Trumpa pasaka apie šventes.

A

Kartą atsirado Naujieji metai. Nespėjome nė dorai apraudoti senųjų, o jau šaudė už langų, blyksėjo, tratėjo, tratino. Ore lakstė viskas, kas viskas, kas skraido ir dūmina. Ir burbuliavo burbuliukai, žodžiavosi žodelyčiai, bučiavosi bučinukai, dainavosi dainelės, - didžiulis džiaugsmas mums, mažiems žmogeliams iš mažybinės maloninės šalelės.

O nuo eglutės namuose nukrito žaislinis bumbulas ir nesudužo. Kol svarstėm, kodėl jis ėmė ir nesudužo, Naujieji metai pagyveno, paseno ir numirė.

Susiruošiau žaisliuką pakabinti ant šakos, o niekam nebeįdomu. Tarsi senieji būtų sugrįžę. Byra spygliai.

B

Kitą rytą už langų buvo labai šlapia. Patys matėte. Eglutė metė vis daugiau spyglių. Žodžiai vis dar buvo šventiniai, bet jau tokie drungnoki. Supratom, kad reikia kažką daryti arba nebežaisti...

Nes kaipgi taip?

Nusprendėm gelbėti eglutę. Apipurškėm įvairiausiais stebuklingais skysčiais, apgiedojom, apmąstėm, apskaitėm. Ir kas ten per šventė buvo, kad netyčia ėmėm ir pavertėm eglutę žalčio žmona. Tai ji naktį iš lipo iš vazos, susikrovė daiktus ir išvažiavo. Į pajūrį. Paliko raštelį: „Nusibodot. Varau pas Žilvą.“

Ir dar tą žaislinį bumbulą paliko. Atminčiai.

Žinokitės, taip sakant.

C

Dar po keleto dienų sėdėjau prie lango, mąstydamas apie ištikimybę ir švenčių trapumą, sukinėjau rankose žaisliuką. 

Pasigirdo žingsniai. Per kiemą link mūsų namų ėjo trise. Turbūt nereikalingų žaisliukų surinkėjai, pamaniau.

Tačiau atvėręs duris, nieko nepamačiau.

Nors ne. Ne visai taip.

Atsirado užrašas virš staktos.

+K+M+B

Žaisliukas, kurį pakabinau šalia, atrodo visai neblogai.

Visai neblogai.

Visai.