Danielis di Silva – muzikantas ir kalbėtojas apie Kūno teologiją bei skaistumą iš JAV, vienas „Šeimadienio“ pranešėjų, parengęs pranešimą „Ar seksas gali būti dvasingas“. Kaip Danielis, gyvenęs linksmą muzikanto gyvenimą, staiga pasuko visai kita linkme? Kodėl jis tapo „apsėstas“ Kūno teologijos? Ką daryti, kad žmonės suvoktų, jog nesantuokinis seksas nėra norma? Kaip paveikti „nuodingą“, seksualizuotą aplinką? Galiausiai, kodėl Danielis, kuris tiek daug kalba apie santuoką, pats vis dar nėra sukūręs šeimos? Apie tai – šiame interviu.

Kiek žinau, tapai tikintis, būdamas 26-erių. Kiek jau metų gyveni „naująjį“ gyvenimą?

Aš netapau tikintis, būdamas 26-erių, – aš tik nustojau būti netikintis. Tada tik „nubudau“, ir  prasidėjo mano „apvalantis“ kelias. Kaip sako Šv. Kryžiaus Jonas, yra trys tikėjimo kelio stadijos: apvalanti, apšviečianti ir vienijanti. Tuo metu buvau muzikantas ir pažadėjau Dievui, kad niekada daugiau negrosiu, nes tai man buvo pernelyg pavojinga. Daugeliui žmonių tai pavojinga, bet man – ypač. Todėl, kad tu gauni daugybę privilegijų, tau duodama tai, ko tik nori. Taigi, nustojau muzikuoti ir  po dvejų metų, kai buvau 29-erių, tapau tikintis. Nuo to laiko, t. y. jau 22 metus gyvenu krikščionišką gyvenimą. Tačiau iš tiesų dabar esu didesnis nusidėjėlis, nei būdamas 24-erių, nes tada buvau „nekaltas“, nes nieko nežinojau. Buvau kvailys, ieškantis meilės. Dabar aš iš tiesų nusidedu, nes žinau skirtumą.

Kaip tavo gyvenime įvyko šis lūžis?

Nori išgirsti mano istoriją? Kaip sakiau, gyvenau muzikanto gyvenimą. Turbūt visi žino, ką tai reiškia. Nors jame nebuvo narkotikų ir nieko kita labai bloga. Buvau visai laimingas vaikis. Kai prisimenu save 24-erių, galvoju, koks buvau geras berniukas. Tikras neišmanėlis, nepažįstantis Jėzaus, tačiau labai trokštantis meilės ir toks jai pasirengęs. (juokiasi). Tačiau aš švaisčiau savo gyvenimą.

Kartą  naktį  su muzikantais autobusu per mišką važiavome  iš vieno miesto į kitą. Buvo visiškai tamsu.  Sėdėjau priekyje šalia vairuotojo priešais didžiulį autobuso langą. Vairuotojas tai išjungdavo, tai vėl įjungdavo šviesas. Kai išjungdavo, danguje matėsi žvaigždės ir buvo labai gražu. Tada pamaniau: jei Dievas yra Dievas, jei apskritai yra Dievas, tai jis žino, kiek yra žvaigždžių, kurias sukūrė. Ir jei Dievas yra Dievas,  tuomet ir man turėtų būti viena žvaigždė. Taip pat Jis suskaičiavo ir kiekvieną mūsų. Jis pažįsta kiekvieną mūsų. Dievas taip pat žino, kad aš dabar sėdžiu čia ir galvoju apie Jį. Ir jei Dievas yra Dievas, Jis taip pat žino, ką veikiau vakar ir anksčiau. Tada susimąsčiau, kodėl vis kartoju: jei Dievas yra Dievas. Ir tada pirmą kartą suvokiau, kad iš tiesų iki galo netikiu Dievu. Man pasidarė baisu. Esu tikras, kad išbalau. Pagalvojau, kad man gresia didžiulis pavojus. Todėl, kad tikiu Dievą, bet neleidžiu savo smegenims iki galo juo patikėti. Taigi, esu velnio valdžioje. Todėl suvokiau, kad jei tikiu Dievą, turiu pradėti gyventi taip, lyg jis tikrai žinotų viską, ką darau. Ir pradėti nuo dabar.

