Maironis savo namuose. 1931 m.

Šiuo šventiniu metu norisi dėkoti žmonėms, tyliai ir ramiai dirbantiems lietuvybės puoselėjimo darbus svetimoje žemėje. Maironio lietuvių literatūros muziejuje (toliau – MLLM), sukaupti gausiausi ir turtingiausi Išeivių rašytojų archyviniai rinkiniai. To būtų neįmanoma padaryti, jeigu ne ponai Teresė ir Algimantas Landsbergiai, Adėlė ir Juozas Grinos, Nijolė ir Vitalis Lembertai, Gražina Blekaitienė gyvenantys Jungtinėse Amerikos Valstijose. Jie sudaro ypatingas sąlygas man, MLLM Išeivių skyriaus vedėjai atrasti, atrinkti ir pargabenti iš Amerikos į Lietuvą mūsų tautos kultūros paveldą. Ne kartą esu pasakojusi apie jų dėka mano parvežtus vertingus rašytojų archyvinius lobius, apie surengtas parodas, jubiliejinius renginius, parašytas paskaitas, išleistus leidinius.

Šiandieną noriu pasidalinti džiaugsmu ir pristatyti patį didžiausią ir unikaliausią Lietuvos literatūros ir kultūros istorijoje radinį – paties Maironio poezijos knygos „Pavasario balsai“ V leidimo maketą (1919), parengtą ant jau išleisto IV leidimo knygos (1913). Retas kuris žino, kad Maironis pats rengė, sudarinėjo, maketavo, redagavo naujas knygos „Pavasario balsai“ laidas. Šis radinys vaizdžiai iliustruoja Dainiaus kūrybos vyksmą. Atrastoje knygoje-makete priklijuoti ant lapų iš šonų, iš viršaus, apačios, įterpti, įrašyti tekste, naujai sukurti 32 eilėraščiai. Knygos priešlapyje įklijuotas J. Mačiulio-Maironio laiškas su prašymais ir pageidavimais  leidėjui.

Iš Maironio poezijos knygos „Pavasario balsai“ originalaus maketo

Puošni albuminė „Pavasario balsų“ V laidos knyga, išleista 1920-aisiais Tilžėje, ženklino Maironio kūrybos apogėjų, atnešdama jam neblėstančią šlovę. Kita vertus, šis leidinys tiek tarp dvasininkų luomo narių, tiek literatūriniame pasaulyje tapo ir skausmingo persekiojimo priežastimi. Pavydūs asmenys suskato rašyti skundus į Vatikaną, menkindami Kunigų seminarijos rektoriaus vardą. Jauni, anot Bernardo Brazdžionio, „iš žaliojo kaimo“ atklydę poetai pasirinko šią knygą puolimo objektu, niekindami Dainiaus kūrybą. Dėl to Maironis, lig tol savo veiklą skyręs lietuviško žodžio gaivinimui ir puoselėjimui, poetinės kalbos formavimui bei tobulinimui, tautinės savasties ugdymui, į gyvenimo pabaigą pasitraukė iš viešumos. Seminarijoje susitelkęs vykdė rektoriaus pareigas, o laisvalaikiu, kruopščiai redaguodamas ir ranka perrašinėdamas, rengė savo kūrybos raštus. 1930 m. surašytame testamente didelę dalį vertybinio turto paliko Kauno kunigų seminarijai. 1936-aisiais buvo nutarta jo namuose (kuriuose gyveno nuo 1910 m. iki pat mirties 1932) įkurti Maironio vardo muziejų, kad čia būtų saugomas visas jo archyvinis palikimas: rankraščiai, laiškai, dokumentai, nuotraukos, memorialinė biblioteka, baldai, paveikslai bei kitkas.

