Jelena Titarenko gimė ir augo Donecke. Šiuo metu Dnepropetrovsko universiteto aspirantė, rašo disertaciją apie Donbaso kultūrinį gyvenimą po Antrojo pasaulinio karo.

Prancūzijos psichologas Moskovičius yra parašęs puikų darbą „Minios amžius“. Taip jis pavadino savo epochą. Mano galva, XXI amžių Ukrainoje galima vadinti provokacijų ir mitų amžiumi. Baisu žiūrėti tiek Rusijos, tiek Ukrainos informacines laidas. Tiesa kažkur per vidurį. Na, o iš tiesų baisu – gyventi Donbase.

Pradėsiu nuo pradžių. Įvykiai Kijeve, kai buvo nuverstas Viktoras Janukovyčius, mūsų regione buvo vertinami skirtingai. Aišku, absoliuti žmonių dauguma puikiai supranta, kiek korumpuotas buvo Janukovyčiaus režimas. Janukovyčius ir jo aplinka tapo savotišku simboliu tos būsenos, tuo „paskutiniu lašu“, tačiau ne vieninteliu, kaltu dėl valstybės nuniokojimo. Visa tai, kas vyksta šiandien Ukrainoje, yra padarinys to, kas vyko 23-ejus metus, kai Ukrainą valdė skirtingos valdžios. Faktiškai visą tą laiką verslo ir politikos elitas kovojo tarpusavyje, bandydami pasidalinti Sovietų Sąjungos paveldą. Teisėsaugos institucijos tik aptarnavo, įgyvendinant korupcines schemas.

Maidanas Kijeve buvo dėsninga, nors gerokai pavėluota reakcija į visa tai. Be abejo, Maidano, kaip kovos su korupcija, milicijos ir teismų savivale, siekio sukurti europietišką valstybę, negalima nepalaikyti. Problema glūdi kitur. Pradžioje Maidanas vadinosi Euromaidanas ir kovojo už svarbias vertybes, tačiau, deja, vėliau jis tapo Maidanu prieš Janukovyčių ir jo komandą.

Suprantu, kad mano pozicija bus neįprasta bendrame euforijos fone, tačiau... Atsakomybė už kraujo praliejimą Kijeve turėtų prisiimti tiek Janukovyčius, tiek ir visos politinės jėgos, kurios brovėsi į valdžią.

Istoriją, kaip žinoma, rašo nugalėtojai, ir blaivi analizė bus įmanoma tik po kelerių metų. Tačiau vis vien manau, kad pralietas kraujas tapo naudingas toms jėgoms, kurios veržėsi į valdžią. Janukovyčius visiškai save sukompromitavo, praliedamas kraują, todėl reikėjo paprasčiausiai priimti vasario 21 dienos sutarimą, jog grįžtama prie 2004 metų politinės situacijos, keičiant Prezidento įgaliojimus. Tai būtų leidę išsaugoti žmonių gyvybes, kurių negalima nė lyginti su politikų ambicijomis, kurie veržiasi į valdžią, prisidengdami žmonėmis.

Pamąstykime: o kas atėjo valdžion? Ar ne to paties turtingo verslo –politikų klano atstovai? Juk daugiau nei pusė dabartinės valdžios – ta pati politinė ir oligarchinė viršūnėlė. Tačiau ir tai dar būtų ne pats blogiausias dalykas, galima būtų jį vertinti net kaip tam tikrą pasiekimą, žingsnį į priekį, jei ne karas Donbase. Kiekvienas žmogus, bent kiek žinantis istoriją, supranta, kad po kiekvienos revoliucijos ateina kontrrevoliucijos, reakcijos laikotarpis. Vienų politinių veikėjų pakeitimas kitais – ne išeitis, nes keisti reikėtų visą sistemą.

