegali būti patobulinti“. Vėliau Jean-Claude Carriere papildo, jog įvairios kompiuterinės laikmenos keičiasi ne dešimtmečiais, o tobulėja kiekvienais metais. Tad nėra aišku, ar skaityklių nelaukia toks pat likimas kaip ir vaizdo ar garso kasečių. Jie išliko, tačiau gerokai nuvertėję. Manau, čia reikėtų paminėti ir tą faktą, jog būtent technologijų pažanga ir sukūrė knygą tokią, prie kokios mes ir esame įpratę. Johanas Gutenbergas XV a. viduryje sukūrė spaudos presą ir taip prisidėjo prie spausdinimo technologijų tobulinimo. Be to, masinė gamyba suteikė galimybę knygą įsigyti gerokai didesniam žmonių skaičiui, negu buvo galima įsivaizduoti. Žinoma, čia didelę reikšmę turėjo ne vien technologiniai, bet ir politiniai bei socialiniai veiksniai. Tačiau be masinio spausdinimo galimybės, ribotas knygų skaičius niekaip nepasiektų visų norinčiųjų.
Akivaizdu, kad išaugęs knygų pasiekiamumas nurodo veikiau kiekybę, o ne kokybę. Panašu, jog esame susižavėjimo savo galimybėmis stadijoje, kai darome vis tą patį veiksmą nebūtinai dėl to, jog šiuo metu jį reikia daryti, bet vien dėl to, kad giliai savyje dar manome: „Būsiu vertingesnis, jeigu taip darysiu.“ Dėl to atsiranda ir labai paviršutiniškų savo turiniu ar leidimo kokybe knygų. Tai dar nereiškia, kad jų niekas neskaito, nes vartotojiškumas yra kitas lazdos galas, besiremiantis ta pačia logika: „Būsiu vertingesnis, jeigu taip darysiu.“ Kita knygų „vartojimo“ pusė (labiau būdinga būtent Lietuvai) gali būti susijusi su dar neišspręsta rašto ir knygų draudimo ar cenzūros trauma, kurią esame patyrę. Kaip alkstantis kartais puola valgyti viską, ką tik mato, taip ir mes vis dar negalime atsistebėti, kokių puikių kūrinių yra parašyta visame pasaulyje. Ir skaitome ne vien už save, bet ir už savo tėvus ar senelius, kurie tam galbūt neturėjo jokių galimybių. Vis dėlto greičiausiai tik pats žmogus gali pasakyti, dėl kokių priežasčių jis skaito. Umberto Eco pasakoja, kaip vaikystėje jo kaimynė, kuri per Kalėdas jam dovanodavo knygų, kartą paklausė: „Ar skaitai, kad sužinotum, kas rašoma knygoje, ar todėl, kad tiesiog mėgsti skaityti?“ Jis pasakoja toliau: „Turėjau prisipažinti, kad ne visada žavėjausi tuo, ką skaičiau. Skaičiau siekdamas pajusti skaitymo malonumą – nesvarbu, ką.“

Ką galėtų reikšti ši meilė knygai ar pačiam skaitymui, paliekant antroje vietoje skaitymo turinį? Tai nebūtinai reiškia, kad į tai, kas rašoma, žiūrima nekritiškai ir priimama už gryną pinigą. Veikiausiai gali būti sunku suprasti, kodėl turėčiau skaityti kažką kvailo ar neteisingo. Veikiausiai taip yra iš dalies dėl to, jog, kaip pažymi ne vienas krikščioniškų straipsnių autorius, Apšvietos amžius paliko stiprų įsitikinimą mūsų sąmonėje, jog pirmiausia vertinga yra tai, kas protinga, patikrinama ir suprantama. Tebenorima viską sustatyti į savas lentynėles, todėl savaime dalis tų lentynėlių yra žemai, todėl nelabai matomos. Atrodo visai normalu, jog daikto, gyvūno ar žmogaus vertė susieta su jo funkcijoms, nauda. Tačiau ar iš tiesų taip mąstyti teisinga?.. Problema ta, jog vertė visuomet susijusi su pagarba, vertinti reiškia gerbti. Taigi klausimas kyla toks: ar skaitydami knygą, kuri akivaizdžiai neteisinga ir joje daug spragų, galime ją laikyti nevertinga?.. Šiame kontekste svarbu paminėti perfekcionizmą. Nuolat siekiame pažangos, tobulėti tiek patys, tiek tobulinti kitus. Savaime suprantama, nėra nieko blogo, jeigu esi protingas, turi daug talentų ir moki jais pasinaudoti, tačiau tai dar nereiškia, jog visa tai, ką turi geriausio, panaudosi geriausiems tikslams pasiekti. Čia susiduriame su mums visiems suteikta laisvo pasirinkimo dovana.