Antroji rusų okupacija daugelį intelektualų išstūmė iš gimtosios žemės. Tyrinėdama Maironio rankraščių atsiradimo Amerikoje versijas galiu teigti, kad Nežinomas asmuo, suvokdamas jų neįkainojamą vertę Lietuvos kultūros istorijai, traukdamasis nuo antrosios sovietų okupacijos, išsivežė į Vakarus (V. B.-P. prielaida – iš Maironio namų). Kartu buvo išvežta ir Maironio rankraštinė knyga – poema „Mūsų vargai“ (dabar tėvų pranciškonų nuosavybė). Abu šie unikalūs radiniai eksponuojami MLLM, Maironiui skirtoje ekspozicijoje. Stengdamasis išsaugoti rankraščius, tasai Žmogus atnešė juos į „Darbininko“ spaustuvę Niujorke (pranciškonų teigimu, apie 1950 m.) ir atidavė t. Pranciškui Gedgaudui OFM. Šis perdavė juos istorikui t. Viktorui Gidžiūnui OFM, kuris tiek vienoje, tiek kitoje knygelėje įdėjo savo asmeninius antspaudėlius. Jis siekė, kad Maironio magiška žodžio galia pasitarnautų lietuvių savasties svetimoje žemėje išsaugojimui, todėl nusprendė „Pavasario balsų“ maketą perduoti Pauliui Jurkui ne tik saugoti, bet ir paskelbti. Man teko laimė susipažinti ir bendrauti su P. Jurkumi, žadėjusiu unikalųjį maketą perduoti MLLM. Deja, staigi mirtis neleido jam to padaryti (užgeso 2004 m. balandžio 9 d.). Tik po kelerių metų pavyko prikalbinti jo dukrą Dainą leisti peržiūrėti ir atsirinkti medžiagą iš P. Jurkaus archyvinio rinkinio (iš pradžių Bostone, o vėliau Niujorke (kur ir buvo surastas maketas).

Iš Maironio „Pavasario balsų“ originalaus maketo

Tai vieni unikaliausių Lietuvos kultūros istorijoje rankraščių. Laike išbarstyti, bet, laimei, atrasti ženklai tarsi gyvi liudytojai atskleidžia mums dar nežinomus Jono Mačiulio-Maironio gyvenimo ir kūrybos skausmingus faktus.

Šiais metais, minint Lietuvos Nepriklausomybės 25-metį „Naujojo lanko“ leidykla sumaketavo ir „Morkūno ir Ko“ spaustuvėje Kaune išspausdino J. Mačiulio-Maironio unikalios knygos-maketo, „Pavasario balsai“ V laidos fotografinę laidą. Šių eilučių autorė– Maironio sesers Kotrynos proanūkė, surado ir parvežė unikalią knygą maketą iš Amerikos, parengė spausdinimui bei parašė išsamių, archyvalijomis iliustruotą įvadą. Knygos viršelio dizainerės Daiva Zarevičienė ir Laura Inytė; pastaroji ir profesionaliai sumaketavo knygą, redagavo Regina Pupalaigytė.

Reikia konstatuoti, kad Maironio knygai „Pavasario balsai“ neduotas Maironio muziejaus leidyklos vardas (toks buvo administracijos sprendimas). Todėl ypatingai dėkoju „Naujo lanko“ direktoriui, šviesios atminties kilniaširdžiam žmogui, Vidmantui Zavadskui bei „Morkūno ir Ko“ spaustuvės darbuotojams už profesionaliai ir nepriekaištingai atliktą darbą. 

