Johannas „Rukelis“ Trollmannas (1907–1944). Fotografuota 1928 m. Nuotrakos šaltinis wikipedia.org

Romų tautybės Johannas „Rukelis“ Trollmannas (1907–1944) buvo profesionalus boksininkas, publikos ir moterų numylėtinis, 1933 m. Vokietijos bokso čempionas pussunkio svorio kategorijoje, savo dienas baigęs nacių koncentracijos stovykloje.

Vokiečių rašytoja Stephanie Bart (g. 1965) savo pirmąjį romaną „Sudie, Bismarkai“ išleido 2009 m. Gavusi Vokietijos literatūros fondo stipendiją, ji ėmė gilintis į savo šalies bokso istoriją ir Trollmanno gyvenimo puslapius. Knyga „Vokietijos meistras“, 2014 m. apdovanota Reingau literatūros premija, atskleidžia ryškų talentingo sportininko ir istorinio laikmečio portretą.

Rašytoją kalbina taz.de žurnalistas Martinas Kraussas.

Ponia Bart, savo romane pasakojate apie Johanną „Rukelį“ Trollmanną – didelio populiarumo sulaukusį profesionalų boksininką, 1933 m. tapusį Vokietijos čempionu, vėliau nacių nužudytą koncentracijos stovykloje. Kaip romų kilmės boksininkas tapo žvaigžde?

Trollmannas turėjo ypatingą savybę – jis buvo charizmatiškas žmogus. Įžengęs į ringą trumpai pamodavo ranka ir visus pakerėdavo. Mūsų mostas niekam nepadarytų įspūdžio. Trollmannas buvo išvaizdus, o tai, žinoma, buvo privalumas.

Jis buvo vadinamas elegantišku boksininku.

Taip, pažymėtina, kad tokie sportininkai kaip jis, boksavęsi labai techniškai, šios sporto šakos istorijoje dažnai būdavo sėkmingi, tačiau nemėgstami. Publika nori šiurkščių kovų ir kraujo. Trollmannas boksavosi techniškai, tačiau nepasant to žmonės jį mėgo. Jis suprato nepopuliarų stilių pavertęs populiariu.

Kodėl šis ypatingas boksininkas, kaip jį aprašote, dešimtmečius buvo užmirštas?

Nes po 1935 m. nuosekliai vykdyta nacionalsocialistinė neteisybė prieš romus. 1936 m. Vokietijos tribunolo nuosprendyje skelbiama: „Čigonai yra linkę nusikalsti, ypač vogti ir apgaudinėti. Jiems dažnai trūksta moralės gerbti kitų nuosavybę, jiems kaip primityviems pirmykščiams žmonėms būdingas nežabotas grobikiškumas“.

Taigi, romai buvo persekiojami ne dėl rasistinių priežasčių, o dėl „jų asocialių savybių“, tai reiškia, siekiant užtikrinti teisingumą. Vadovaujantis tokiu juridiškai pagrįstu argumentu, iki 9-ojo dešimtmečio buvo kuriamas socialinis klimatas, kuriame tokie kaip Trollmannas negalėjo būti įvertinti. Ką jau kalbėti apie pripažinimą.

10-ajame dešimtmetyje, iš tiesų tik 2000 m., Trollmannas galiausiai buvo pripažintas ir pagerbtas: apie jį parašyta knyga, pastatytas kino filmas, jo vardu vadinamos bokso salės, statomi paminklai. Ką apie tai manote?

Gerai ir svarbu, kad jis prisimenamas. Vis dėlto dažnai teigiama, kad Trollmannas netinkamu laiku tapo puikiu boksininku, kitaip tariant, jei ne nacių režimus, būtų padaręs karjerą. Tai netiesa. Trollmannas siekė titulo dar tada, kai iki nacių atėjimo į valdžią buvo likę dveji su puse metų. Dėl rasistinių priežasčių, pasitelkus varganus argumentus, jam buvo užkirstas kelias į sėkmę.

Tik tada, kai 1933 m. naciai išvarė Vokietijos čempioną pussunkiame svoryje, žydų kilmės Erichą Seeligą, Trollmanno prisireikė kaip pakaitalo. Jam nebuvo lygių, o atpildu už jo kovą tapo Vokietijos čempiono titulas. Žinoma, tai spekuliatyvu, tačiau savo knygoje remiuosi mintimi, kad Trollmannas niekada nebūtų jo gavęs, jei ne žydų persekiojimas ir iš to kilusi suirutė.

Vadinasi, nėra teisinga Trollmanną vertinti kaip auką?