Aš prižadinau savo „bosą“ ir pasakiau jam, kad lipu iš autobuso ir einu namo. Taigi iki Teksaso pėsčiomis ėjau apie dvi savaites. Tik tam, kad atrasčiau Dievą. Vis sustodavau paskaityti Bibliją, pirmą kartą po daugelio metų. Keliaudamas į namus supratau, kad turiu šį bei tą pakeisti savo gyvenime: atsisakyti muzikos ir daugelio kitų dalykų. Nusprendžiau grįžti pas savo tėvą stalių ir  dariau kėdes bei stalus, gyvendamas labai mažame namelyje, kuriame kabėjo Šv. Juozapo paveikslas. Meldžiau jį skaistybės, kad jis man padėtų tą pasiekti, nes neskaistumas buvo mano kryžius. Buvau pripratęs prie kitokio gyvenimo. Tada visiškai nesupratau nieko – nei kas gerai, nei kas blogai. O štai dabar esu tas, kuris  kalba apie kūno teologiją.

Pradėjau giedoti katalikų bažnyčioje ir labai daug melstis. Kasdien kalbėdavau Rožinį. Kartą kalbėdamas Rožinį, pajutau Mariją.  Ji labai stipriai palietė mano širdį ir paklausė: „Ar leisi man tave apvalyti, nuskaistinti, pažeminti ir padaryti nuolankų?“ Aš sutikau, „pasirašiau“. Tiesa, Marija tiesiogiai nekalba su manimi, ji man nepasirodo, tačiau aš jaučiu ją, vedančią mane pas jos Sūnų. Tiesiog toks jos „oficialus“ darbas.

Kartą man kalbant  Rožinį Marija „tarė“:  „Leidžiu tau naudoti dalykus, kuriuos moki geriausiai – muziką ir literatūrą (prieš pradėdamas muzikanto karjerą, studijavau ją). Įkurk katalikišką funk stiliaus muzikos grupę. Ar tu tam pasiruošęs?“ Man tai  pasirodė taip kvaila. Buvau tikras, kad  Marija turėjo omeny ką nors kita. (Kaip jau minėjau, pokalbiai su Marija vyko mano širdyje). „Marija, tu labai miela, bet nieko neišmanai apie muziką, – tariau. – Taip pat nežinai, kas aš esu. Todėl, kad aš grojau su super žvaigždėmis. Taigi, verčiau pakalbėkim rytoj, ko tu iš tiesų iš manęs nori.“  Tačiau ir vėl tas pat: katalikiška funk grupė. Dar ir šiandien man tai skamba kvailai. „Ar iš tiesų taip nori mane pažeminti?“ – „klausiau“ Mariją.

