Sausio 7-ąją atšventę Kalėdas, Lietuvos ortodoksai kitą dieną tradiciškai aplanko Aušros Vartų koplyčią, kur dėkoja Mergelei Marijai už Jėzų. Aušros Vartų Mergelės ikona nėra vienintelė, kurią vienodai brangina tiek Lietuvos katalikai, tiek ir ortodoksai.

Vilniaus Šv. kankinės Paraskevės cerkvės klebonas ir Lietuvos ortodoksų arkivyskupijos sekretoriato vadovas, kun. Vitalijus Mockus primena, kad Lietuvoje turime penkias garsias ikonas, kurios vienija katalikų ir ortodoksų krikščionis. Abiejų Bažnyčių tikintieji nuo seno prie jų meldžiasi ir jas brangina. Tad kokios yra tos likusios keturios ikonos?

Viena iš paslaptingiausių, gražią ir kartu tragišką istoriją turinčių ikonų yra vadinamoji „Vilniaus Mergelės Marijos ikona“. Kaip teigia kun. Mockus, manoma, jog paveikslas buvęs Bizantijos imperatoriaus šeimos relikvija. Turkams užėmus Konstantinopolį, ikona kartu su imperatoriaus sesers Sofijos Paliologos šeima pateko į Šiaurės Italiją, o 1472 metais Sofijai ištekėjus už Maskvos kunigaikščio Ivano III, pasiekė Maskvą. 1495-aisiais jų dukra Elena ištekėjo už LDK kunigaikščio Aleksandro ir atvykdama į Vilnių, atsivežė šią ikoną. „Nuo tada paveikslas ir gavo Vilniaus Mergelės vardą. Būtent šios ikonos ieškojo rusų kariai, įsiveržę į Vilnių 17 a. viduryje. Tad teko ikoną slėpti, kaip ir Aušros Vartų paveikslą, nors iš Lietuvos ji nebuvo išvežta“, – teigia kunigas.

20 amžiaus pradžioje, kai Lietuvą palietė Pirmojo pasaulinio karo verpetai, ikona buvo evakuota į Rusijos gilumą kartu su pirmųjų ortodoksų šventųjų kankinių kūnais. Nuo tada ikonos pėdsakai pasimetė ir ji laikoma dingusi. „Šiuo metu Lietuvoje turime tik jos kopiją, vadinamąjį „nuorašą“ – gal ne visai tikslų, iš 19 amžiaus“, – sako pašnekovas, pabrėždamas, kad tai labai žymi ikona, prie kurios pasimelsti Vilniaus Šv. Dvasios vienuolyne ateina ir daug katalikų.

 Antroji ikona yra Pažaislio Mergelės Marijos atvaizdas. „Jos istorija gana skausminga“, – pripažįsta kun. Vitalijus. Kaip žinome iš Pažaislio vienuolyno istorijos, ten gyvenę kamalduliai buvo apkaltinti pagalba sukilėliams, ir 1831 m. caro valdžia vienuolyną uždarė, pastatus perdavė stačiatikiams. „Tačiau ten lig tol gyvavęs pamaldumas ir ikonos šventimas tęsėsi toliau, – sako ortodoksų kunigas. – Gražiosios Meilės Motinos šventė buvo įtraukta ir į ortodoksų kalendorių. Kadangi katalikai ją švenčia liepos 2 d., tad pagal senąjį kalendorių ortodoksai – liepos 15-ąją.“ Spėjama, kad dėl sudėtingo tarimo, užuot vadinus „Pažaisliskaja“, ikona gavo supaprastintą „Pažaiskaja“ vardą.

 Katalikams tikriausiai mažiausiai pažįstama yra Surdegio ikona. Anot šaltinių, Anykščių rajone esančiame miestelyje 1530 metais apsireiškus Mergelei Marijai, ištryško gydantis šaltinis, o vienuoliai ten rado ikoną. Paveikslas ilgą laiką buvo saugomas tenykščiame vyrų ortodoksų Šv. Dvasios vienuolyne. Šią vietą gerai žinojo ir dažnai lankė daugelis Rygos ir visos Latvijos pirklių. Kadangi vėliau vienuolynas sunyko, o 20 amžiaus pradžioje buvo visiškai uždarytas, žymusis paveikslas buvo perkeltas į artimiausią parapiją Panevėžyje, o vėliau – į Kauną, kur ikona yra saugoma ir šiandien. 