Beje, žmonės su Rusijos trispalve Donecke išėjo į mitingą su sistemos keitimo šūkiu. Esu tvirtai įsitikinusi, jog viskas būtų tuo ir pasibaigę: Kijeve įvyko Maidanas, Donecke – Antimaidanas. Pamitingavo, pavargo ir išsiskirstė. Tačiau įsikišimas iš šalies atvedė į tikrą karą. Apie karinius veiksmus esame skaitę, girdėję pasakojimų, tačiau, dėkui Dievui, tik labai nedaugeliui tai teko patirti.

Labai skausmingas buvo kalbos klausimas. Mano šeimos šaknys – Donecke. Visą gyvenimą buityje mes kalbėjomės rusiškai, nors laisvai kalbame ir ukrainietiškai. Mane trikdo ir piktina, kai žmonės negali išmokti kalbos, kuri įtvirtinta kaip valstybinė. Juk pasą, pensiją, atlyginimą – visa tai jie gauna iš valstybės, pavadinimu „Ukraina“, ir galima laikytis jos nustatytų taisyklių. Tam reikia tik noro.

Kodėl natūralu žmonėms mokytis anglų, vokiečių, prancūzų kalbų, o ukrainiečių kalba rusakalbiams Ukrainos gyventojams kažkodėl „per sunki“? Neturiu racionalaus atsakymo.

Doneckas labai gražus miestas. Čia vyko Europos futbolo čempionato 2012 metais rungtynės. Aš dar atmenu šį miestą su parkais, šviestuvais, tai vėliau pakeitė betonas ir neoninės iliuminacijos. Dar prieš metus tai buvo taikus ir gražus miestas. Dabar jis juodas naktį ir pilkas dieną. Ten baisu.

Daugelis miestiečių turi ginklus. Ypač pavojingi ginklai marginalų ir kriminalinių elementų, kurių netrūksta, rankose. Eidama į parduotuvę sutinku ne tik gausiai ginkluotą kareivį, bet ir valkatą su automatu. Visada bijau, ar jam viskas gerai su psichine sveikata. Tenka baugščiai dairytis.

Na, o kareiviai, tiksliau, kaip žmonės juos vadina – „žaliaisiais žmogeliukais“, ginkluoti labai įvairiai. Netikiu, jog – tai vietos savanoriai, nes juk visa ta karinė amunicija negulėjo po lova taikos metu. Be Rusijos įsikišimo čia tikrai neapsieita. Deja, ir humanitarais vadinami konvojai taip pat veža ne tik maistą ar vaistus, bet ir ginklus ir prisideda prie kraujo praliejimo. Vietos žmonės iš patirties žino, kad po kiekvieno „humanitarinio“ apsilankymo kariniai veiksmai tik sustiprėja.

Nuo birželio prasidėjo stiprus artilerinis apšaudymas. Kliūna taip pat ir namams, kur gyvena taikūs žmonės. Teko matyti, kaip moterys gimdo slėptuvėse, skirtose pralaukti oro antskrydžius. Deja, tokių slėptuvių mieste labai mažai. Mano name tokios nėra, ir tėvai, prasidėjus antskrydžiui, slepiasi laiptų aikštelėje, nes ten bent jau nėra langų. Kas mus apšaudo? Visos konflikte dalyvaujančios grupės. Netoli mūsų namų įsitvirtinusi Donecko liaudies armijos artilerija. Ji šaudo, į ją šaudo. Taip pat yra ir trečia jėga: kažkokie ginkluoti žmonės važinėja su minosvaidžiais ir šaudo būtent į civilinius pastatus. Iš kur jie?

Prieš mėnesį tos miesto dalies, kur gyvenu, bombardavimas gerokai padažnėjo, nors nė vieno strateginio objekto čia nėra. Tik atsitiktinumo dėka kol kas mūsų butas nepaliestas bombų Aplink ne kartą krito viską griaunantys sviediniai. Kai skambinu namiškiams, visada turiu tik vieną troškimą – kad jie atsilieptų ir pasakytų, jog viskas gerai.

