Irutės Jaruševičiūtės nuotrauka

Fotografę Irutę Jaruševičiūtę pažinau prasidėjus jos parodos „Įrėžiau tavo vardą savo rankos delne“ kelionei po apleistas Lietuvos bažnyčias. Ši paroda tapo langu, atvėrusi turtingą ir skaidrų Irutės fotografijos meno pasaulį, kuriame Dievo šviesoje gyvena tikrąjį gimimo stebuklą patyrusios mamos su ką tik pasaulį išvydusiais naujagimiais, atkeliavusiais per nepaprastosios akušerės-ginekologės, gimties sesers Bangos Kulikauskaitės rankas. O visai šalia – trapūs, bet pilni ryžto gyventi neišnešioti kūdikėliai su savo neįtikėtinai stipriomis mamomis, tokiomis pat, kokios sūpuoja savo mylimus amžinus kūdikius – neįgalius vaikus. Tame pasaulyje greta gyvena ir sveikata trykštančios mamos su savo „rubensiškais“ kūdikiais, ir neįgaliosios, palaimintos motinyste ir kaip madonos spindinčios menininkės atkleistu vidiniu ir išoriniu savo grožiu. Vaikai – jau paūgėję ar dar įsčiose. Tėvų numylėtiniai ir tie, tapę niekam nereikalingi, tačiau vėl priglausti, prikelti naujam gyvenimui naujų tėvų ne iš kūno. Ir mįslingas angelas senose kapinaitėse, apsuptas vaikų...

Turi grafikės specialybę. Kaip į Tavo gyvenimą atėjo fotografija?

Fotografija neįsiveržė kaip vėjo gūsis, ji visada buvo šalia manęs, šalia grafikos. Kiek save atsimenu, visada turėjau su savimi fotoaparatą. Pirmieji „Zenitai“, šimtai skaidrių, tradicinė nespalvotoji fotografija, iki šiol likusi meilė senoms nuotraukoms. Tam tikru metu fotografija nustūmė grafiką į šalį, bet ji greta manęs jau buvo nuo mokyklos laikų. Jau nuo mažens man senosios nuotraukos buvo kažkas stebuklinga. Paliesti sudilusią, išblukusią nuotrauką, pajausti laiko tėkmę – tai tarsi laiko sustabdymo stebuklo gabalėliai.

Pažintį su Tavo fotografija pradėjau keliaujant parodai „Įrėžiau tavo vardą savo rankos delne“, atskleidžiančiai gimties stebuklo grožį. Kaip gimė jos idėjair kodėl jai eksponuoti pasirinkai apleistas Lietuvos bažnyčias?

Ši paroda skirta 2014-iesiems, Popiežiaus paskelbtiems Šeimos metams, Švč. Mergelės Marijos garbei ir kaip padėka nepaprastajai akušerei Bangai Kulikauskaitei.

Pati turiu du vaikus, taigi esu pati patyrusi gimdymus, o jų fotografavimas man yra tarsi galimybė dar kartelį prie to sugrįžti ir vėl pajausti „taip“ Dievo malonei. Gimdymas yra moters malda. Tai visiškas pasiaukojimas. Tai noras kentėti, kad galėtų gimti kita būtybė. Kiekviena besilaukianti moteris yra palaiminta, nes joje sukurtas visiškai naujas žmogus, turintis sielą. Dalyvauti gimstant naujam Dievo kūriniui, užfiksuoti mažytę dalelę motinystės šventumo yra didelė dovana ir atsakomybė. Labai gerbiu kūno šventumą, man svarbu pajausti tą trapią ribą, net jei tai būtų tik skausmo ašara.

