Prisimenant dr. Mindaugo Kvietkausko komentarą, skambėjusį 2014 m. lapkričio mėnesio LRT laidoje „Kultūros savaitė“.

Krikščioniškasis tikėjimas reikalauja iš nusidėjėlių atgailos. O atgailavimas ir nuodėmių atleidimas visada žengia kartu. Paskutinis pačios poetės S. Nėries prieš mirtį sudarytas eilėraščių rinkinys  „Prie didelio kelio“ – atgailos, nusižeminimo, tragiško savo paklydimo suvokimo tekstas, sukurtas jausminga poetine išraiška. Reikėtų kiekvienam šį rinkinį perskaityti, tada suvoktume nesavarankiškos, naivios moters, prie kurios šalia stovėjo dideli to meto lietuvių literatūros autoritetai, ją klaidinę ir vilioję „ginti nelaiminguosius“ turinį. Sako, kad net ginklu grasino ir prievartavo ją parašyti „Poemą apie Staliną“…

„Prie didelio kelio“ – lietuvės, žymios klasikinės lietuviškos lyrikos pavyzdinių tekstų Poetės pergyvento skaudžiausio likimo išpažintis.

Kaip sunku, kaip savęs aš gailiuos…“ – perveria širdį jos žodžiai.

Priešmirtinius S. Nėries atgailos eilėraščius labai įtaigiai skaitė Laimonas Noreika. Savo atminimuose yra parašęs, kaip Amerikoje net Poetės asmeniui žiauriausiu kerštu degantys Amerikos lietuviai buvo iki ašarų sugraudinę. Puikus Birutės Mar monospektaklis irgi palieka kiekvienam gilių atlaidos paklydusiam žmogui jausmų…

Kaip būtų gražu, kad kuris nors dabartinis aktorius imtųsi surengti panašius literatūrinius vakarus iš „Prie didelio kelio“, ypač Lietuvos gimnazijose ir jaunimo vakaruose. Švenčiant Berlyno sienos panaikinimo 25-ąsias metines, vokiečių televizija rodė susitikimus su tais Vokietijos piliečiais, kurie gimė tada, kai sienos jau buvo nebelikę. Reikėjo tik žavėtis jų moraliniu supratimu ir susipratimu, sveikiausiomis politinėmis nuostatomis… Ką tokiu atveju pasakytų mūsų jaunimas?

Lietuvoje ypač reikia susiprasti tiems, kurie patys nežinodami, kas yra krikščioniškoji atgaila, lengvai imasi teisti kitus. Jeigu jau yra tokie teisuoliai S. Nėries atžvilgiu, kodėl nė žodžio nepasako apie sovietams nesipriešinusius Lietuvos generolus, apie kolaborantus ir prisitaikėlius išdavikus, 50 metų kankinusius žymiausius Lietuvos patriotus sovietinėse psichiatrinėse ir kalėjimuose, apie partijos ir komjaunimo sekretorius, pasmerkusius ir atleidusius iš darbo žmogų todėl, kad jis pastovėjo prie tėvų karsto bažnyčioje ar uždegė ant kapo žvakelę per Vėlines. Kiek tokių nusidėjėlių aplink mus, neketinančių krikščioniškai atgailauti, nei prieš tautą, nei atvirai atsiprašyti dar tebegyvų savo buvusių aukų…

Iš savo šveicariškos patirties noriu ta tema pateikti vieną labai kuklų atviro atsiprašymo atvejį.

Rašant dr. Vaclovo Dargužo atsiminimus, jam prašant, knygoje „Mylėsi Lietuvą iš tolo“ aprašiau vieną epizodą apie 1987 metais tarp dviejų miestų: Ženevos ir Vilniaus vykusį vadinamąjį „TELETILTĄ“.

Negaišinsiu skaitytojų laiko, pasakodama apie tai, koks buvo įdomus ir skirtingas pasiruošimus laidai Lietuvos ir Šveicarijos pusėse. Apie tai galima pasiskaityti knygos 74–75 p.

