Antanas Baranauskas – jaunas dvasininkas, jau sukūręs svarbiausius savo poetinius kūrinius. A. Baranausko ir A. Vienuolio-Žukausko memorialinio muziejaus fondų nuotrauka.

Šiemet sausio 7-ąją sukanka 180 metų, kai Anykščių bažnyčioje buvo pakrikštytas vienas kūdikis. Vos dvi šaltas viduržiemio dienas saulę regėjęs vaikas gavo tuo metu įprastą Antano vardą ir tapo trečiąja atžala 33 metų Jono ir 32 metų Teklės Baranauskų šeimoje. Būtų augęs jau ketvirtasis, bet ketveriais metais už jį vyresnis Mataušas mirė, vos pusmečio sulaukęs.

Taip savo gyvenimo kelionę, trukusią beveik 67-erius metus, šiame pasaulyje pradėjo žymiausias anykštėnas ir viena ryškiausių XIX a. Lietuvos asmenybių poetas ir vyskupas Antanas Baranauskas (1835–1902).

Kūdikis gimė sodyboje Anykščių miestelio pakraštyje, bažnyčiai priklausiusiame Jurzdike, kur tuo metu gyveno ne vietinių dvarų baudžiauninkai, o „karališkieji“ valstiečiai. Jis atėjo į pasaulį šventiniu laikotarpiu – 1835-ųjų metų sausio 5-ąją, prieš pat Tris Karalius. Jau po poros dienų, sausio 7-ąją, į bažnyčią, stovėjusią vos už poros šimtų metrų nuo namų, jį nunešė Jokūbas Steikūnas ir Morta Levandavičienė.

26-uosius metus ėjęs Jokūbas Steikūnas buvo Baranauskų šeimos narys – Antaniuko tėvo netikras brolis, tos pačios motinos, anksti našle likusios ir vėl ištekėjusios, sūnus. Tuo metu dar nevedęs, jis gyveno po vienu stogu su savo tėvais ir jaunąja Baranauskų šeimyna.

Krikštamotė Morta Levandavičienė, ėjusi 28-uosius metus ir pati su vyru Petru jau auginusi keletą vaikų, regis, irgi buvo ne svetima, tik tolimesnė tų pačių Baranauskų, Anykščiuose dažniau Baronais vadintų, giminaitė. Mat jos motina Angelė Kaušpėdienė jaunystėje Ližuose, tos pačios parapijos kaime už kelių kilometrų nuo Anykščių, Baronaite buvo šaukiama...

Anykščių bažnyčioje tą 1835-ųjų žiemą tarnavo trys kunigai. Klebonas čia buvo Kletas Venskavičius – bajoriškos kilmės dvasininkas, dar 1823-aisiais atvykęs į Anykščių kraštą ir čia pasilikęs iki pat mirties 1850-aisiais. Jam talkino vikaras Jonas Danevičius, paskirtas į Anykščius dar 1819-aisiais ir išbuvęs čia net du dešimtmečius, iki 1838-ųjų. Per du šimtus metų Anykščiuose nebuvo kito vikaro, taip ilgai vienoje parapijoje užsibuvusio, kad jo akyse užaugtų viena parapijiečių karta.

Senoji Anykščių bažnyčia, nugriauta XIX a. pabaigoje, jos vietoje statant naująją. Šioje bažnyčioje buvo pakrikštytas A. Baranauskas. A. Baranausko ir A. Vienuolio-Žukausko memorialinio muziejaus fondų nuotrauka.

Beje, Jonas Danevičius – tai tas pats Gelvonų parapijos klebonas, pas kurį vienus paauglystės metus 1848–1849 m. paskui kaip liokajus klebonijoje praleis Antanas Baranauskas. Ir būtent šio dvasininko bus pripažintas negabiu, mokslams netinkamu, užtat bus parsiųstas namo verčiau gyvulių ganyti...

Tačiau krikštatėvius, sausio 7-ąją atėjusius su kūdikiu, bažnyčioje pasitiko ne klebonas ir ne tas ilgametis vikaras, o antrasis Anykščių parapijos vikaras Motiejus Žepnickis. Tai – vienas paslaptingiausių šio krašto dvasininkų, XIX a. pirmojoje pusėje keletą metų pasirodęs Žemaičių vyskupijoje ir vėl iš jos dingęs.

Lenkijoje 1798 m. vasarį gimusį ir vienuoliu pijoru ankstyvoje jaunystėje tapusį Motiejų Žepnickį (Rzepnicki) prieš keletą metų iš užmaršties prikėlė Seinų vyskupijos istorijos tyrinėtojas dr. Algimantas Katilius. Lietuvos istorijos instituto mokslo darbuotojas pirmąkart viešai paskelbė M. Žepnickio biografiją, remdamasis Seinų vyskupijos archyviniais šaltiniais.

