Kazio Simanausko nuotr.

Pusamžis alžyrietis profesorius, kuriam teko matyti savo tautiečių kruvinus konfliktus ir savo kolegų žūtį dešimtojo dešimtmečio pradžioje; kuriam teko bėgti iš Alžyro, išmokti anglų kalbą ir tapti vakariečiu; kuris siekia, kad jam ir kitiems taptų aišku, kas vyko, vyksta ir vyks arabų pasaulyje. Pasaulyje, kurio kalba jį vis dar žavi savo grožiu, bet kurio beprotystė tiesiog skaudina ar verčia draugiškai pašiepti nuoširdžiai skaudžias kvailystes – stovi prieš mus, sulėtina tempą ir po pauzės taria tai, ką suprato apie Islamą, fasadinį arabiškų šalių atributą ir kartu stebėtinai nesvarbų veiksnį aiškinant jų politinę raidą: „nėra religijos, yra tik jos interpretacija.“

Jis nenori pasakyti kažko panašaus į „nėra tiesos, yra tik žmogaus bandymas ją išreikšti“. Jo teiginys labiau primena Juozo Girniaus teiginį, kad tiesa nesutelpa kalboje. Tiesa reikalauja ją pažįstančiojo, o religija reikalauja ją išpažįstančiojo. Profesorius nori galų gale pabaigti niekur nevedantį religijų pamatų demaskavimą ir kviečia pamatyti, kad visose religijose pirmiausiai yra jose gyvenantys žmonės. Tikintieji yra vienintelė religijos forma ir esminis religijos turinio elementas – raidę prikelia žodis – visada subjektyvus, visada nulemtas ir vedamas tikslo.

Profesorius nesutiktų, kad religijoje įrašytas žinojimas yra nevertas mąstymo, t.y., kad šventųjų raštų skaityti neverta, nes norint juose galima „įskaityti“ bet ką. Jis nesutiktų ir su priešingu kraštutinumu: mąstyti tik šventuosius raštus nematant, nesuprantant ir nemąstant juos interpretuojančios tradicijos. Interpretavimas ir religija yra suaugę ir sudaro vienovę.

Visgi kas yra tas interpretatorius: kiekvienas žmogus ar politinė bendrija? Vieno žmogaus interpretacija, nors jis tai sugeba daryti savarankiškai, nebūtinai yra visuotinai svarbi interpretacija. Pavyzdžiui, bepročio interpretacija (tai, kaip jis kalba apie pasaulį), kurios nepriima kiti žmonės, yra laikoma beprasme, nes ji svarbi tik jam vienam.

Profesorius religijos interpretavimą paaiškina pasakodamas apie skirtį tarp šiitų ir sunitų. Pradžioje tai buvo nesutarimas tarp Mahometo įpėdinių po to – tarp arabų ir persų. Tai visuomet buvo politinė skirtis. Nepaisant to, interpretavimo galia slypi ne pačioje politikoje, o joje esančioje tradicijoje.

Tradicija – perduodama ir kartu jai priklausančių žmonių nuolatos sutikrovinama žinojimo sistema – vienintelė turi interpretavimo galią. Tik ta interpretacija, kuri yra bendra žmonėms ne tik vietoje, bet ir laike, yra stabili, formą išlaikanti ir todėl verta mąstymo: visos kitos tiesiog pranyksta.

Politika irgi tam tikra prasme yra tradicija, nes siekia sukurti amžiną žmonių buvimo drauge formą. Jokia valstybė, imperija, karalystė ar respublika nenurodo savo pabaigos: visos jos savyje turi tradiciją ir tai vienintelis būdas valstybėms egzistuoti. Analogiškai veikia ir religija.

Politika padeda suprasti religiją dar vienu požiūriu – vien tradicijos nepakanka. Tradicija neegzistuoja be joje gyvenančių žmonių. Ji juos ne tik formuoja, bet ir yra jų formuojama. Be to, bendras tradicijos taikymas reikalauja bendrystės, todėl politika ir religija reikalauja valdžios (nes valdžia yra natūrali buvimo drauge dalis). Kai Augsburgo taika 1555 metais sustabdė po Reformacijos kilusius karus, didžiai nuskambėjo karalių, kunigaikščių ir hercogų susitarimas: cuius regio, eius religio[1]. Tai svarbus susitarimas tarptautinių santykių ir Europos istorijoje, tačiau nebuvo atradimas. Mat religija reikalauja valdžios: nebūtinai pasaulietinės valdžios, tačiau būtinai religinės valdžios. Augsburgo taikos metu buvo padalinta ne religija, bet valdžia.

Profesorius dažnai šypsodamasis ir cituodamas prieštaringas Korano eilutes demonstravo, jog Islamo, kaip „iš esmės“ žiaurios religijos, vaizdavimas (t.y. „demaskavimas“) neprotingas. Islamas yra vienas ir kartu jų yra daug, nes nėra vienos Islamo tradicijos.

Iš to, kas pasakyta, galima pamatyti, kodėl Katalikų Bažnyčia turi ne tik tradiciją, bet ir popiežių – gyvą žmogų, o ne tik pavadinimą. Galima nujausti ir popiežiaus neklaidingumo dogmos prasmę (kuri, verta paminėti, yra taikoma tik išimtiniais Bažnyčios mokymo klausimais).

Ir galiausiai: nėra religijos. Šiai žiniai krikščionys rengiasi advento metu. Mat, kaip sakė Benediktas XVI, krikščionybė nėra nei religija, nei ideologija, nei pasaulėžiūra. Tai Asmuo ir mes, juo sekantys.

[1]    Kieno valdžia, to ir religija (lot.).