Tada „pasakiau“ jai, kad jei ji to iš tiesų norinti, tegul duoda man aiškų ženklą. Taigi, nusprendžiau vykti į Meksiką, Gvadalupę, kad aiškiai tuo įsitikinčiau. Nes galbūt visa tai man kalba velnias. Kai suklupau priešais garsųjį 500 metų senumo paveikslą,  „išgirdau“ Mariją klausiant, ko aš noriu, ko čia atėjau. Pasakiau, kad noriu, jog mano tėvas, kuris yra „mafijozas“, pažintų Jėzų, kad tai pats didžiausias mano troškimas. Ji sako: „Padaryta. O ko tu nori?“– „Pala, pala, tu tikrai ne Marija, tu sujaukei man protą“, – pamaniau. Tačiau prisiminiau vieną panašų pasakojimą. Tai mane įtikino, ir aš pagalvojau, galbūt iš tiesų mano tėvas yra Marijos rankose. Kaip maldoje „Sveika Marija“ mes sakome: melski už mus dabar ir mūsų mirties valandą. Taigi, visa tai, ko man reikia, kad Marija melstųsi už mano tėvą dabar ir jo mirties valandą. Ji vėl „paklausė“, o ko gi aš noriu sau. „Atsakiau“, kad esu čia, nes noriu būti jos vergas. Nes žinau, kad jos valia yra vienyje su Dievo valia, nes Marija pasakė savąjį „Taip“ per Apreiškimą.  Ji pasakė, neturinti kitos valios, išskyrus Dievo, ir todėl aš noriu būti Marijos vergu. Ji man „paliepė“: užlipk į kalno viršūnę, kur buvo apsireiškusi.(Visa tai vėlgi vyko mano širdyje – iš tiesų niekas nekalbėjo.) Pakeliui aš sutikau grupę protestantų. Tai nebuvo būdinga šiai vietai. Grupės vadovas tarė saviškiams: „Apsidairykit aplinkui, čia iš tiesų kažkas įvyko. Tačiau ar tai buvo iš Dangaus? Mes taip nemanom.“ Šis žmogus mokė savo grupės narius – jaunus žmones, kad tai – velnias, persirengęs Marija. Aš buvau šokiruotas ir tiesiog užbėgau į kalno viršūnę. Ten buvo sena apgriuvusi bažnyčia, kurios durys užrakintos grandine su spyna. Durys tokios senos, kad pro grandines gali vidun įkišti ranką. Viduje visiškai tamsu, nesimato nieko. Marija vėl „klausia“ manęs: „Kodėl gi tu čia?“ Aš „atsakau“: „Nes myliu tave ir noriu būti tavo vergas.“ Ir taip keletą kartų. Tada sakau sau: gerai, galbūt aš nežinau, kodėl esu čia. Tada ji man „atsakė“, kad čia esu ne todėl, kad ją myliu ir noriu būti jos vergas, bet todėl, kad ji mane myli, todėl, kad visas Dangus mane myli. Ir tada ji „tarė“: „Apsigręžk.“ Ir aš būdamas kalno viršūnėje apsigręžiau ir pamačiau Meksiko miestą, labiausiai apgyvendintą visoje planetoje, ir visur išvydau šviesas. Panašiai kaip tąnakt žvaigždes pro autobuso langą. Ir Marija „pasakė“, kad myli visus šiuos žmones lygiai taip, kaip ir mane. Taigi, kiek daug meilės žmonijai yra Danguje. Dangus įkalbėjo savo nuotaką nužengti į žemę. Ir tai išjudina kalnus. Taigi, štai kodėl aš iš tiesų esu čia.

„Gerai, pakalbėkime apie katalikišką funk grupę, – „pasakiau“ tada Marijai. – Tai yra grupė žmonių. Kas gi grotų katalikiškoje funk grupėje? Vaikai iš bažnyčios?“ O aš gi grodavau su vaikinais, kurie buvo geriausi. Tad ką gi man daryti?“ Ir Marija man „paliepia“  pakviesti Marką Gowaną – puikų gitaristą; Seaną McCurly – Stevie‘o Wonderio būgnininką. Keithą Andersoną, grojantį su Prince‘u. Tėvą Staną Fortuną. Gary Wooteną. Bernardą Wrightą.  Pagalvojau – šaunu. Tačiau tai suvokiau tik kaip išbandymą Abraomui, kurio buvo paprašyta paaukoti Izaoką, nors iš tiesų galiausiai jis to neturėjo padaryti. Kad tai tik pokštas, nerimta. Kad tai tik išbandymas prieš mano „tikrąją“ užduotį – tapti kunigu ar ką nors panašaus. Tai man atrodė kur kas realistiškiau.

Taigi, pakviečiau visus šiuos žmones, nė vienas iš jų nebuvo katalikas. Tiesa, vienas jų – katalikas, bet miega su penkiomis skirtingomis moterimis per savaitę. Kitas – kasdien vartoja kokainą. Tačiau didelei mano nuostabai visi jie sutiko. Vienas jų pasakė, kad tai padarys todėl, kad nori atsilyginti Dievui už jo dovanas. Markas Gowanas sutiko dėl to, kad aš jo draugas. Tačiau tik vienintelį kartą – daugiau niekada. Beje, jis dabar yra vedęs ir turi penkis vaikus – o tada gyveno nesusituokęs, nes netikėjo santuoka. Taigi, aš pakviečiau vaikinus vieninteliam pasirodymui – Dalaso meno muziejuje, nedidelėje erdvėje, turinčioje tik 400 kėdžių, tačiau mes pardavėme daugiau bilietų nei buvo sėdimų vietų. Salė buvo sausakimša. Taip gimė grupė „Crispin“.  (Krispinas – III a. kankinys, batsiuvių globėjas, nes jam mirus, esą jo bičiuliai, norėdami paslėpti jo palaikus ir šio kaulų padarė batsiuvių įrankius). Ir po dešimties metų mes surengėme 150 koncertų per metus.  Taip pat aplankėme ir Lietuvą.