Šiandieną laikydama rankose spurdančią, virpančią knygą, tyliai ir ramiai besidžiaugdama, iš visos širdies dėkoju kultūros ir meno žmonėms, parėmusiems jos išleidimą. J. Mačiulio-Maironio knyga „Pavasario balsai“, išleista kultūros ir visuomenės veikėjų lėšomis. Didžiausias rėmėjas – Gražutės SIRUTIENĖS fondas (pirmininkas Albinas Markevičius), Nijolė ir Vitalis Lembertai; Mindaugas Babonas (jaunesnys); Adėlė ir Juozas Grinos; Teresė ir Algimantas Landsbergiai; Neringa Railaitė; Angelė Bailey; Audronė ir Mikas Pakščiai; Ramutė ir a. a. Aloyzas Aidžiai; Kristina Banakienė; Aldona Venckūnienė; Dalia Augūnienė-Kaupienė; Genovaitė Plukienė; Danutė Brazytė-Bindokienė. Knygos leidybą taip pat parėmė Jo Ekscelencija Lietuvos Respublikos Prezidentas Valdas Adamkus. Už svarius bei įžvalgius patarimus rašant įvadinį tekstą, dėkoju literatūros kritikei, profesorei Viktorijai Skrupskelytei ir rašytojui Alfonsui Nykai-Niliūnui. Visiems šiems žmonėms, leidusiems knygai išvysti dienos šviesą, tariu nuoširdų dėkui. Žemiau pateikiu trumpą ištrauką iš mano parašyto ir knygoje atspausdinto įvado.

„Širdį malda atgaivina“

Jonas Mačiulis buvo vienas iš tinkamiausių kandidatų, galinčių vadovauti Kauno dvasinei seminarijai. Todėl jis buvo pakviestas sugrįžti iš Petrapilio į Kauną ir užimti seminarijos rektoriaus vietą. Rektorius, po vyskupo, buvo pagrindinis žmogus formuojant naują kunigų kartą. Nuo vadovo priklausė, kokį išsilavinimą gaus klierikai, kas bus įskiepyta jų širdyse. Šios pareigos reikalavo ypatingo atsakingumo: Rektoriaus akylus žvilgsnis ir jautri širdis kaip radaras turėjo įvertinti pretendento į kunigus tinkamumą. J. Mačiulis entuziastingai ir pakiliai ėmėsi nelengvo, bet jo širdžiai mielo ir malonaus darbo. Į seminariją įnešė daug naujovių: sumaniai ėmėsi mokslo sistemos reorganizavimo, patalpų remonto bei statybų. Maironis vadovavo seminarijai sunkiausių istorinių pervartų metais.

Iš Maironio „Pavasario balsų“ originalaus maketo

1904-aisiais buvo panaikintas spaudos draudimas, tačiau lietuvių kalbai iškilo nauja grėsmė. Lenkai valdininkai visur pabrėžtinai kalbėjo ir rašė tik lenkiškai. J. Mačiulis, pravėręs seminarijos duris kaip oficialus asmuo, prabilo į savo auklėtinius lietuviškai. „Tapęs rektorium išvijo lenkiškumo likučius iš seminarijos,“ – rašė jo auklėtinis Stasys Yla. (Maironis rektorius ir mokytojas. „Maironis“. „Aidų“ leidinys Nr. 7, Broklynas, 1963, p. 17). Profesoriui teko nemažas pedagoginis krūvis: dėstė Lietuvos istoriją, visuotinę literatūrą bei moralinę teologiją. Lietuvoje jis buvo vienintelis moralinės teologijos puikus žinovas – dėstytojas. S. Yla rašė: „moralinė, ypač jos pagrindai, buvo kieta, labai pakrauta filosofinėmis sąvokomis ir aptartimis. Tuoj pajutom, kad Maironis teologas yra visai kas kita, negu istorikas. Jis gi buvo autorius veikalo „De justitia et jure“, parašyto profesoriaujant Petrapilio dvasinėj akademijoj. Tuo veikalu jis laimėjo ne tik teologijos doktoratą, bet ir pirmaeilio moralisto vardą visoj rusų imperijoj.“ (S. Yla. Atsiminimai. „Maironis.“ „Aidų“ leidinys, Nr. 7, p. 24)

