A. Balbierius. Iš ciklo „Sniegas ir veidrodžiai“, 2009 m.

Alis Balbierius gimė 1954 10 01 Šlepščiuose, Biržų rajone. Vilniaus pedagoginiame institute studijavo biologiją. Jis yra Lietuvos fotomenininkų sąjungos ir Lietuvos rašytojų sąjungos narys, meno kūrėjo statusas suteiktas 2005 metais. Atgimimo laikotarpiu aktyviai dalyvavo žaliųjų judėjime. 1978–1981 metais dirbo Ventės rago ornitologijos stotyje. 1982–1992 m. laikraščiuose „Komjaunimo tiesa“, „Viltis“. 1992–1993 m. savaitraščio „Literatūra ir menas“ skyriaus redaktorius. 1993–1996 m. laikraščių „Valstiečių laikraštis“, „Vilniaus tribūna“, „Gimtasis kraštas“, „Žalioji Lietuva“ korespondentas ir redaktorius. Periodikoje yra paskelbęs nemažai straipsnių gamtosaugos, kultūros temomis. Yra pelnęs apdovanojimų už gamtosaugos publicistiką, taip pat ir literatūros bei fotografijos publikacijas. 1995 m. „Literatūros ir meno“ redakcija paskyrė premiją už straipsnius apie fotografiją. Spaudoje publikavo kelis šimtus straipsnių kultūros, ekologijos, fotografijos tematika. Surengė per 30 personalinių fotografijos parodų, dalyvavo tarptautiniuose pleneruose ir grupinėse parodose. Kaip poetas debiutavo 1986 m., yra išleidęs 13 poezijos, eseistikos ir ekologinės tematikos knygų. Menininkas šiuo metu gyvena ir kuria Biržuose. Domisi Tolimųjų Rytų kultūra, dažnai keliauja po Indiją.

Alio Balbieriaus fotografijų spektras yra gana platus: jis kuria peizažinę, dokumentinę, taip pat ir konceptualiąją fotografiją. Svarbesnės jo fotografijos darbų serijos: „Iš simetrijų“, „Ledo inkliuzai“, „Haiku“, „Natiurmortai: spalvos“, „Sniegas ir veidrodžiai“, „Rūdijantis pasaulis“ ir kt. Pastaruoju metu fotografas daugiausia dirba konceptualiosios fotografijos srityje, filosofiniam fotografiniam naratyvui pasirinkdamas gana skirtingas meninės raiškos priemones ir simbolius. Savo darbams sukurti autorius dažnai naudoja koliažinę, asambliažinę techniką, pastarųjų metų fotografijų serijos sukelia nemažai aliuzijų su tapyba, kartkartėmis jos įgauną scenografinį efektą. Surežisuota, kiek kontempliuota fotografija nėra dažnas reiškinys lietuvių fotografijoje, tad Balbieriaus darbai išsiskiria ekspresija, poetiniais pavadinimais. Tiek poetinėje kūryboje, tiek ir fotografijoje pastaraisiais metais autorius linksta į minimalistinį haiku žanrą. Apie fotografiją, literatūrą, keliones į Indiją kalbinu Alį Balbierių.

Daugeliui Jūs esate žinomas kaip poetas ir eseistas. Tačiau dar ir fotografuojate, esate sukūręs gana skirtingas fotografijų serijas. Kada atėjote į fotografiją? Kokia fotografija – dokumentinė, peizažinė, konceptualioji – Jums yra artimiausia? Kaip atsirado fotografija Jūsų gyvenime? Ir ar šios dvi meno sritys (fotografija ir literatūra) tarpusavyje „nesipyksta“?