Lukiškių Dievo Motinos ikoną mes, ortodoksai, atradome dar visai neseniai – ji saugoma Vilniuje šventųjų apaštalų Pilypo ir Jokūbo bažnyčioje.“

Restauruota ikona į šią bažnyčią buvo sugrąžinta 2013 metų gegužę. Mokslininkai nustatė, jog ikona nutapyta 15 amžiaus Maskvos ikonografinės mokyklos stiliumi. Kaip teigia dr. Tojana Račiūnaitė, Dievo Motinos ikoną iš „Maskvos karų“ atsivežė LDK artilerijos generolas, Lazdijų seniūnas Motiejus Korvinas Gosievskis (miręs 1683 m.). Po Motiejaus mirties jo sūnus Vincentas Dumblių dvare buvusį atvaizdą atidavė Seinų dominikonams, o šie 1684 m. dovanojo jį Vilniaus Šv. apaštalų Pilypo ir Jokūbo dominikonų vienuolynui. Patekusi į katalikų bažnyčią, ikona tapo kultiniu atvaizdu. Nuo 1684 m. Vilniaus dominikonų vienuolyne pradėti liudyti Lukiškių Dievo Motinos atvaizdo dėka patirti stebuklai. Lukiškių Dievo Motina kabojo Didžiajame altoriuje, papuošta aptaisais ir votais.

 „Ikona kol kas dar mažai žinoma, bet laukiame, kad Katalikų Bažnyčia nustatytų šventimo datą, ir mes prie jos prisijungsime. Jau dabar parapijiečius atvedame melstis prie šios ikonos“, – sako kunigas Vitalijus.

 Istorikams lieka dar neišspręstas rimtas galvosūkis, kokia yra tikroji Aušros Vartų Marijos paveikslo istorija. Lietuvos ortodoksų šaltiniai byloja, jog paveikslas buvo padovanotas kunigaikščiui Algirdui, arba tiksliau – vienai iš jo žmonų, kurios buvo ortodoksės, 14 amžiaus II pusėje. „Jeigu neklystu, dažniausiai nurodoma data yra 1376 metai. Nuo to laiko ir nusistovėjo Aušros Vartų Mergelės šventė.“ Anot kunigo, ikona į Vilnių pateko iš dabartinio Krymo – Korsunės miesto (dabartinio Chersono). „Tuo metu ten buvo graikų kolonija. Graikai ortodoksai perdavė ikoną Algirdui, o gal greičiausiai jo žmonai ir taip ji pasiekė Vilnių.“

 Lieka paslaptis, ar tai tas pats originalas, o gal vis dėlto jis neišliko, ir ikona tikrai, kaip teigiama, yra tik iš 16 amžiaus, nutapyta naudojant Barboros Radvilaitės atvaizdą.

 Langas į dangų

 Plačiai žinoma, kad ikonos titulas – ypatingas, juo vadinami tik kai kurie religinio meno kūriniai. Kodėl? Kunigas Vitalijus primena, kad ikonos dar ir šiandien tapomos pagal Rytų Bažnyčioje nustatytas taisykles, kanonus, kurie buvo suformuluoti dar pirmajame tūkstantmetyje.

„Per ikoną tikintiesiems, kurie dažniausiai nemokėdavo nei skaityti, nei rašyti, būdavo perteikiama tikėjimo žinia. Ji – tarsi vaizdais papasakotas Šventasis Raštas. Todėl susiformavo turtinga simbolinė tapyba, kuri ženklais, netgi spalvomis išreikšdavo vieną ar kitą žinią.“ Galėtume teigti, kad tapybos kanonai – savotiška perteikiamo tikėjimo grynumo apsauga.