Seminaristai prisimena, kad Maironis, nors ir gerai išmanęs teologiją, paskaitose skaitydavęs iš užrašų ir norėjęs, kad ir atsakinėjantieji nuo jų nenukryptų. „Pirma jis dalykus išaiškindavo lotynų kalba, kaip to reikalavo Studijų kongregacijos instrukcijos, o po to svarbesnes mintis ir išvadas pakartodavo lietuviškai.  Jis pateikė mums, būsimiems kunigams, stiprius krikščioniškos moralės mokslo pagrindus,“ (A. Deksnys. Maironis mano atsiminimuose. „Literatūra ir kalba XXI“. Vilnius, Vaga, 1990. p. 513)

MLLM saugomas visas J. Mačiulio nekūrybinis rašytinis palikimas: paskaitų konspektai, įvairių pamokslų, kalbų rankraščiai. Paskaitų rankraščiai išmarginti skubia, kai kur sunkiai įskaitoma rašysena, su ilgomis lotyniškomis citatomis. Viename pamoksle J. Mačiulis aiškina, kokios pagrindinės nuodėmių priežastys: „Savimeilė – tai ta hidra, kuri turi septynias galvas.  Tinginį ne vienas, bet septyni velniai gundina.“  (J. Maironis. Pamokslas „Apie nuodėmes ir ydas“, 1923)

Moralinės teologijos paskaitose kalbėjo apie žmogaus galutinį tikslą, apie laisvą žmogaus valią, laisvos valios kliūtį. Pradėdamas bei užbaigdamas kiekvienus mokslo metus tėviškai prabildavo į savo auklėtinius. Iškeldamas ypatingą mokslo vertę, teigė: „Mokslas tai didžiausias turtas: markės ir rublio vertė krinta, bet mokslo auga.  Mokslas tai didžiausia galybė, kuri valdo pasaulį ne tik materialųjį, bet ir dvasioms duoda pakraipą, mokslas duoda pakraipą minioms.“  (J. Maironis. Kalba „Mokslo reikalingumas ir jame lavinimas“, 1917 m. rugsėjo 4 d.)

Ir vėliau, pasak kun. J. Gasiūno, rektorius „į mokslą žiūrėjo ne mažiau rimtai, kaip į širdies lavinimą.“ Klierikai prisimena, kad J. Mačiulis buvo paprastas ir natūralus, kiek susimąstęs ir susirūpinęs administraciniais darbais. Pasak S. Ylos, „kažkas „majestic“ buvo visame tame paprastume. Tiesi laikysena, pasitikėjimas savimi, santūrumas, nedirbtinis orumas, sakytum, pripildydavo ne tik klasės erdvę, bet ir pamokos laiką.“ (S. Yla. Maironis rektorius ir mokytojas „Maironis.“ „Aidų“ leidinys Nr. 7, Broklynas, 1963, p. 23)

Jis stengėsi suteikti seminaristams kuo daugiau žinių, skiepijo pasitikėjimą Aukščiausiojo Apvaizda, pabrėždamas, kad visur Jo valia ir galia. Mokė savo auklėtinius puoselėti ir branginti lietuvių kalbą, Tėvynę. Klierikai gerbė bei vertino rektorių ir žavėjosi jo kūryba. Mintinai mokėjo ne tik Maironio parašytas šlovinimo giesmes, virpinančias seminarijos bažnyčios skliautus, bet ir dainuodavo jo sukurtas ilgesingas dainas. Rektoriui tai buvo didžiausias atpildas ir dovana.

J. Mačiulis-Maironis ragino seminaristus siekti užsibrėžto tikslo, lavintis ir brandinti pašaukimą atsakingai atliekant savo pareigas: „Man rodos, kad kaip ir visos lietuvių tautos, taip ypač mūsų dvasiškijos yda, gal pareinanti iš mūsų sunkaus, šalto būdo, yra tai apsileidimas, tinginystė, nesunaudojimas visų mums Dievo duotų dovanų, užkasimas talentų. Nesakau apie visus: nėra regulos be išimties: yra kurie už dešimtis dirba ir karštai dirba. Beje, imant abelnai, daug yra pas mus apsileidimo ir apsileidėlių. Ypač iškovoję ar gavę sau šiltą vietelę, mėgstame apsileisti, palikdami molio motiejais, užkasdami talentus, užmiršdami tą pirmutinį Dievo duotą prisakymą: savo veido prakaite valgyti duoną.“ (J. Maironis. Iš pranešimo. 1919 m. rugsėjo 2 d.)