A. Balbierius. Iš ciklo „Kaligrafijos“, 2005 m.

Na, savotiškai sudėtingas klausimas, kada atėjau... Gal išvis dar tik einu, kaip visą gyvenimą bet kuris kuriantis žmogus eina kažkokių vizijų, tikslų link – ir tik kitiems kartais pasirodo, kad kažkur jau ateita... arba ne. Tad galima būtų kalbėti tik apie fotografavimo pradžią, nors fotografija (apskritai vizualūs menai) traukė, domino ir žavėjo dar prieš pradedant fotografuoti. Fotografuoti jau norėjau, bet neturėjau su kuo – ir staiga gavau priziuką už eilėraščių vertimus iš respublikinio moksleivių konkurso – 72 kadrų fotoaparatėlį „Čaika“. Jį labai teigiamai įvertino mano patėvis žurnalistas Vytautas, tuomet gilioj sovietijoj fotografavęs „Zenit“: gražiai piešia debesis... „Čaika“ tikrai gražiai piešė debesis, ir tai patyriau 1972 metais... Tačiau fotografijoj mane labiausiai veikė kitas procesas, kuris šiais laikais masiškai jau išnykęs – žiūrėti, kaip ką tik apšviestame popieriaus lakšte šiek tiek drumzliname ryškalo skystyje magiškai ryškėja vaizdas... Iš niekur kuriasi pasaulis, iš dalies atkartojantis jau regėtus veidus ir debesis, bet jau kitoks, jau „nukopijuotas“ ir „pasisavintas“, iš dalies paverstas daiktu. Daiktu, kuriame yra kažkas daugiau negu jo daiktiškumas.

Baigdamas vidurinę pabandžiau kurti „meninę“ fotografiją, bet tai, ką dariau, mane labai nuvylė. Tad ilgam mečiau tuos bandymus. Rezultatai nuvilia ir dabar, nes bet kurioj srity, jei ką nors darai, reikia siekti „absoliuto“, kaip kiekvienas jį suprantam.

Kokia fotografija patinka? Neįmanoma išvardyti. Kadaise (jau kadaise!) internetas suteikė galimybę visai kitaip pažinti plačiojo pasaulio vizualiuosius menus, ir aš tam skyriau (ir dabar skiriu) nemažai gyvenimo laiko. Turiu galvoj ne tik fotografiją. Man patinka visos „geros“ fotografijos, kurios kažkuo man yra „geros“. Ar tai istorinė, ar reportažinė, ar konceptuali; portretas, peizažas, daiktas ar visiškas „bedaiktiškumas“ – nesvarbu. Vis dėlto man artimesnė ta konceptuali fotografija, kurios konceptualumas slypi pačiame vaizde, o ne rašytiniuose ar kitokiose „komentaruose“, be kurių tas vaizdas jau netenka prasmės.

Klausi, ar šios dvi sritys – literatūra ir fotografija – nesipyksta? Ne. Jos vieną kitą papildo, nors kartais nukenčia, nes viena iš kitos pagrobia laiką. Apskritai mane visada žavėjo universalumas – daugiau nei dešimt metų užsiimu objektų (asambliažais) daile ir ne vienus metus dalyvauju Panevėžio dailės galerijos projektuose. Visi šie dalykai, kartais tampantys užvaldančia aistra, mane kažkuo praturtina ir išmoko naujų dalykų, praplečia suvokimo ribas.

Savo kūrybinį kelią pradėjote poezija. Kas Jums yra svarbiausia poezijoje? Kaip jaučiatės gana margame lietuvių poezijos lauke?

Jaučiuosi normaliai. Laukas margas ir darosi dar margesnis; vienos kartos nueina, ateina kitos – taip ir turi būti. Natūralu, kad kartais vieni kitų „nesuprantam“ – taip irgi turi būti... Šiaip tai pradėjau rašyti pirmiau prozą, o eilėraščiai atėjo kiek vėliau. Kas svarbiausia poezijoje? Skamba labai retoriškai banaliai, ir kartu tai yra fundamentalus, esminis klausimas. Man poezijoje svarbu daug dalykų. Suvokiant, išgyvenant, pajaučiant poeziją, atsiranda toks dualizmas – mano asmeniškumai, estetinės ir poetinės nuostatos, simpatijos ir antipatijos ir to autoriaus, kurį skaitau, „asmeniškumai“. Žinoma, išeities taškas yra tai, ar tuose eilėraščiuose, kuriuos skaitau, yra poezijos... Gali būti geri eilėraščiai, bet poezijos jose – nė kibirkštėlės. Man dar svarbu, kad poezija įvairiom prasmėm būtų „švari“, kad net didžiausiam „beformiškume“ turėtų formą. Ir visiškai nesvarbu, ar tai klasikine maniera parašyti dalykai, ar avangardinis postmodernas. Poezija, kurios bežodiškumo kupinas pasaulis, „pramuša“ bet kokias formas ir madas ir kalba mums. Svarbu ją girdėti – ne tik „užrašytoje“ poezijoje, nes ta užrašyta kartais yra kaip beviltiškas atspindys tos, tikrosios. Kita vertus, tai, kas užrašyta, nufotografuota, nutapyta, paversta muzikos garsais ar kokia mišria (dabar madinga sakyti – tarpdisciplinine) forma, yra kaip nuoroda, kelio ženklas į tą, visuotinę, tarkim, Poeziją, kurioje susitinka kūrėjas ir suvokėjas.

