„Jis nupiešė pirmas“, – teisinasi automatinį ginklą rankoje laikantis teroristas, stovintis šalia negyvos savo aukos. Šią karikatūrą Davidas Pope’as nupiešė reaguodamas į trečiadienio išpuolį Prancūzijos satyrinio žurnalo „Charlie Hebdo“ redakcijoje. Mane šiuo atveju labiausiai šokiruoja ne šie žudiko žodžiai. Ko gi daugiau galima tikėtis iš tokių apgailėtinų veikėjų, kuriems nėra nieko švento, nors jie ir skelbiasi giną kokią nors religiją, kokį nors pranašą? Vienintelis dalykas, kuriam jie iš tikro atstovauja, yra neapykanta, despotija, vergystė, bukas fanatizmas. Galima pasakyti ir kitaip – jie atstovauja viskam, kas yra priešinga vertybėms, kuriomis remiasi Vakarai.

David Pope

Labiau mane šokiruoja faktas, kiek daug žmonių, pradedant besišnekučiuojančiais gatvėje ir baigiant rašančiais redakcinius straipsnius didžiausiuose dienraščiuose, kartoja šiuos žodžius, kuriuos D. Pope’as įdėjo į teroristo lūpas. Taip, žudyti negalima, tačiau nereikėjo įžeidinėti „tikinčiųjų“ jausmų. Taip, žudyti nepateisinama, tačiau galbūt nereikėjo provokuoti tų silpnų nervų žmogystų, kurios į piešinį atsako kulkomis. Taip, žudyti nepateisinama, tačiau juk vertėjo būti protingesniems ir paprasčiausiai patylėti. Dar atsiranda ir tokių, kuriems liežuvis apsiverčia aiškinti, kad, girdi, galbūt tai ir nepateisinama, tačiau jie štai bent kovoja dėl to, ką mato kaip šventą dalyką, o štai mes jau tiek nusiritome, tiek praradome dvasią, kad leidžiame tyčiotis iš visko. Visi šie pasisakymai tarpusavyje turi vieną riebų bendrą vardiklį – pradžioje tarsi litanija atberiama visa privaloma tirada apie tai, jog žudyti negalima. Čia tik tam, kad kiti nepagalvotų, jog rašantysis yra teroristų draugas. O po to jau seka išradingi mintijimai, kurie pasiekia konkretų tikslą – suverčia kaltę pačiai aukai.

Tokie išvedžiojimai yra buki. Jie prilygsta pasakymui, kad išprievartavimo auka yra pati kalta, nes dėvėjo pernelyg trumpą sijonėlį ir taip provokavo prievartautoją. Jie prilygsta pasakymui, kad skustų budulių auka yra pati kalta, nes kam gi kėlė koją ne į tą rajoną ar užsuko ne į tą barą. Tokie išvedžiojimai nusmukdo žmogų iki instinktų valdomo gyvulio lygmens.

Tokie išvedžiojimai yra bailūs, nes juos tariantysis ar rašantysis lankstosi prieš tą, kurio rankose yra šautuvas. Suprask, galioja dvejopi standartai. Vienus sukarikatūrinti, pašiepti galima, nes juk nieko blogo nenutiks, ir blogiausiu atveju susilauksi piktų pabambėjimų. Tuo tarpu prieš kitus geriau tylėti, nes jie vien pabambėjimais ir skundais žurnalistų etikos komisijai neapsiribos.

Tokie išvedžiojimai yra labai pavojingi, nes griauna žodžio laisvę ir skatina savicenzūrą. Kiekvienas, tariantis, kad trečiadienį nužudyti žurnalistai patys išprovokavo savo likimą, kitiems jų kolegoms siunčia aiškią žinią – prieš ką nors rašydami ar piešdami gerai pagalvokite, nes gali atsirasti tokių įsiskaudinusiųjų, kurie nuspręs patrumpinti jūsų pernelyg ilgą liežuvį. Taip iš žiniasklaidos atimama teisė ir laisvė ieškoti tiesos, kelti nepatogius klausimus, provokuoti auditorijos mąstymą. Visa tai pakeičia pagrindiniu tampantis klausimas, ar tik ko nors neužkliudysiu, ar nebūsiu nepatogus, ar neišvadins manęs nepolitkorektišku. Ne, tai nėra tolerancija, nemaišykite. Tai yra bailumas, servilizmas ir bukas ideologinis angažuotumas.

„Charlie Hebdo“ šiam bailumui nepasidavė, nors dar 2011 metais žurnalo redakcija buvo apmėtyta padegamaisiais užtaisais. Tai buvo labai svarbi aplinkai pasiųsta žinia – ginklais mūsų neįbauginsite. Ironiška yra tai, kad paskutinysis žurnalo numeris buvo skirtas pasmerkti islamofobijai, kuria leidinio redaktoriai apkaltino žymų prancūzų rašytoją Michelį Houellebecqą, išleidusį knygą, kurioje piešia niūrų Prancūzijos scenarijų po 2022 metų, kai šalyje ima dominuoti islamistinės jėgos.

Šiandien svarbiausias klausimas yra ne tas, ar mums patiko „Charlie Hebdo“ karikatūros, ar ne. Klausimas yra tas, ar sugebėsime apsiginti nuo tų, kurie vadovaujasi laukinių džiunglių taisyklėmis, kai viršesnis tampa tas, kuris rankoje laiko automatą, ar tas, kuris gali stipriau užvažiuoti savo oponentui į veidą.

Šiuo atveju tikrai nereikia skubėti sudarinėti sąrašų, kuriuose žmonės būtų suskirstomi pagal religiją, tautybę, rasę ir pan. Ne tai nulemia, kurioje pusėje atsidursi. Kiekvienam dera savęs ir aplinkinių paklausti vieno paprasto klausimo – kas kaltas dėl to, kas trečiadienį nutiko Paryžiuje? Kiekvienas ištartas „o bet tačiau“ yra ne tik spjūvis į veidą aukoms bei jų artimiesiems. Kiekvienas toks ištartas žodžių junginys yra dar viena plyta, išjudinta iš Vakarų civilizacijos pamatų. Civilizacijos, kuri pagrįstai didžiuojasi ne tuo, kad joje nėra konfliktų, o tuo, kad tie konfliktai yra sprendžiami civilizuotai. Civilizacijos, kurioje tai, kas tu esi, nulemia ne tai, kad tavęs bijo, ir ne tai, kaip tu elgiesi su tais, kurie yra tau malonūs ir tavo bendraminčiai, o tai, kaip tu elgiesi su tais, kuriems nepritari ir kurie galbūt netgi yra tau atgrasūs.

Šiandien, kai taip dažnai kalbama apie toleranciją, būtina kalbėti ir apie tai, ko toleruoti negalima. Ne, tai tikrai nėra pranašo Mahometo ar popiežiaus karikatūros. Tai yra nuostatos, kurios atmeta demokratiją, t. y. atima balsą iš kito, kurios atmeta teisinę valstybę, t. y. ragina vadovautis džiunglių įstatymu, kurios tiek nuvertina žmogaus gyvybę, kad gali ją atimti už kelis brūkštelėjimus pieštuku. Ne, su tuo taikstytis negalima. Štai todėl „Je suis Charlie“.