Seminarija tapo J. Mačiulio-Maironio gyvenimu, antraisiais namais. Dirbo neskaičiuodamas laiko, negailėdamas jėgų. Gal todėl taip skausmingai išgyveno įvairias nesėkmes ar nesusipratimus, susijusius su profesiniais reikalais.

Iš Maironio „Pavasario balsų“ originalaus maketo

Administruoti bažnytinių bei katalikiškų juridinių institucijų Lietuvoje iš Vatikano atsiunčiami vizitatoriai ne visada tinkamai įsigilindavo į jų veiklą. 1921 m. apaštalinių vizitatoriumi Baltijos kraštams paskirtas Antonio Zecchini SJ (1864–1935) valdininkas nesuprato Lietuvos reikalų, atvirai kenkė jos interesams, visur gindamas lenkus. Rašydamas pranešimus į Vatikaną, progai pasitaikius, pateikdavo iškreiptus faktus ne tik apie seminarijos rektorių, bet ir apie vyskupus, kunigus bei vienuoles, dirbusius lietuvybės darbą. Cituojamoje ištraukoje išsakoma jo nuomonė: „Skelbiant Lietuvos valstybę, kunigai manė esantys įgalioti, – išskyrus retas ir gerbtinas išimtis, – tuoj pat panaikinti bažnyčioje viską, kas nelietuviška, lyg staiga visi būtų tapę lietuviais.  Labai blogai, kad dabar Kauno seminarijoje viskas lituanizuota, ir nors ten keletą mokyklinių valandų skiriama lenkų kalbai, nei vienas klierikas lenkas nestoja į šią seminariją, bet važiuoja į Vilnių ar kitur, todėl greitai Lietuvoje nebeliks lenkų kunigų, o lietuviai šią kalbą moka prastai, taigi negalės pamokslauti, daugių daugiausia galės išklausyti išpažintį. Tai išties nemažas blogis.“ (A. Zecchini raportas apie Bažnyčios padėtį Lietuvoje. 1922 m. vasara. „Lietuva ir Šventasis sostas. (1922–1939), Vilnius, 2010, p. 47)

J. Mačiulis rūpinosi seminarija ir tėviškai globojo joje studijuojančius klierikus. Rektorius griežtai pasipriešino valdžios institucijoms, norinčioms daryti kratą seminarijoje. Jis buvo budrus ir dėl A. Zecchinio vizitų. Siekdamas apsaugoti seminaristus nuo papildomų klausimų, pakeitė egzamino laiką, nepranešdamas vizitatoriui ir taip užsitraukė dar didesnę jo rūstybę. S. Yla teigia, kad J. Mačiulio „pritarimu ir palaiminimu brendo nauja jaunų kunigų karta, kurią tektų vadinti visuomeniškąja plačia žodžio prasme.“ (S. Yla. Maironis rektorius ir mokytojas. „Maironis“. „Aidų“ leidinys Nr. 7, 1963, p. 27–28)