Jaučiu, jog visų gyventojų psichinė būsena kritinė. Tai suprasti tegali tie, kurie patys yra kažką panašaus išgyvenę. Toks įspūdis, kad valdžia mūsų nelabai supranta. Ukrainos valdžiai mes esame žmonės, kurie liko gyventi okupuotame krašte. Todėl mes netekome socialinių išmokų, grasina, jog bus atjungta elektra, dujos. Tarsi galima suprasti: kam leisti valstybės pinigus „separatistų“ šildymui? Tačiau juk mieste gyvena ne tik separatistai, dauguma mano pažįstamų pasisako už vieningą valstybę, ir jiems mintis nekyla reikalauti nepriklausomybės ar jungtis prie Rusijos.

Blogai ar gerai mes gyvenome, bet svarbiausia, kad stabiliai. Žinojau, kada gausiu stipendiją, o kada mama – atlyginimą. Negalėjome daug ko sau leisti, tačiau tai buvo ramus ir stabilus gyvenimas. O dabar mes esame tie, kurie neišvažiavo iš okupuotos teritorijos. Tik niekas nepagalvoja, kad žmonėms nėra kur važiuoti, o valdžia nepadarė nieko, idant įkurdintų pabėgėlius taikiuose regionuose. Taip, savanoriai padeda, bet jų nepakanka. O kas yra pervažiavimas, paliekant savo namus? Manau, kad įsivaizduojate, kaip tai sudėtinga.

O pensininkai? Iš jų atėmė pensijas, kurias dabar jie privalo įforminti kuriame nors kitame Ukrainos mieste ir tik tada gali gauti pinigus. Tačiau ar visi pensininkai gali pervažiuoti kitur? O juk jie visi visą gyvenimą mokėjo mokesčius. Dabar valstybė juos pametė. Tai faktas. Galima suprasti ir karą, ir sunkumus, tačiau vaikų ir pensininkų liesti nevalia – tai amoralu. Tokia radikali valdžios pozicija, mano įsitikinimu, neleistina.

Mums sako, jog privalome iškelti Donbase Ukrainos vėliavą. Mes? Paprasti gyventojai? Aš, mama, močiutė? Ką mes galime? Valdžia pražiopsojo regionus ir konfliktą galima išspręsti tik rimtais susitarimais tarp tų, kurie bent kiek kontroliuoja situaciją.

Net jei apsiginkluosiu iki dantų, tai nieko nepakeis. Separatistai gauna nuolatinę karinę paramą. O mes, paprasti, taikūs gyventojai, net bijome kur nors išvažiuoti, nes prarasime ir dabartinį būstą.

Nepaisydami viso to, dauguma Donecko, kaip ir Rytų Ukrainos, gyventojų yra už vieningą Ukrainą ir į Rusijos veiksmus žvelgia kaip į agresiją. Tačiau tikrosios nepriklausomybės kriterijumi derėtų vadinti ne nacionalinių simbolių naudojimą, bet valstybės sugebėjimą pasirūpinti savo gyventojais.

Šiandien svarbiausias valdžios Kijeve uždavinys – normalizuoti socialinę-ekonominę situaciją, aiškiai parodyti, kad prasideda kokybiški pokyčiai, palyginti su tuo, kas vyko, kai valdžioje buvo Janukovyčius. Nuoširdžiai linkiu sėkmės.

Dar daug galėčiau pasakoti, bet svarbiausia, jog tik sulaukusi 24-erių metų, supratau, ką reiškia „taikus dangus virš galvos“. Paradoksalu, kad mes dažniausiai nesuvokiame, kaip tai svarbu.

Baigti noriu sovietinio rašytojo ir publicisto Iljos Erenburgo fraze: „Karas sudėtingas, tamsus ir klaidus kaip šimtametė giria. Ji visai nepanaši į jos aprašymą. Ji kartu paprastesnė ir sudėtingesnė. Ją jaučia, bet ne visada supranta jos dalyviai. Ją supranta, bet paprastai jos nesuvokia jausmais jos tyrinėtojai.“

Kiek sugebėjau viską aprašyti kaip nešališka stebėtoja – spręskite jūs patys.

 Parengė Andrius Navickas