Gimdymai, kurių akimirkos atspaustos parodos darbuose, vyko kartu su gydytoja akušere-ginekologe Banga Kulikauskaite. Ir ta gimties akimirkų ramybė ir palaima didžiulis akušerės Bangos – labai giliai tikinčio žmogaus, atsidavusio savo darbui ir visa savo esybe Viešpačiui – nuopelnas. Todėl man šių gimdymų akimirkos – dviguba dovana. Ši paroda yra mano dėkojimas kiekvienu kūriniui už tai, ką galėjau pajausti ir ką galiu parodyti kitiems. Tai dalykai, kurie yra patys jautriausi ir visa ko pradžia. Šeima ir nauja gyvybė.

Fotografija iš ciklo „Gyvybė telpanti delne“. Irutės Jaruševičiūtės nuotrauka

Kiekviena šeima – tai maža bažnyčia, dažniausiai suskilusi, kurią reikia gydyti, restauruoti, kaip ir apleistus Dievo namus. Tikriausiai todėl mintis rengti šią parodą kilo apleistose Lietuvos bažnyčiose. Šimtmečius laukdamos restauracijos, jos viliasi prisikelti, prabilti uždažytomis freskomis, vėl tapti Dievo namais. Pirmosios dvi bažnyčios, kuriose buvo eksponuota ši paroda, buvo senoji neveikianti Zapyškio bažnyčia bei visiškai apleista, kritiškos būklės Kauno Švč. Sakramento bažnyčia. Lietuvoje esama labai daug bažnyčių, kurios pasmerktos griūti, dažnai jas nustumia šaltos, nejaukios, šiuolaikinės bažnyčios. Kaip ir daugelis šeimų, praradusių senąsias vertybes, džiaugiasi išoriniu spindesiu, net nuo savęs slėpdamos skausmą ir apgaulę. Taigi, norėtųsi, kad šeimos tvirtėtų, remtųsi į tikėjimą, nes tik ten, kur bus Dievas, kur žmonės juo kvėpuos, gyvens, kur kelsis ir gulsis su malda, tik ten iš tiesų bus pilna Šventosios Dvasios, tik ten bus pilnatvė.

Dalis šios parodos darbų atlikti neįprasta ir savita cianotipijos technika. Papasakok apie tai.

Pasirinkau cianotipiją, nes labai ilgai galvojau, kaip parodyti tas trapias, jautrias ir intymias akimirkas. Taip pat svarsčiau, ar apskritai galima, ar reikia tai rodyti, ar reikia tą uždangą praskleisti, nes vis dėlto tai labai asmeniška. Sumąsčiau dalelę paslapties parodyti per pačią gamtą, saulės fotografijos – cianotipijos būdu. Ryškėjant mėlyniems rūko spaudams, rodėsi, lyg vyniočiau trapią paslaptį į vaikiškus vystyklus – drobules.

Cianotipija – tai labai senas spausdinimo procesas, atrastas 1842 metais. Didžiulius negatyvus klojau ant specialiomis medžiagomis padengtų ir pievose išdėliotų drobulių.Tai saulė kuria tą mėlyną fotografiją. Po to dar laukia ilgas procesas, kai namuose vaikiškoje vonelėje tas drobes plaunu. Kai drobėje pradeda ryškėti mėlynas spaudas, viskas atgimsta, rodos, tarsi iš rūko – kaip ir kūdikėlis iš vandens. Toks yra šių fotografijų atsiradimo kelias, kuris iš tiesų yra gana paprastas, tikrai ne lengvas, bet labai mielas.

Kada pradėjai fotografuoti gimdymus? Kodėl?

Apskritai dažnai fotografuodavau vaikus, šeimas, bet mane labai palietė, kai Kauno klinikose vienam projektui fotografavau neišnešiotus naujagimius. Kai pamačiau, kaip gyvybė kabo ant plauko, koks tas kūdikėlis trapus, o jų mamos tokios stiprios, kad pasiryžta jį auginti net žinodamos, kad joms bus labai sunku, kad galbūt vaikelis turės negalę, ir tai priima kaip Dievo valią ir vėl kaip Marija pasako „taip“ – nuo to laiko nebegalėjau apie visa tai nebegalvoti.