A. Zecchinis jautė nepasitenkinimą rektoriaus darbu ir rašydamas pranešimus į Vatikaną neigiamai atsiliepdavo apie seminarijos valdžią. Šiam arkivyskupui sunkiai sekėsi rasti bendrą kalbą su tuometine mūsų krašto politine ir bažnytine valdžia, todėl perleido Lietuvos reikalus savo sekretoriui, o pats labiau rūpinosi Latvijos ir Estijos katalikų reikalais. 1924 m. jį paskyrė Katalikų Bažnyčios Estijoje apaštaliniu administratoriumi, nuo 1926-ųjų – taip pat ir internuncijum Latvijai. 1926 m. pavasarį A. Zecchinį galutinai nušalino nuo atstovavimo Šv. Sostui Lietuvoje, bet naujai paskirtas internuncijus Lorenco Schioppa tęsė pirmtako veiklos kryptį. Situacija dar labiau pablogėjo, kai lenkai okupavo Vilnių. Viename savo raporte kardinolui R. Gaspari L. Schioppa rašė: „Norėčiau pridėti ketvirtąją priežastį, kuri stabdo greitą bažnytinio gyvenimo raidą, – tai yra perdėtas nacionalizmas, kuris kamuoja šią tautą ir atima visą jos energiją. Visi čia yra katalikai, tačiau pirmiau lietuviai; visi myli Bažnyčią, tačiau labiau tėvynę Lietuvą; visi paklūsta Popiežiui, tačiau stūgauja, kai jiems atrodo, kad Popiežius užgauna jų nacionalizmą. Kad ir Vilniaus atvejis! Siekiant pagerinti šios seminarijos likimą, būtini du dalykai, t. y.: 1) reikėtų nušalinti dabartinį rektorių, kuris yra literatas, poetas, patriotas, tačiau nelabai tinkamas valdyti tokią instituciją kaip seminarija. Kalbant apie pirmąjį punktą, man buvo pranešta, jog arkivyskupas, sykiu atsižvelgdamas į analogišką vyskupų konferencijos nutarimą, nusprendė atleisti minėtąjį rektorių, tačiau – kaip ir viskas čia – [sprendimo] vykdymas išsitęsė, be to, esama tam tikrų sunkumų ieškant įpėdinio.“ (Iš internuncijaus L. Schioppos raporto kard. P. Gasparri apie Bažnyčios padėtį Lietuvoje. Kaunas, 1927 m. balandžio 15 d. „Lietuva ir Šventasis sostas. (1922–1939), Vilnius, 2010, p. 186.)

Iš šio rašto aiškėja, kad Vatikane siūlyta atleisti rektorių Maironį. Laimei, nutarimas nebuvo įvykdytas, ir jis iki pat mirties vykdė šias pareigas. Bet visos tos manipuliacijos Maironį skausmingai įžeidė. Jis dar labiau užsisklendė ir tyliai kentėjo. Gelbėjo darbas, o širdį malšino malda. Tik vienatvės akimirkomis prasiverždavo žodžiai: „Vyskupiška mitra seniai būtų mane į kapus nuvarius. Bet, iš antros pusės, aš negalėjau nejausti pažeminimo, kai Roma nuo manęs kratos, kaip nuo kokio prasikaltėlio. Dievuliau mano! Aš visą amžių ištikimai tarnavau Bažnyčiai, sąžiningai ėjau savo pareigas, kaip Lietuvos patriotas netarnavau rusų valdžiai. Štai jau 20 metų Kauno seminarijoje rektoriauju ir galiu net po mirties drąsiai pasakyti, kad nei vienas rektorius tiek nepadarė ir materialiai, ir mokslo atžvilgiu.  Rektoriavau sunkiausiais karo ir visokių reformų laikais.“ (J. Maironio įrašas ant dramos „Vytautas-Karalius“ rankraščio, kitoje lapo pusėje, 1927.)

Padėtis kiek pagerėjo, kai diplomatinį darbą pradėjo dirbti Luigi Faidutti (1861–1935), kuris gynė Lietuvos interesus Vatikane. Galbūt simboliška, kad šio žymaus Bažnyčios veikėjo kūnas po mirties buvo palaidotas Kauno arkikatedros kriptoje, ten, kur ilsisi ir J. Mačiulis-Maironis.