Manau, kad klausti, kas pirmiau buvo – poezija ar eilėraštis, būtų naivu.

Pastarųjų metų Jūsų poezija yra gana minimalistinės formos. Galbūt po kelionių į Rytus haiku yra tapęs pačiu priimtiniausiu ir talpiausiu žanru?

A. Balbierius. Iš ciklo „Sniegas ir veidrodžiai“, 2009 m.

Minimalizmas – tiek literatūroje, tiek vizualiniuose menuose visada traukė ir žavėjo, net stebino. Tačiau ne kelionės į Rytus tam padarė įtaką. Trieilių – haiku (stengiuosi be reikalo nevartoti to žodžio) esu keletą įdėjęs ir į pirmąją savo knygelę, išleistą dar 1987 metais... Bet nedrįsau, gal ir nemokėjau dar jų rašyti, tas dalykas po japonų šio žanro klasikos atradimo tada dar per rusiškus vertimus atrodė kaip šventvagystė... Gamtos ir poezijos amalgama – tai buvo man pernelyg artima. Kaip žmogui, kuris kadaise daug laiko užsiėmė profesionalia gamtotyra ir gamtosauga, o Sąjūdžio laikais kokius trejus metus paaukojo tuometiniam Žaliųjų judėjimui... Apskritai man gamta yra visa ko Alfa ir Omega. Aš nuo ankstyvos vaikystės, nuo pirmų įspūdžių ją regiu, suvokiu kažkaip „rytietiškai“. Tad rytietiškas gamtos suvokimas literatūroje ar dailėje, o ypač religijos – filosofijos dalykuose buvo lyg atradimas to, kas kažkaip manyje jau gyveno, tik buvo neįvardinta.

Kiek Rytų filosofija paveikė Jūsų fotografiją?

Daro įtaką, veikia visą mano gyvenimą, tad ne išimtis ir fotografija ar literatūra. Rytų filosofija neatsiejama nuo Rytų religinių – filosofinių dalykų, sistemų. Pirmiausia tai būtų religija be dievo – budizmas ir jo atšaka – dzenas. Pasikartosiu, kad kažkada didelį dvasinį įspūdį paliko Daisetzo Teitaro Suzuki knyga „Įvadas į dzenbudizmą“.

Neįsivaizduoju savo pasaulėžiūros be džainizmo senos pagarbos gyvybei, besikalbančios su Alberto Šveicerio pagarbos gyvybei etika... Ir be: „Dao, išsakytas žodžiais, nebūtų begalinis Dao“... O japonų šintoizmas ir vabi principai? Visi šie ir daugybė kitų Rytų dalykų many tarp savęs kalbasi su Vakarų egzistencializmu ar senaisiais krikščioniškais tekstais, pavyzdžiui, „kalbėjimu vėjams“...

Kalbant apie kokią tiesioginę įtaką, be rašytinių trieilių, kitas konkretus pavyzdėlis būtų jau ilgokai daroma ir dar beveik niekur nerodyta „Haiku“ fotografijų serija. Yra jos pavyzdžių mano Facebooke, o prieš keletą metų Druskininkuose Pasauliniame haiku rašytojų suvažiavime improvizuota nedidelė parodėlė šio žanro kūrėjų (ne tik japonų poetų) gretose buvo sukėlusi nemažą susidomėjimą.

