Astos Plechavičiūtės nuotrauka

Trumpa katiniška pasaka.

A

Taip ir maniau, po kambarius mane vaikosi išprotėjęs katinas. Niekaip nepriprantu prie jo žalių akių žvilgsnio. Kiauro, šalto žvilgsnio.

Kodėl aš skersvėjį vadinu katinu? O ką, turėčiau vadinti kate?

Na, gal jūs ir teisūs.

Kac! Kac! Kac!

Neatsiliepia. Apsimeta, kad negirdi. Bjaurybė.

B

Tie, kurie palieka praviras duris, yra beviltiški. Išeina ir neuždaro. Neatsisveikina. Ir lieka tik šaltis ir dulkės. Paskui tai pavirsta į speigą. Ir jame blizgančias dulkes. Tada visas gyvenimas panašus į žaižaruojantį kailiuką.

Raini laikai. Benamiai. Kniaukiantys. Bet išdidūs. Po vieną. Gal dėl to gražūs. Iš tolo netgi atrodo pūkuoti. Apgaulingai migdantys.

Kas nukniaukė mano gyvenimą, kol sapnavau?

Kac! Kac! Kac!

Skersvėjis užtrenkia duris.

C

Aš nemėgstu žmonių. Negaliu pakęsti. Tokiom kibirkščiuojančiom dienom mielai tūnočiau kur susisukęs į kamuoliuką.

Bet man niekas neleidžia. Dėl to esu piktas. Vaikausi visus. Nemėgstu žmonių.

Taip. Jau minėjau.

Aš esu katinas. Šiaurės spalvos. Manęs privengia tarpdury. Net vardas mano išdidus. Skersvėjis.

Kartais murkiu. Tuo esu panašus į šeimininką. Žmogus, kurį kartais tenka prižiūrėti, rašo eilėraščius. Ir kai greitai skrebena popierių tušinuku, atrodo, kad murkia. Daug garsiau už mane. Gal ir taip.

Štai ir dabar. Girdit?

O gal tiesiog pelė prabėgo. Maža, pilka kaip mano gyvenimas.

Gyvena čia tokia. Iš mano malonės. Ilgai ir laimingai.

Kac! Kac! Kac!