Beje, „pasakiau“ Marijai, kad jei nori, jog grįžčiau į muziką, turi man pažadėti, kad aš neprarasiu savo sielos. Ir antras dalykas, kurį man turėjo „pažadėti“ Marija, kad, kai ateis laikas baigti muzikinę veiklą su grupe „Crispin“, tai įvyks taip pat aiškiai kaip tada, kai ji mane pašaukė suskurti katalikiško funk grupę.

2007-aisiais  mirė mano tėvas. Per paskutinįjį paskutiniosios Dieviškosios novenos maldos dalies „amen“, tapęs nauju žmogumi. Mano tėvai buvo išsiskyrę, bet dveji metai prieš mirtį tėtis grįžo namo pas mamą, ir jie vėl gyveno kartu. Taigi, jo gyvenimo pabaigoje viskas atgimė. Marija ištesėjo savo pažadą.

Ir štai 2008-09-aisiais aš groju Vilniuje. Ir jaučiu – tai paskutinis mano koncertas, nors dar prieš tai nežinojau. Nulipau nuo scenos ir tai pasakiau bičiuliams. Aš tuo neabejojau ir pasijutau laisvas. Tada muzikantai manęs paprašė manęs prisėsti ir grojo man visą valandą. Tai buvo geriausias pasirodymas. Tuomet kažkas palietė man petį ir laužyta anglų kalba paklausė: „Ar nori pamatyti Jėzų? Ar nori naktį praleisti su Jėzumi?“ Aš sutikau. Tada tas žmogus, kaip vėliau sužinojau, kunigas  Vaidas, pakvietė eiti su juo. Jis mane nusivedė į Dievo Gailestingumo šventovę. Pasakė, kad užrakins mane viduje, ir aš ten miegosiu, kol šeštą ryto būsiu pažadintas Mišioms. Niekada nebuvau nakvojęs bažnyčioje. Tada prisiminiau, jog kadaise buvau prašęs Marijos savo tėvui ir sau Dieviškojo Gailestingumo. Taigi miegojau bažnyčioje ant marmurinių grindų, o kai pabudau, buvau visas šlapias – aplink mane telkšojo didžiulis klanas vandens. Aš nežinojau, iš kur tai atsirado.

Nuo to laiko beveik nekoncertavau, gal tik keletą kartų. Tiesa, vis dar groju ir rašau dainas, bet savo malonumui.

Esi muzikantas, nuolat kalbantis apie popiežiaus Jono Pauliaus II Kūno teologiją, skaistumą. Kaip tapai šios srities „apaštalu“? Kodėl ji tau tokia svarbi?

Man reikėjo Kūno teologijos. Kai būdamas dvidešimt šešerių atsiverčiau, mano didžiausias širdies troškimas buvo neturėti nesantuokinių lytinių santykių. Tada pirmą kartą kažkas man pasakė, kad seksas yra rezervuotas santuokai. Nejaugi? Aš nieko apie tai nežinojau. Man niekas to nebuvo sakęs. Mano šeimoje apie tai nebuvo kalbama. Mes nekalbame apie seksą taip pat ir bažnyčioje. Taigi iš kur mes sužinome apie tai? Iš televizijos... Iš šiukšlyno. Apie patį svarbiausią dalyką pasaulyje mes sužinome iš gyvenimo šiukšlyno. Be Kristaus įsikūnijimo, be Dievo paveikslo. Niekas man nebuvo sakęs, kad vyras ir moteris tampa vienu kūnu.