Irutės Jaruševičiūtės nuotrauka

Gal tai paskatino fotografuoti gimdymus.

Tos šeimos, kurių vaikelių gimimą fotografuoju, negali būti man svetimos ir aš joms svetima. Iki gimdymo su jomis užsimezga labai stiprus ryšys. Fotografuoti gali tik tada, kai į tave žvelgs kaip į draugą, o ne į fotografą. Pirmas gurkšnis oro, ištiestos priėmėjos rankos, palaimintas motinos veidas, suglumęs nuolankus tėvas ir tūkstančiai jautriausių akimirkų, paliktų už kadro. Nes būna momentų, kada jauti, jog ta akimirka ne nuotraukai, ne kitam... Dažnai supranti, kad paduoti ranką, padrąsinti žvilgsniu svarbiau negu nuspausti mygtuką. Tarp fotografų turbūt nuskambėtų: „Praleisti auksinį kadrą“... Labai dėkoju šeimoms už tas sakralias akimirkas, už pasitikėjimą. Tiesą sakant, net nežinau, kaip tie žmonės atsiranda mano gyvenime. Rodos, juos pažinojau visada. Tai irgi didelė dovana.

Tad kiek jau este fotografavusi gimdymų?

Nekilo mintis skaičiuoti, bet daug. Būta ir tokių gimdymų, kai tekdavo pralaukti kartu visą naktį. Esu fotografavusi ir įprastinėse ligoninėse, ir Kauno krikščioniškuosiuose gimdymo namuose, tad galiu pasakyti tą skirtumą, ką reiškia gimti įprastai, o ką – su malda. Taip pat labai didelis skirtumas, koks žmogus bus šalia tavęs, kai gimdysi, koks žmogus priims tą kūdikėlį. Todėl labai žemai lenkiu galvą prieš Bangą Kulikauskaitę, nes tai yra žmogus, kurio rankos, jei jau prisiliečia, tai tas gimimo stebuklas ir nušvinta. Gyvybė ateina su profesionalia pagalba, tyrai ir kaip galima geriausiai. Tai galėjau pastebėti, nes niekada nemačiau nei gimdyvių, nei jų artimųjų streso, nei pačios Bangos nerimo. Didžiulis skirtumas, kai tu gimdai operacinėje, plieskiant lempoms, ir jaukioje prieblandoje. Visos šios nuotraukos fotografuotos beveik tamsoje, degant mažutei lemputei, kad būtų jauku, kad išliktų ta paslaptis ir kad tas ką tik gimęs kūdikėlis nepatektų į šviesos pliūpsnį, kad tai būtų kuo arčiau natūralumo.

Kiekviena šių nuotraukų yra mano dėkojimas tiems žmonėms, dėkojimas Dievui, jog galiu tai matyti, kad galiu juos vėliau pradžiuginti šiomis fotografijomis ir galbūt padrąsinti kitas besilaukiančias mamas, jas nuraminti, kad šios nejaustų baimės, bet taip pat ir atsakingai tam ruoštųsi, nes tuos mano fotografuotus gimdymus gaubė palaiminta ramybė. Ji apgaubia kai besąlygiškai pasitiki Dievo valia, kai tikrai gali ją priimti.

Parodoje eksponuojamose fotografijose matome ne tik gimties akimirkas, bet ir kitų motyvų – kaip jie įsilieja į bendrą kontekstą?

Nuotraukose taip pat esama ir paaugusių vaikelių, kurių dalis – įvaikinti šeimų, turinčių ir savo biologinių vaikų. Tai nuotraukos iš kito mano būsimo projekto. Mane visada labai stebindavo nepaprastas džiaugsmas, kuris trykšta iš tokių vaikų.

Yra besilaukiančių mamų nuotraukų, taip pat Bangos rankos, laikančios į saulę iškeltą kūdikėlį. Vienoje fotografijoje įamžinta angelo skulptūra, kurią aptikau prie vienos senos bažnytėlės, kapinėse. Nustebau, kai aplinkui besisukiojančius mažus vaikus vis traukė ši skulptūra. Gyvenimas ir mirtis visuomet šalia. Jie kalbasi.