 Šalia šios tradicijos šiandien gyvuoja ir kitokie stiliai, pavyzdžiui, Atgimimo laikotarpio, ypač 19 amžiuje paplitusio Vakaruose bei Sankt Peterburge, kurio darbus galėtume pavadinti ne tiek ikonografija, kiek paveikslinėmis ikonomis – religinio turinio paveikslais.

„Ikonografija lig šiol leidžia daug ką išskaityti. Sakoma, kad ikona yra langas į dangų.“ Kunigas pabrėžė, jog pagerbdami ikoną ortodoksai išties garbina vieną Dievą, o ne pačią ikoną, medžiagą, iš kurios ji padaryta. „Nesureikšminame jos pačios kaip tokios, o pagerbiame tą, kuris ten vaizduojamas.“

Ortodoksų istorijos ir meno žinovas palygino ikoną su svarbaus ir mylimo žmogaus nuotrauka: „Jeigu žvelgdami į toli nuo mūsų esančio vyro, žmonos, mūsų motinos ar tėvo nuotrauką, ją pabučiuojame, tikrai nesusilauksime savo artimųjų kritikos už tai, kad neva iškeitėme juos į popierių… Panašiai yra ir su ikona. Žinoma, čia vaizduojami ne mūsų artimieji, bet įvykiai iš biblinės istorijos, arba asmenys, kurie Bažnyčioje yra paskelbti šventaisiais, arba Dievo Motina, pats Viešpats. Todėl prie ikonų ne tik nubraukiame ašarą arba kitas emocijas išliejame, ten vyksta stebuklai, tačiau pats Dievas tuos stebuklus daro, o ne ikona.“

 Įdomu tai, kad Ortodoksų Bažnyčia nepritaria simboliniam Išganytojo vaizdavimui. Anot pašnekovo, pavyzdžiui, vaizduoti Jėzų kaip avinėlį yra nekanoniška: „Mes matėme jį kaip žmogų, jį buvo galima paliesti. Simbolinė, perkeltinė simbolika mums nepriimtina. Pavyzdžiui, Dievo Tėvo taip pat nesame matę. Iš Evangelijos žinome Jėzaus žodžius: „Kas mane mato, mato ir Tėvą.“ Vadinasi, Jis apreiškia mums ir Tėvą. Mes nežinome, kaip Tėvas atrodo: girdėjome Jo balsą, matėme degantį krūmą, griausmą, kaip debesį. Todėl Jis nėra vaizduojamas visai.“

 Kunigo teigimu, ikonos, kuriose Dievas vaizduojamas kaip garbaus amžiaus žilagalvis, sėdintis ant debesies, yra 19 amžiuje paplitusio perdėto liaudies pamaldumo apraiškos, palikusios pėdsakų įvairiose bažnyčiose, tačiau to neturėtų būti. „Todėl Dievas Tėvas vaizduojamas jau tik simboliškai kaip viską matanti akis. Šventąją Dvasią esame matę kaip balandį, nusileidžiantį ant Jėzaus, kaip spindulį, kaip ugnies liežuvius.“

 Marija dažniausiai vaizduojama su Kūdikiu arba ir viena, prisimenant konkrečius jos gyvenimo epizodus, užfiksuotus Evangelijose. Įdomi ikona, pavadinta „Nesudegantis krūmas“, kalba apie tai, kad Senajame Testamente paliudytas Mozės regėtas nesudegantis krūmas buvo Mergelės Marijos provaizdis – „Dievą pagimdė ir nesudegė, nors buvo tik žmogus“, – aiškina kun. Vitalijus Mockus.

 Katalikams Marija yra ne tik Dievo Motina, bet ir „nepaprastai iškili visiškai ypatinga Bažnyčios narė“ ir gražiausias „kiekvieno krikščionio sektinas pavyzdys“ (LG), nes tobuliausiai įvykdė Dievo jai skirtą valią. Argi nesimboliška, kad būtent ji, neturėdama hierachijai skirtų galių, geba suburti jos Sūnaus išpažinėjus, daugelį šimtmečių gyvenusius kas sau? Dar kartą Jai paveskime mūsų kelią vienas kito link.

 Parengė Saulena Žiugždaitė