Jau antrus metus keliaujate po Indiją, šioms kelionėms reikia nemažos ištvermės ir susikaupimo. Kelionės metu dažnai internete pasidalindavote nuostabiomis fotografijomis ir įspūdžiais iš tolimųjų Rytų kraštų. Kas inspiruoja šias keliones? Kiek jos svarbios Jūsų kūrybos slinktims?

Iš Indijos gavau daugiau, negu tikėjausi. Nevažiavau ten ieškoti dvasingumo ar nušvitimo, neieškojau ir Šambalos kaip kadaise bohemos laikų bičiulė Jurga Ivanauskaitė... Tiesiog norėjau savo kailiu patirti, savo akimis pamatyti, kas tai, kas ten yra. Be minėtos Jurgos, kitas mano bičiulis Paulius Normantas tuose kraštuose praleido dalį gyvenimo, ir man magėjo palyginti savo įspūdžius su Jurgos ir Pauliaus, gal todėl jau pirmoje kelionėje su pusbroliu Giedrium Balbieriu, vos apšilę kojas Delyje, jau traukėm į Himalajus, Dharamsalos link, kur ištremti tibetiečiai...

Antrojoje kelionėje, kada tiesiogine prasme apsukom ratą aplink šią didžiulę šalį jos pakraščiais, suvokiau, kad Indijos pažinti neįmanoma. Galima prie jos tik... prisiliesti. Tiek geografiškai, prie jos dabarties, tiek prie jos istorijos ir kultūros gylio. Indija yra šalis iš daugybės kitų šalių. Kas rengiasi keliauti į Indiją, pirmiausia rekomenduočiau perskaityti neužterštą pigiu turistiniu popsu Dianos Mickevičienės knygą „Visos mano Indijos“.

Man pasisekė keliauti su Giedriumi, mes gerai sutarėme, ir aš jaučiau jo kaip jaunesnio, bet labiau patyrusio keliautojo savotišką globą. Dėkingas jam už tai.

Azija tebėra paslaptis ir mostas, skurdas ir didybė, ateities nežinomybė ir pirmapradiškumas. Et, kam išradinėti dviratį – paprasčiau pacituoti Jurgos Ivanauskaitės žodžius iš „Kelionės į Šambalą“: „Kasdienybė Indijoje yra tirštesnė, tankesnė, lipnesnė, labiau prisodrinta visokiausių spalvų, garsų, kvapų, formų ir net veiklos nei bet kurioj kitoj šaly, kur man teko būti. Ta kasdienybė čia yra kažkokia pirmapradė, sklidina jėgos, kuria pulsuoja stichijos. Ji nepridengta jokiais civilizacijos šydais, kurie dažniausiai tik maskuoja gyvenimo ir mirties esmę: begėdišką, baisią, šventą, amžiną. Tai kasdienybė, kurią gali skaityti kaip atverstą knygą, pilną ypatingų ž e n k l ų. Jų net nereikia šifruoti. Jie veikia širdį ir protą tučtuojau, čia ir dabar. Kartais pagalvoju, kad kaip tik dėl to kai kurie vakariečiai nemėgsta Rytų. Ši it žaizda atvira kasdienybė jiems sukelia nejaukų maudulį, gėdą, pasišlykštėjimą, baimę. Tačiau baimę ne tų gaivalų, kurie tyko išorėje, bet kurie snaudžia mumyse pačiuose.“ Šios dvi pirmosios kelionės po Indiją ir Nepalą pažadino man Azijos alkį ir labai praplėtė mano supratimą apie pasaulį ir žmones. Tikiuosi dar ten nukeliauti, ir ne tik į Indiją.

Pastaraisiais metais pradėjote rašyti esė. Kas nulėmė šio populiaraus lietuvių literatūroje žanro atsiradimą Jūsų akiratyje? Kokios temos Jums svarbiausios?