Vienoje nuotraukoje užfiksuota mergytė, laikanti didelį glėbį lėlių. Jai būtinai reikėjo pasiimti visas lėles, ji nė vienos negalėjo palikti, visos jai buvo lygiai brangios. Kai viena lėlytė iškrito iš jos glėbio, ji susigraudino ir žūtbūt turėjo ją pakelti, nors kitos lėlės ėmė kristi jai iš rankų. O kai vėl susirinko visas savo lėles, atrodė tokia laiminga, nes ta mergytė – mama, maža mama. Tas vaizdas mane labai palietė, esu fotografavusi daug mamų, kurios negali atsisakyti nė vieno savo vaiko, net turinčio sunkią negalią, nes tai yra Dievo siųsta gyvybė. Ir toje mergytėje aš tai pamačiau.

Fotografija iš ciklo „Gyvybė telpanti delne“. Irutės Jaruševičiūtės nuotrauka

Ar motinystė, gimimas, šeima – pagrindinė Tavo meno tematika ir objektas? O ką dar fotografuoji, kokios kitos Tau svarbios, mėgstamos temos?

Mano fotografijų tematika labai įvairi, bet šiuo metu pati svarbiausia – religinė. Labai džiaugiuosi, kai pastebiu, jog man fotografavimas kartais tampa savotiška evangelizacija. Ir tokioje fotografijoje aš matau prasmę.

Kalbant apie religinę tematiką – ar tai labiau tiesiogine prasme (bažnyčios, apeigos) ar perkeltine?

Ir tai, ir tai. Fotografuodama daugybę jaunų žmonių, atradusių tikėjimą, tuo gyvenančių ir besidžiaugiančių, pradedu visai kitaip žvelgti į gyvenimą, kuriame žmonės pilni nusivylimo, liūdesio. Kai pamatau tą švytintį jaunimą, pasirinkusį tikėjimo kelią ir matantį gyvenimo prasmę ne reklamų blizgučiuose, ne pigiuose dalykuose, ir galiu parodyti jį kitiems, man tai yra labai svarbu.

Šių žmonių atrandu ir atlaiduose, ir piligriminiuose žygiuose, ir Gyvųjų Akmenų organizuojamose Atsinaujinimo dienose. Kadangi mūsų šeima yra tikinti, mes patys visur dalyvaujame. O kai pavyksta pagauti tų žmonių emociją, tą jausmą, man – didelis džiaugsmas.

Iš tiesų fotografija man tarsi savotiška tarnystė. Prisimenu nutikimą, kai viena jauna mama, apsilankiusi mano parodoje „Įrėžiau tavo vardą savo rankos delne“, man paskambino apsiverkusi iš džiaugsmo ir prisipažino šią parodą daug dienų nešiojusis savyje ir supratusi, kad savo vaikelį turi auklėti katalikiškai. Man tai buvo labai netikėta, ir aš labai apsidžiaugiau. Ir iš tiesų ta mama netrukus labai pradėjo domėtis krikščionybe, į ją gilintis. Nors nemanau, kad tai – mano nuopelnas, bet, matyt, kažkaip Dievas viską sudėlioja, kad tampi tarsi jo įrankiu.

Kokias dar galėtum paminėti Tau brangias, reikšmingas savo parodas, projektus?