Lietuvos bažnytinė vyresnybė ne kartą buvo prašiusi deramai įvertinti Kauno seminarijos rektoriaus darbą. Vatikano archyve yra išlikę prašymai dėl garbės titulų suteikimo J. Mačiuliui. Vienas iš valdžios atstovų J. Pizzardo rašė: „Seminarijoje Maironis yra apsuptas visuotinės šlovės ir pagarbos. Tai, kad dviejų mažesnių seminarijų Telšiuose ir Vilkaviškyje rektoriai jau yra pagerbti tokiu titulu, suprantama kaip savotiškas Kauno arkivyskupijos pažeminimas, dėl kurio ypač sielvartauja arkivyskupas. Iš kitos pusės galiu dar kartą patvirtinti, kad Maironis ne vien tarp vyskupų, bet ir tarp savo mokinių gerbiamas už išsilavinimą, turi išskirtinių nuopelnų šiai seminarijai, kuriai užrašė visą savo turtą ir kurios labui uoliai bei atsidavusiai dirba.“ (R. Bartoloni raštas J. Pizzardo dėl Popiežiaus prelato titulo suteikimo J. Mačiuliui-Maironiui.1930 m. gegužės 19 d., „Lietuva ir Šventasis sostas. (1922–1938).“ Vilnius, 2010,  p. 310.) Atsakymas buvo lakoniškas ir trumpas: nėra galimybės.

J. Mačiulis-Maironis nebuvo vėjo blaškoma nendrė. Susitelkęs nuosekliai siekė užsibrėžto tikslo. Ir numatė ateitį: įžvelgęs savo pašaukime gilesnę prasmę ir pajutęs Apvaizdos globą, uoliai dirbo tautos bei Tėvynės labui. Lietuvos universitete skaitė paskaitas apie ankstyvąją lietuvių literatūrą (Kristijoną Donelaitį, Antaną Baranauską). Universitete sulaukė deramo įvertinimo – jam buvo suteiktas garbės profesoriaus vardas. 1928 m. už nuopelnus Lietuvai buvo apdovanotas didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino 2-ojo laipsnio ordinu. Tačiau Maironis nesureikšmindavo tokių apdovanojimų, jausdamas, kad tai – „tuštybių tuštybė“. Jis tikėjo Apvaizda, ramiai dirbdamas pedagoginį, administracinį darbą seminarijoje, sąžiningai atlikdamas kunigo pareigas. Širdies ramybę atrasdavo savo rūmuose-namuose, esančiuose greta seminarijos, pasinerdamas į kūrybą.

„Mano užkylančiai metai...“

„Gyvenimas sukasi ratu“, – rašė Maironis. Spalio dvidešimt pirmą dieną minėjome Jono Mačiulio-Maironio šimtas penkiasdešimt antrąsias gimimo metines. Dar poetui gyvam esant tauta apvainikavo jį neblėstančios šlovės Dainiaus vainiku. Laimei, nei praūžę istoriniai viesulai, ar „mažų nykštukų“, siekiančių vienadienio populiarumo, įžeidūs žodžiai, neįstengė sumenkinti Jo nuopelnų Tėvynei Lietuvai. Tautos atgimimo bei sąmonėjimo metais Jono Mačiulio-Maironio vardas tapo lietuvių laisvės simboliu. Viskas, kas susiję su jo asmeniu, įgavo sakralumo žymę. Jonas Mačiulis-Maironis buvo, yra ir bus, pasak Alfonso Nykos-Niliūno „didžiausias mūsų lyrinis  poetas“. Paprastu elegantiškumu liejasi Maironio eilės, nusakančios jam Dievo paskirtą misiją.

Ne pranašas, aš ne kovot,
Aš ne žmonių mokinti, -
Aš Dievo įkvėptas giedot,
Su lyra giesmes pinti.

Einu sau Viešpaties taku,
Bjauriuosi melagybe;
Į širdį giesmėmis šneku,
Joj žadinu dievybę.