Tačiau šioje biografijoje iki šiol likusi nedidelė spraga. Buvęs Liubešivo (dabar Voluinės sritis, Ukraina) pijorų vienuolyno vienuolis M. Žepnickis, po 1831 m. sukilimo pralaimėjimo šį vienuolyną uždarius, kažkodėl turėjo bėgti. Gal dėl politinių motyvų slėpdamasis, gal tiesiog pragyvenimo šaltinio ieškodamas apie 1832-1833 m. jis atsidūrė Lietuvoje, Žemaičių vyskupijoje, ir čia praleido porą ar trejetą metų. Matyt, politinei aplinkai atšilus, jis vėl gavo teisę grįžti į Lenkiją ir kelis dešimtmečius praleido, tarnaudamas tuomet Seinų vyskupijai priklausiusiose dabartinės Suvalkijos parapijose. Sulaukęs 74-erių, jis mirė Višakio Rūdoje (dabar Kazlų Rūdos savivaldybė).

Kur ir ką Aukštaitijoje veikė M. Žepnickis, čia galbūt slapstęsis nuo carinės Rusijos represijų? Vis dažniau vartant XIX a. Žemaičių vyskupijos parapijų dokumentus, persikeliančius į skaitmeninę erdvę, tai tikriausiai nebeilgai bus paslaptis. Kol kas jau aišku, kad metus jis praleido Anykščių parapijoje, čia tarnaudamas vikaru.

Kaip liudija Anykščių bažnyčioje saugomos metrikų knygos, M. Žepnickis čia atvyko 1834 m. vasarį. Tų metų vasario 6-ąją jis čia pakrikštijo pirmą kūdikį Juozapą Gražį, vasario 10-ąją Anykščių kapinėse palaidojo 80-metį Joną Bagdoną, o vasario 25-ąją sutuokė jaunavedžius bajorus Šeniauskus. Paskutinieji įrašai, kuriuose bus minimas šis vikaras, kai kur nurodant, kad jis – dar ir vienuolis pijoras, parapijos knygose bus padaryti 1835-ųjų vasario pradžioje, kai jį pakeisti atvyks naujas vikaras Dominykas Jablonskis. Savaitę kitą jie net abu čia darbuosis, senajam vikarui neskubant ar neturint kur kraustytis...

Antano Baranausko krikšto metrikų įrašas Nr. 1333 Anykščių parapijos 1830–1835 metų krikšto metrikų knygoje.

Per tuos metus Anykščių parapijoje M. Žepnickis sutuokė 35 parapijiečių poras, į parapijos kapines palydėjo 38 anykštėnus ir pakrikštijo net 186 vaikus. Baranauskų Antaniukas jam buvo 161-asis Anykščių parapijos vaikas, sulaukęs krikšto sakramento. Kunigams tuo metu darbo Anykščiuose netrūko – antai per visus 1834-uosius metus į bažnyčią buvo atnešti net 332 naujagimiai!

Tas pats vikaras 1835-ųjų sausio 1-ąją pakrikštijo prieš pat Naujuosius Anykščiuose gimusį Gasparą Avižą – dabar plačiai visame pasaulyje žinomo mokslininko prof. Algirdo Antano Avižienio senelio brolį. Gasparui Avižai bus lemta tapti 1863 m. sukilėliu ir tremtiniu, Sibiro tolybėse be žinios pražuvusiu.

O Lenkijos patriotas M. Žepnickis, priverstas trauktis iš gimtojo krašto ir Aukštaitijoje pats tikriausiai jautęsis tremtiniu, ieškojęs kelių grįžti į gimtinę, šiuo savitu krikšto antspaudu paženklino ir Antaną Baranauską.

Gali būti, kad šie du dvasininkai savo gyvenimo keliuose daugiau nė nesusitiko, vienas apie kitą nieko nė nežinojo. 1835-ųjų pavasarį išvykęs iš Anykščių, M. Žepnickis keletą mėnesių praleido tikriausiai Ukmergėje, iš kur vasarą išvyko į Seinų vyskupiją. Nei anuomet, nei dabar kunigams neįprasta saugoti atmintyje vardus vaikų, kuriuos per kunigystės dešimtmečius suvilgo šventais aliejais...

Tuo metu, kai A. Baranauskas baigė dvasininko studijas ir įsikūrė Kaune, tapdamas Žemaičių vyskupijos kunigų seminarijos profesoriumi, M. Žepnickis jau buvo Višakio Rūdos parapijos rezidentas, skaičiavęs paskutiniuosius gyvenimo metus.

Tačiau viena 1835-ųjų viduržiemio diena, suvedusi abu dvasininkus, liko įamžinta Anykščių krikšto metrikų knygoje. Nenuspėjami likimo keliai – gal pabėgėlis vienuolis, krikštijęs kūdikį savo Tėvynės meilės ir ilgesio ugnimi, paliko įdagą, padėjusį augti Didžiajam Antanui Baranauskui?..