Tiek išeivius lietuvius, tiek šveicarus labiausiai nustebino, kad „Telelaidoje“ Lietuvos pusėje pagrindinis laidos atstovas buvo Maskvos įkištas dekoruotas karininkas L. Zolotarevskis, atvykęs tiesiai iš Afganistano papasakoti „apie taikią pagalbą broliškai afganų tautai“… Jam lyg šešėlis visą laidą tik rusiškai kalbėdamas talkino sovietinis propagandistas Česlovas Juršėnas…

Atgimus Lietuvai, Šveicarijos lietuviai labai daug padėjo Lietuvai užmezgant reikalingus ryšius su Šveicarijos vyriausybe: parūpindavo Lietuvos delegacijoms viešbučius, mokėdavo už transportą, maitinimą, organizavo vertėjavimus ir t.t.

1993      –iaisiais Šveicarijos parlamentas  (Budesrat ) tarpvalstybiniams santykiams aptarti pasikvietė Seimo pirmininką Č. Juršėną. Naujai susikūrusi šveicariška „ProBaltikum“ organizacija ieškojo Juršėnui vertėjo. V. Dargužas buvo šios organizacijos narys ir labai nustebo sužinojęs, kad Č. Juršėnas prašo geriau ruso, negu lietuvio vertėjo.

„To tikrai nebus! – kaip kirviu nukirtau. – Vertėjausiu aš ir tik lietuviškai!“ – prisiminė V. Dargužas, išsiveržusį savo protestą. Jam labai knietėjo akis į akį susitikti su per visą „Teletilto“ laidą nė vieno žodžio lietuviškai nepasakiusiu sovietiniu propagandistu Juršėnu.

„Kadangi Juršėnas neblogai suprato vokiškai, sutarėme, kad šveicarų duotų klausimų jam neversiu, o į vokiečių kalbą išversiu tik jo atsakymus, – pasakojo V. Dargužas. – Tuojau pat pamačiau, kad turiu reikalą su labai protingu Lietuvos politiku, nes Juršėno atsakymai buvo logiški, sąmoningi ir demokratiški, kuriais galėjau prieš šveicarus, kaip lietuvis, tik pasididžiuoti…“

Kai pietų metu Juršėnui priminiau, kokią neviltį ir pasipiktinimą Šveicarijos lietuviams sukėlė „Teletiltas“, jo pirmi žodžiai buvo: „Aš tikrai tautos atsiprašysiu…“ Parvykęs jis tą ir padarė, išspausdinęs atvirą atsiprašymą, berods, „Lietuvos ryto“ laikraštyje… Visiems Šveicarijos išeiviams jis tapo visai kitu – savu, teisingu atgimusios Lietuvos žmogumi.

Ambasadorius dr. Vytautas Dambrava savo raštuose teigė: „Galima sutikti, kad neteisingai žiaurias kančias kentėję asmenys turėtų atleisti savo broliams, kurie klydo, pasirinkdami tautos engėjų kelią sąmoningai ar nesąmoningai, gal tik pataikaudami ar prisitaikydami, tačiau anie turi bent norėti ir mokėti atsiprašyti. Negalima atleisti tiems, kurie savo kaltės nenori matyti ir nenori atsiprašyti. Mūsų tauta dar tebėra padalinta į dvi dalis… Vienoje pusėje – engėjai ir tautą ištikusių nelaimių kaltininkai, kitoje –pažeminti ir nuskriaustieji, sovietinio komunizmo aukos…“ („Lietuvos aidas“, 2003 06 19 )

Šveicarijos išeiviai iki mirties atsiminė poeto S. Gedos pirmame „Atgimimo“ laikraščio numeryje pasakytus žodžius: „Mes visi užaugome šėtono paunksmėje…“ Gaila, kad vieni iš tos paunksmės skubėjo išlįsti, paprašyti tautos atleidimo ir imtis sąžiningai jai tarnauti, o kiti iki šiol toje pauksmėje tebesilepina…

Nesiimu pateikti pavyzdžių, nes juos galima pamatyti kiekvieną dieną, ir jų yra kiek tik nori.

Tu vėl sukaustyta, vėl pančiuos,
Nelaisvėn išvežti vaikai…
Man drasko širdį tavo kančios,
Nors tu ir nieko nesakai. 

                               (S. Nėris „Prie didelio kelio“ )