Taigi, aš lioviausi turėti nesantuokinius santykius, tačiau galėjau į moteris žiūrėti tik aukščiau nuo kaklo. Tai – apsimarinimo etapas. Apšviečiantis etapas ateina tada, kai tu gali žvelgti į moterį ir regėti Dievo garbę. Taip pat ir į vyrą. Tu tik matai nuostabų Dievo kūrinį ir nebetrokšti jo panaudoti savo malonumui. Man reikėjo Kūno teologijos, kad perkeisčiau savo širdį. To reikėjo, kad iš apsimarinimo etapo pereičiau į laisvės etapą, kur įstatymas nėra reikalingas. Tačiau iš pradžių man reikėjo įstatymo. Kai kurie žmonės yra „kiaulės“ ir jiems reikia įstatymo.

Taigi seksas priklauso santuokai. Ir tai – nuostabi sąjunga. Du tampa vienu, neatskiriamai. Nes negali atskirti to, kas yra viena. Tačiau aš to nežinojau, ir man reikėjo įstatymo: neturėk nesantuokinių lytinių santykių. Dabar  aš stebiuosi, kas apskritai taip gali elgtis. Tai tolygu kalti Jėzų prie kryžiaus.

Vis dėlto gyvename tokioje kultūroje, kur lytiniai santykiai iki santuokos ar seksas už jos ribų yra norma. Skaistūs jaunuoliai neretai pašiepiami, kartais ir patys to gėdijasi. Beveik visuose filmuose ar knygose „tikra meilė“ yra ne santuokoje. Taigi žmonės, o ypač jaunimas net nesusimąsto, kad galėtų ir turėtų būti kitaip. Kaip būtų galima visa tai pakeisti?

Pasaulis priklauso šėtonui. Jis valdo šią vietą. Seksas yra pats svarbiausias klausimas šios planetos žmogiškoms būtybėms. Mes nesuprantame, kas esame. Pažvelgus į vyrišką ir į moterišką kūnus akivaizdu, kad jie puikiai dera. Dievas sukūrė mus pagal savo paveikslą šituo būdu. Tad kas gi yra Dievas? Dievas – tai amžini meilės mainai tarp Tėvo ir Sūnaus. Tarsi meilės bomba. Nes Dievas yra meilė. Tai, ką daro Tėvas ir Sūnus, – myli vienas kitą. Taip stipriai, kad meilė tarp jų tampa trečiu asmeniu. Ji tokia intensyvi – tai Šventoji Dvasia. Mes kaip Dievo paveikslas – vyrai ir moterys – akivaizdžiai atitinkame vienas kitą. Tačiau Dievo meilė, skirtingai nei kai kurių žmonių, yra nuolatinė, amžina, neklystanti, nepaisant nieko – ir ligoje, ir džiaugsme, ir varge. Net jeigu tavo sužadėtinė prikala tave prie kryžiaus, tu ją vis tiek myli. Taigi, turime mylėti ištikimai, vienintelį ar vienintelę, vaisingai – būti atviri gyvybei taip kaip Tėvas ir Sūnus, generuodami trečią asmenį. Ir turime būti laisvi. Meilė yra absoliučiai ištikima, vaisinga ir laisva. Seksas ne santuokoje negali būti visam laikui. Jis nėra vaisingas, todėl, kad tu nenori turėti kūdikio. Taip pat jis nėra laisvas. Nes jei jis būtų laisvas, neturėtum to daryti. Tavo „taip“ nereiškia nieko, jei tu negali pasakyti „ne“. Tavo „ne“ nereiškia nieko, jei negali pasakyti „taip“. Jeigu tu iš tiesų  mylėtum, galėtum pasakyti, kad aš taip stipriai tave myliu, kad aš neturėsiu su tavimi lytinių santykių iki mūsų santuokos.

Santuoka yra lygiai tas pat, kas nukryžiuoto Kristaus meilė savo Sužadėtinei – Bažnyčiai. Kristus jai atidavė visą save. Jis atidavė savo gyvybę savo Sužadėtinei iki pat mirties. Net jeigu ji ir prikalė jį prie kryžiaus. Tokia yra santuoka.