Jau keletą metų keliauja projektas „Regiu ją tokią – palaimos apgaubtą“. Tai – neįgaliųjų arba sveikų mamų, auginančių neįgalius vaikus, fotografijos. Norėjosi parodyti šių mamų grožį – išorinį ir ypač vidinį. Projekte tarp neįgalių mamų dalyvavo ir sveikos mamos su „rubensiškais“ kūdikiais. Norėjau, kad ir vienos, ir kitos mamos būtų drauge. Kad pamatytume tą išskirtinį grožį mamų, turinčių labai sunkią negalią, bet pasiryžusių auginti kūdikėlius. Vilkėdamos dizainerės Gražinos Mažeikienės sukurtais drabužiais ir nušvitusiais veidais jos atrodė kaip tikros madonos. Dauguma jų niekada nebuvo apsivilkusios panašių rūbų ir niekada neįsivaizdavo, jog gali būti tokios gražios. Ir tada atsiskleidė, kad jos netgi įspūdingesnės už tas sveikąsias gražiąsias mamas.

Man labai svarbus projektas – „Gyvybė telpanti delne“, kai fotografavau neišnešiotus kūdikius. Aš neapmirštu tų „neišnešiotukų“, man visada labai rūpi tie maži kūdikėliai, vos plevenanti gyvybė. Šis projektas gimė ne per vieną mėnesį ir ne per du. Aš daug laiko praleisdavau KMUK neontologiniame skyriuje, reanimacijoje, labai daug bendraudavau su mamomis, reikėdavo daug išgyventi, kol galėdavau padaryti kadrą kūdikėlio, kuris sveria 600 gramų. Ir koks džiaugsmas apima, kai po poros metų pas tave į glėbį atbėga toks „neišnešiotukas“! Gal gležnesnis, jautresnis, sudėtingiau užaugintas, bet dar brangesnis. Mamoms, tik pagimdžiusioms neišnešiotus mažylius, kiekviena istorija, kiekviena nuotrauka apie tokį išgyvenusį vaikelį suteikia daug stiprybės, jėgų nepasiduoti sielvartui, padėti kūdikėliui kovoti už gyvybę.

Irutės Jaruševičiūtės nuotrauka

Taip pat projektai „Dvynių namai”, „Liejas malonė” (nuotraukos iš įvairių Pasaulio jaunimo, šeimų susitikimų su popiežiumi) ir daugelis kitų.

Projektas „Dvyniai“ yra nebaigtas, jis yra vis papildomas. Tai – įvairaus amžiaus dvynių nuotraukos. Mane ypač domina senučiukai identiški dvyniai. Kai surandi 80 metų senukus dvynius, gyvenančius visiškai skirtinguose Lietuvos kraštuose, ir jie susitinka, pavyzdžiui, linksmai pastebi, kad šie visiškai taip pat apsikirpę, avi tokiais pat batais ir net ūkį panašiai susitvarkę, nors jau nesimatė ne vienus metus.

Įstrigo vienas įvykis, kai fotografavau dvejų metų dvynukus ir kitą dieną paskambino jų mama, sakydama, kad turiu iš naujo juos nufotografuoti. Pasirodo, tą patį vakarą, kai baigėme fotografuoti, vienas mažylis pargriuvo ir nusibrozdino nosytę. Praėjus porai valandų, pargriuvo kitas ir nusibrozdino lygiai tą pačią vietą. Taip atsirado nuotrauka, kurioje jie abu su nubrozdintom nosytėm.

Minėjai ir apie naują brandinamą projektą – įvaikintų vaikučių fotografijas. Kaip kilo ši mintis?