Ir taip, ir ne. Turint galvoje tai, kad naciai galiausiai jį nužudė, jis yra auka. Tačiau jis nugalėjo juos prieš tai. Kad nužudytų Trollmanną, jie išleido rasistinius įstatymus ir sukūrė koncentracijos stovyklų infrastruktūrą, tačiau jis patiesė juos išbalintais plaukais...

...savo paskutinėje didžiojoje kovoje prieš Gustavą Ederį 1933 m. vasarą Trollmannas pasirodė išbalintais plaukais – kaip arijų kilmės boksininko karikatūra.

Trollmannui būdinga tai, kad būdamas stigmatizuojamos mažumos atstovas jis niekada neprisiėmė aukos vaidmens.

Panašu į Muhammadą Ali.

Trollmannas kartais su juo lyginamas. Ali buvo politiškai aktyvus. Jį palaikė judėjimas už piliečių teises. Jis nepriklausė tokiai menkai mažumai, kaip Trečiojo Reicho romai. Kaudamasis ringe be publikos Trollmannnas neturėjo jokio užnugario. Technine prasme jis žavėjo lankstumu ir choreografiškumu, tačiau pirmiausia tuo, kad įveikdavo net protingus priešininkus.

Trollmannas – vokiškasis Ali?

Taip, galima taip sakyti, tačiau taip pat galima Ali vadinti amerikietiškuoju Trollmannu, chronologiškai tai būtų teisingiau.

O jei lygintume Trollmanną su Jacku Johnsonu (1878 – 1946), pirmąjį juodaodį pasaulio čempioną, tapusį nekonformistiško, įžūlaus, suverenaus ir sąmoningo tamsiaodžio sportininko simboliu Amerikoje?

Kaip ir Trollmanno, Johnsono nepalaikė joks judėjimas už žmogaus teises, tačiau kitaip nei Ali, jis nebuvo politiškai aktyvus. Kita vertus, Johnsonui neliko galimybės nusižengti vadinamiesiems rasinės segregacijos įstatymams. Sakyčiau, jis kaip ir Ali, tačiau priešingai negu Trollmannas, buvo agresyvus provokatorius. Trollmanno antirasistiniai performansai visada siūlė integruotis į daugumos visuomenę, taigi, buvo gerokai draugiškesni, taikesni ir malonesni.

Ar „Vokietijos meistro“ istoriją būtumėte galėjusi papasakoti pasitelkdama kitą sporto šaką?

Jei Trollmannas būtų buvęs plaukikas arba čiuožėjas, taip pat būčiau papasakojusi jo istoriją. Tačiau paaiškėjo, kad ji galėjo nutikti tik bokso pasaulyje. Visų pirma, ji nebūtų išsirutuliojusi komandiniame sporte – Trollmannas nebūtų galėjęs veikti taip savarankiškai, kaip privalėjo išėjęs į ringą.

Antra, tai turėtų būti kovos sportas. Kitos individualaus sporto šakos niekada nepasiūlytų tokių įtaigių ir vienareikšmių vaizdų kaip boksas, taip stipriai ir preciziškai paneigiančių rasistinę ideologiją. Galiausiai būtent boksas buvo ypač svarbi sporto šaka naciams, geriausiai įkūnijanti nacionalsocialistinius idealus.

Ar įsivaizduotumėte Trollmanną šiandien? Bokso ringe Vokietijai atstovauja beveik vieni imigrantai, tačiau daugelis jų turi suvokietintas pavardes.

Tačiau tai neveikia. Užmeskite akį į interneto forumus, kuriuose verda bokso gerbėjų aistros. Niekas nepasikeitė – čia linksniuojamos tikrosios boksininkų pavardės ir pabrėžiama, kad jie nėra vokiečiai, net jei tokie kovotojai, kaip Marco Huckas ir Felixas Sturmas, turi Vokietijos pilietybę.

Tačiau būtent tai galėtų tapti medžiaga knygai apie maištingą boksą, tokį, kokį reprezentavo Trollmannas.

Šiandien man tai atrodo visiškai neįmanoma. Reikia išsiaiškinti, ką šiandien reiškia būti boksininku. Jei jis apskritai išnyra į žiniasklaidos paviršių, jei apskritai apie jį sužinome, tai nutinka todėl, kad jis pasirašė sutartį su rėmėju, kurio jokiu būdu negali prarasti. Priešingu atveju jo dienos ringe suskaičiuotos. Tokie solo pasirodymai, kokius rengdavo Trollmannas, reikštų jo karjeros pabaigą. Išmušus Trollmanno pagrindinės kovos valandai, buvo visiškai aišku, kad jo karjera baigėsi. Prieš tai taip neatrodė – tarsi Trollmannas būtų galėjęs išvengti panašios lemties, juk jį šiaip ar taip visada pašalindavo.

Pagal www.taz.de parengė Lina Žukauskaitė