Kaip būtų galima pakeisti iškreiptą požiūrį į meilę ir santuoką nūdienos pasaulyje? Pavyzdžiui, mes bandome įtikinti Holivudo filmų kūrėjus  – režisierius ir prodiuserius – į filmus įtraukti santuokinę meilę. Todėl, kad 75 proc. amerikiečių yra tikintys, 65 proc. yra krikščionys. Taigi,  mes sakome, kad tikintieji gali boikotuoti filmus, prieštaraujančius jų vertybėms, o tai gresia dideliais piniginiais nuostoliais jų kūrėjams. Tiesa, tie likusieji 35 procentai netikinčiųjų JAV mastais taip pat yra milžiniškas skaičius žmonių. Tačiau, kokie filmai atneša didžiausią pelną – filmai vaikams, po to – filmai, filmai, kuriuos galima žiūrėti nuo 13 metų – mažiau, nuo 18 – dar mažiau. Todėl, kad amerikiečiai nori žiūrėti padorius filmus. Tai – tikinti šalis.

Esama filmų, kuriuose daug keiksmažodžių. Juos gali žiūrėti tik suaugusieji. Tada aš klausiu kūrėjų: ar jums būtinai reikalingi keiksmažodžiai? Ar be jų filmas netenka prasmės? Taigi – išmeskite juos. Ir uždirbsite 8 milijonais dolerių daugiau jau per pirmą savaitgalį. Ar keiksmažodis vertas tokių pinigų?

Taip pat mes kalbame ir katalikų žiūrovams: „Jūs tiek daug verkiate, kad filmuose pilna sekso. Tad kodėl einate į šiuos filmus ir už juos mokate?“ Taigi, sakau žmonėms,  jei jie nepirks bilietų į tokius filmus, galės pakeisti Holivudą. O filmų kūrėjams: jei jūs kursite „švarius“ filmus, bilietus į juos pirks. Tai mafijos sandėris (juokiasi). Tai yra biznis. Kristus yra pasakę, kad jei šviesos vaikai būtų tokie klastingi kaip tamsos vaikai, pasaulis būtų nuostabus.

„Šeimadienyje“ skaitysi paskaitą „Ar seksas gali būti dvasingas“. Kokia pagrindinė šio pranešimo žinia?

Pagrindinė žinia ta, kad kūnas yra teologija. Jis liudija apie Dievą. Kūnas atskleidžia Dievą. Kaip ir Biblijoje, kai matome Kristų, regime Dievą. Kristus turėjo kūną ir jį naudojo. Taigi, kūnas turi gebėjimą skelbti Evangeliją. Tuo būdu kūnas yra teologija. Popiežiaus Jonas Paulius II nuostabiai pasakė,  kad be moters kūno, vyro kūnas yra kvailas. Ir atvirkščiai. Kam visa tai, koks to tikslas? Tačiau kai matome juos drauge, tai atrodo prasminga. Tai – analogija, nuoroda į Dievo meilę. Nei skyrybos, nei nesantuokiniai ryšiai , nei homoseksualizmas ar kas tik nori, to nepanaikina – tai Dievo paveikslas. Tai – kaip myli Dievas. Dievas myli savo sužadėtinę – Bažnyčią iki mirties.  Ir kūnas tai skelbia, jis pasakoja šią istoriją. Tai – pagrindinė mano pranešimo žinia.

Mes dažnai girdime, kad Dievas neturėtų kišti nosies į miegamąjį. Tačiau, kalbant apie visa kita – puiku. Tačiau kodėl Bažnyčia turėtų domėtis virtuve ar svetaine? Ji kaip tik domisi miegamuoju.  Bažnyčia todėl nori ten dalyvauti, nes ten dalyvauja Dievas. Todėl, kad ten prasideda gyvybė. Juk kūdikiai neatsiranda sriuboje.

Daug kalbi apie santuokinę meilę, tačiau pats lig šiol nesi vedęs. Kodėl? Gal turi kitą pašaukimą nei šeima?

Nuodėmės turi pasekmių. Aš labai sužeistas žmogus. Be to, esu labai užsispyręs. Nesu pakankamai švelnus ir nuolankus, kad jau galėčiau prisiimti šį įsipareigojimą savo gyvenime. Bet Dievas žino, ką daro. Tačiau jeigu aš mirčiau kaip vedęs vyras, mano veide šviestų šypsena, todėl, kad to norėjo Kristus.

Kalbino Jurga Žiugždienė