A. Balbierius. Iš ciklo „Natiurmortai: spalvos“, 2014 m.

Tiesą sakant, esė rašau jau seniai, anksčiau daugiau ekologinės tematikos, kai tas žanras nebuvo toks išpopuliarėjęs. Rašau daugiau poetinę eseistiką, kurioje man svarbu ne tiek temos (jos įvairios), kiek pats esė teksto – prozos audinys, netgi forma, žodžių tekėjimas pagal kažkokios vidinį ritmą... Tad nieko čia nauja; gal tik paskutinės mano plonos esė knygelės – „Trobelė ant debesies“ (2006) ir „Vaivorykštė ir neandertalietis“ (2012) buvo labiau pastebimos ar pastebėtos. Nustebau sužinojęs, kad vienas tekstas tapo ir „kankinimo įrankiu“ per moksleivių abitūros egzaminą...

Šiais metais laimėjote individualią stipendiją. Gal galėtumėte trumpai papasakoti, ties kuriuo projektu dirbate dabar?

Šių – 2014-ųjų stipendija – jau praeitis. Pirmą kartą gavau tokiam trumpam laikui – pusei metų – regis, todėl kad per dažnai gaudavau anksčiau... Yra įvairių nuomonių apie stipendijas, bet jos tiek man, tiek daugybei menininkų yra padėję išgyventi ir ramiau kurti. Per maža mūsų meno rinka, pernelyg dar neturtinga šalis esam, ir tą paramą menininkams, jei ji neišnyks ar nebus sunaikinta, vertinu labai teigiamai bendrame kultūros kontekste.

Ką darau dabar? Tai kartais įvardiju kaip „tolesnė kūrybinė veikla“... Į šią banaloką sąvoką telpa viskas, ką darau – rašau esė ar eilėraščius, tęsiu kokias fotografijų serijas ar bandau kažką naujo bent sau pačiam, rengiuosi parodoms ir t. t. Šį vėlų rudenį  užsikabinau už galbūt naujos serijos – tai bandymas savaip nufotografuot įvairią nykstančią, pūvančią, sudžiūstančią „organiką“ – vaisius, daržoves, laukinius augalus ar jų dalis ir pan. Viską, kas paveikta nykimo entropijos. Sujungti šią visą „organiką“ su kai kuriais laiko ženklais, simboliais, daiktais, pavyzdžiui, dantračio simboliais, objektais... Dar tikiuosi pabaigti ne vienos pradėtos knygos rankraštį, bet kartais rašymo dalykus pasigrobia „nerašymo menas“, ir nieko negali paspartinti, o gal nereikia.

Tie visi dalykai turi augti natūraliai, kaip žolė, kaip medžiai.

2014 metų žiemą jūsų paroda „Ledo inkliuzai“ pirmą kartą buvo pristatyta LR ambasadoje, Berlyne, Vokietijoje. Ar šią fotografijų seriją ateityje planuojate tęsti?

Tie „Ledo inkliuzai“ man pačiam regis kaip viena iš konceptualesnių serijų. Pradėta Vilniuje, Verkių parke, dar 1999 metais, dabar tęsiama protėvių sodyboje, Biržų krašte. Mane kažkaip veikia tas daiktų įšaldymas į ledo gabalus – ir pats procesas, ir galutinis rezultatas, kai vėl galima tuos objektus paveikti ir keisti, pavyzdžiui, palaipsniui atitirpdyti, fotografuojant tirpsmo sekas. Beje, fotografija neatskleidžia „gyvų“, į ledo skaidulas kosminio šalčio įkalintų daiktų efekto. Juos dar galima būtų pavadint ir „laiko inkliuzais“, nes, regisi, kad kosminis šaltis daiktus įkalina laiko lede, savotiškai sustabdo laiko tekėjimą... Juk kosminis šaltis, kaip nors pramušęs mūsų trapią biosferą, beregint sustabdytų visų Žemės gyvybių laiką.

Jau ir šį rudenį, trumpam stojus šaltesniems orams, pabandžiau grįžti prie šios serijos – gal nesu dar jai išsisėmęs, noriu pabandyt kažką truputį kitaip padaryti.

Kalbėjosi Gabrielė Kuizinaitė