Kartais idėjos pačios tave pasiveja. Kažkaip sutapo, kad fotografuodavau labai daug šeimų, auginančių įvaikintus vaikus. Tai buvo visai kitos progos, visai ne šiam projektui. Taigi kažkaip nutiko, kad man teko pažinti labai daug įvaikintų vaikučių. Ir labai keista, bet pradėjau atskirti, kuris vaikas yra įvaikintas. Nes tokie vaikai nuo kitų labai skiriasi savo begaliniu, nevaldomu džiaugsmu – dėl naujos šeimos, dėl tėvų, dėl naujo gyvenimo. Ir nesvarbu, kokio amžiaus vaikas, jis tuo džiaugsmu trykšta. Žinoma, daugiau pabendravęs sužinai, kokius kryžiaus kelius tenka nueiti įtėviams, kad jie tą vaikelį „prisijaukintų“, nes paprastai į šeimą jis ateina turėdamas didžiulių problemų, bet nepaisant sunkumų džiaugsmas vis tiek prasiveržia ir nustelbia visa kita. Kai manęs klausia, kada bus ta paroda, žinau, kad tik tada, kai pajusiu, jog jau turiu daug kuo pasidalinti. Noriu, kad tėvai, norintys įsivaikinti ar globoti vaikelį, pamatytų pro „murziną langą“ ne tik nuliūdusius, nuskriaustus vaikus, laukiančius dovanos – šeimos. Noriu, kad žmonės, žiūrėdami nuotraukas, pajaustų, kokią nuostabią Dievo dovaną jie patys gali gauti. Nes ne tik mes esame jiems dovana, bet visų pirma jie yra begalinė dovana ir meilės pamoka tiems, kurie juos priima.

Fotografija iš ciklo „Įrėžiau tavo vardą savo rankos delne“. Irutės Jaruševičiūtės nuotrauka

Kaip gimsta šis stebuklingas Tavo meno pasaulis?

Kasdien matau daugybę veidų: džiugių, sutrikusių, susijaudinusių. Mano tikslas – atverti žmogų, rasti tarpusavio ryšį, jį „prisijaukinti“. Tai gali būti šypsena, juokas, pastebėjimas, bet be abipusio pasitikėjimo mano darbas tuščias.

Visi mano fotoprojektai gimė tarsi „iš nieko“, kurį užkliudė akis. Vaikas neįgaliojo ratukuose, pokalbio nuotrupa „gimė neišnešiotas“, piligriminėje kelionėje užliejęs viską apimantis džiaugsmas: o Dieve, kokie jie gražūs, koks gražus mūsų tikėjimas, jie tokie jauni ir tokie palaiminti... Ir negali nefotografuoti.

„Meilė prasideda namuose, viskas priklauso nuo to, kaip vienas kitą mylime“, – sakė Motina Teresė.

Kaip mylime, kaip matome... O kaip matome? – bėgančius, skubančius, neatsisukančius, neatsakančius. Pamatyti žmogų, vaiką, senelį, pamatyti sielos akimis ne taip jau lengva. Stebėti, matyti, fiksuoti, įsiklausyti, išgirsti sielos kuždesį, virpesį, pajausti meilę, norą būti kartu, aukotis, mazgoti kojas ir džiaugtis duotybe – būti. 

Tu esi jaunas, kupinas jėgų, noro gyventi ir kurti. Bet tu gali būti jaunas, kupinas noro kurti ir neįgalus. Turėti sielą, gebėjimą mylėti, troškimą kurti, bet neturėti rankų, negalėti apglėbti, sūpuoti, nuprausti, nes neturi... O aš tikiu, kad tu turi sparnus, bet pasaulis jų nemato, pasaulis kurčias, aklas, abejingas. Dievas mato, kokių reikia pastangų įtikinėjant, kad myli, kad trokšti, kad esi Jo kūrinys, kaip ir visi. Kaip ir visi esi čia, kad išmoktum būti žmogumi, kad išmoktum būti Jo paveikslu. Amžiais užduodami klausimai kaskart skamba manyje, ir aš bandau tai išjausti, suprasti. Turi ilgai tuo gyventi , kad galėtum išgirsti ir savo darbu perteikti nors dalelę to, ką Dievas nori pasakyti per juos.

Privalau tuos žmones pamilti, nes tik tada jie tampa mano artimaisiais, tik tada man dėl jų skauda širdį, tik tada galiu juos fotografuoti. Juk aš kaip rentgenas, bet dvasinis, ne fizinis, turiu fiksuoti esmę, nes kitaip negaliu. Jei kitaip, aš nedirbčiau, tai ne man.

Kalbino Jurga Žiugždienė