Taigi atsakysiu į buvusioje pastraipoje užduotą klausimą taip: būtent tokia yra meilė. Meilė pasirenka mylėti ne dėl to, kad tai, kas mylima, yra tobula, mylime žmones, brangius gyvūnus ar knygas, nes visi jie verti būti mylimi. Mūsų užduotis veikiau pamatyti šią jų vertę ir į ją atsakyti pasirinkimu mylėti. Galime mylėti klystančius, netobulus, keistus ar mums nepatogius...

Greičiausiai tai, ką esame linkę vertinti (nors nebūtinai tam pritarti), daro stiprią įtaką tam, ką mes skaitome. Turbūt beveik kiekvienas esame atradę vieną ar keletą kūrinių, kurie mums ypatingi, ir mes išsaugome šią jų vertę visą gyvenimą. Kita vertus, dauguma knygų pabūna su mumis itin trumpą laiką, dalis jų nuolat laukia susitikimo su kitu skaitytoju bibliotekos lentynose. Nenoriu pasakyti, kad knyga laukia mūsų, kaip laukia žmonės. Veikiau kalbu apie tai, jog kaip imame į rankas knygą, gali suteikti įžvalgą į tai, kaip mes sutinkame kitus žmones. Galbūt nuolat tikimės iš jų, kad mus pralinksmins, o galbūt, jog kiekvieną kartą papasakos ką nors naujo ir įdomaus. Čia stebina Umberto Eco knygų kolekcija, jis ją apibūdina šitaip: „Renku... viską, kas siejasi su mokslo klaidomis ir nesąmonėmis, okultiniais mokslais ir išgalvotomis kalbomis.“ Savo pasirinkimą jis paaiškina: „Mane žavi klaidos, klaidingi įsitikinimai ir kvailumas... garbinu kvailybę.“ Belieka tik spėlioti, kiek sumažėtų konfliktų tarp žmonių, jeigu dauguma mūsų tikėtumės ir mokėtume džiaugtis kitų daromomis klaidomis.

Akivaizdu, jog gyvename knygų kultūroje, čia joms teikiama ypatinga reikšmė. Tad ką norime pasakyti savo artimiems žmonėms, dovanodami jiems knygą? Jean-Claude Carriere sako, kad dalį savo knygų kolekcijos paliks draugams: „Kaip post mortem dovaną, kaip ženklą, kaip pamainą. Gal todėl, kad būčiau tikras, jog manęs neužmirš tą pačią minutę.“ Viena vertus, apie visas dovanas būtų galima pasakyti maždaug tą patį, tačiau kuo knyga kaip dovana yra ypatinga? Galbūt pirmiausia turėtume atsakyti, kas yra pati knyga. Ar nuo laikraščio ir žurnalo knyga skiriasi tik forma? Vis dėlto forma čia yra svarbus veiksnys, ne veltui Umberto Eco knygą lygino su ratu.

Elektroninė knyga turinio atžvilgiu yra tokia pati kaip popierinė, tačiau čia mes jau nebegalime jos paliesti ir užuosti. Pats pavadinimas gali klaidinti, juk elektroninė knyga pirmiausia vis dėlto yra elektroninis prietaisas. Jis tik perteikia knygos turinį ir ją imituoja. Panašiai ir planšetės suteikia galimybę žiūrėti filmus, tačiau tai tėra televizoriaus ar kino ekrano imitacija, nes ji neperteikia viso filmo žiūrėjimo patyrimo. Žurnalo ar laikraščio formatas taip pat neprilygsta knygai savo talpumu, patogumu ir patvarumu. Kiekvienas iš didžiųjų žmonijos atradimų atveria tam tikrą milžinišką galimybių sritį. Reikia pamatyti, kaip palengvina keliones ratas, kokį energijos potencialą turi elektros srovė, kaip lavina protą ir kalbą knyga.

Dovanodami knygą, mes patvirtiname ir toliau formuojame kultūrinę tapatybę. Galime didžiuotis tuo, jog priklausome kultūrai, kurios varomasis variklis yra žodžio kuriamoji galia. Kartu tai kultūros tęstinumo ir stiprėjimo sąlyga, nes knyga suteikia galimybę mokytis iš savo protėvių klaidų ir išminties lobyno, taip pat perduoti ateities kartoms tai, ką išgyvename šiuo metu mes patys.