Pradžioje buvo Žodis. Tas Žodis buvo pas Dievą, ir Žodis buvo Dievas.

Jis pradžioje buvo pas Dievą. Visa per jį atsirado, ir be jo neatsirado nieko, kas tik yra atsiradę.

Jame buvo gyvybė, ir ta gyvybė buvo žmonių šviesa. Šviesa spindi tamsoje, bet tamsa jos neužgožė.

Buvo atėjęs Dievo siųstas žmogus, kurio vardas Jonas. Jis atėjo kaip liudytojas, kad paliudytų šviesą ir kad visi jo dėka įtikėtų. Jis pats nebuvo šviesa, bet turėjo liudyti apie šviesą.

Buvo tikroji šviesa, kuri apšviečia kiekvieną žmogų, ir ji atėjo į šį pasaulį. Jis buvo pasaulyje, ir pasaulis per jį atsiradęs, bet pasaulis jo nepažino. Pas savuosius atėjo, o savieji jo nepriėmė.

Visiems, kurie jį priėmė, jis davė galią tapti Dievo vaikais – tiems, kurie tiki jo vardą, kurie ne iš kraujo ir ne iš kūno norų, ir ne iš vyro norų, bet iš Dievo užgimę.

Tas Žodis tapo kūnu ir gyveno tarp mūsų; mes regėjome jo šlovę – šlovę Tėvo viengimio Sūnaus, pilno malonės ir tiesos.

Jonas apie jį liudija ir skelbia: „Čia tasai, apie kurį aš kalbėjau: Tas, kuris paskui mane ateis, anksčiau už mane yra buvęs, nes jis už mane pirmesnis“.

Tikrai, iš jo pilnatvės visi mes esame gavę malonę po malonės. Kaip Įstatymas  duotas per Mozę, taip tiesa ir malonė atėjo per Jėzų Kristų.

Dievo niekas niekada nėra matęs, tiktai viengimis Sūnus – Dievas, Tėvo prieglobstyje esantis, mums jį apreiškė.

Kiti skaitiniai: 1 Jn 2, 18-21


Evangelijos skaitinį komentuoja Virginija Mickutė

Jėzau, Tu esi Žodis.
Kai priimu Dievo žodį, manyje įsikūniji ir gyveni Tu...
Žodis – žmogumi tapęs Dievo Sūnus. 
Tu esi gyvas, gyvasis...
Gyvojo Dievo žodis.
Tu kuri gyvenimą.
Tu visa padarei savo žodžiu.
Tu teiki gyvenimą.
Tu esi žodis, kuriuo reikia gyventi.
Tu reikalauji, kad visiškai atsiduočiau ir pasitikėčiau.
Ten, kur ne viską suprantu, kur man neužtenka pažinimo...  
Padaugink manyje meilės.
Kad atrasčiau Dievo žodį, man reikia didelės meilės.
Tavo žodžio patirtis tokia pat gyvybinga kaip pabučiavimas.
Tu kasdien pabučiuoji savo žodžiu.
Kai klausausi žodžio – leidžiu, kad mane bučiuotum.
Kai priimu žodį ir juo gyvenu – pats kasdien Tave bučiuoju.
Kai mano žodis atitrūksta nuo Tavo žodžio, jis virsta nesuprantamu ūžesiu.
Šventoji Dvasia, kaip Sekminių dieną...
Padėk suprasti ir priimti skelbiamą žodį savo kalba.
Įkvėpk mane trokšti, kad visi gyventų Dievo žodžiu.
Kad nė vienas neliktų nepabučiuotas...

Bernardinai.lt archyvas

Evangelijos komentarų archyvas


Šventasis Raštas internete lietuviškai