1.

Prieš sėsdamas rašyti šį tekstą, trainiojausi po knygyną (vartoju aptakų žodį „trainiotis“, nes tame knygyne duoda ir kavos – t. y. norėjau pasakyt, kad lankiausi jame ne tik dėl knygų), ir vieną akimirką man šmėkštelėjo mintis, dažniau pasibeldžianti į galvą suvenyrų krautuvėse ir turguose: kiek čia daug, – o kiek daug – šlamšto! Ir kaip drąsiai (netgi, sakyčiau, akiplėšiškai) jam apibūdinti vartojamas žodis literatūra!

Turime pripažinti: šitokia ydinga ir absoliučiai neteisinga literatūros sąvokos traktuotė nepadeda nei skaitytojams, nei kritikams. Ir tai susiję anaiptol ne tik su knygynais.

Minios profesionalių knygų pristatinėtojų žurnalų skiltyse ar renginiuose priversti nertis iš kailio bandydami apie bevertes knygiūkštes pasakyti ką nors gero ar bent pozityvaus – tai siaubinga atsakomybė ir klaikus išbandymas žmonėms, kurie neįpratę nuolat meluoti. (Juk turbūt nuo 60 iki 80 proc. visų naujai išleidžiamų knygų, švelniai kalbant, nėra labai geros – bent jau vertinant nūdien įprastomis literatūrinės vertės nustatymo priemonėmis.)

Tuo metu skaitytojai priversti remtis arba nebūtinai teisingomis minėtų filologų nuorodomis, arba spręsti apie knygos vertę pagal šrifto dydį, nuotraukų skaičių, pastraipų bei sakinių ilgį ir autoriaus išvaizdą, nes knygų klasifikacija knygynuose yra itin nepažangi ir netgi, sakyčiau, klaidinanti. Itin aptakiai įvardijami segmentai („Lietuvių literatūra“, „Užsienio literatūra“, „Mokomoji literatūra“ ir t. t.) aprėpia pernelyg įvairią literatūrą, todėl be įgūdžių ir intuicijos išeiti iš knygyno neįmanoma.

Kaip išsaugoti kritikų orumą – neversti jų ieškoti tariamų prastų knygų privalumų ir pagelbėti skaitytojams, kurių nemaža dalis pageidauja, – aišku, taip pat oriai, – įsigyti šūdiną knygą?

Išeitis: lektūros klasifikacija ne pagal temas ir kalbą, kuria sukurta literatūra, kaip yra dabar, bet atsižvelgiant į tai, kas labiausiai atitinka nūdienos konjunktūrą ir kas įdomu, patrauklu įvairaus amžiaus bei įvairaus išsilavinimo žmonėms.

Naujoji klasifikacija labiau remtųsi ne knygų žanru ir meniniais ypatumais, bet autoriaus įpročiais, knygų taikomosiomis savybėmis bei jų santykiu su pažangiomis gyvensenos idėjomis. Šias knygas būtų galima žymėti etiketėmis ir sudaryti savotiškas serijas, itin tiksliai atitinkančias įvairių skaitytojų preferencijas.

Sakykim, galėtų sėkmingai egzistuoti „Meat Free“ knygų serija – knygos, sukurtos autoriams nevartojant gyvulinės kilmės produktų (o greta, žinoma, ir „Fat Books“ – mėsėdžių literatūra); serija knygų, kuriose vaizduojama daug naminių gyvulėlių – etiketė „Katės ir kiti augintiniai“; energiškai aktyvių knygų serija – „Energy Inside“; knygos madingo išmanaus telefono turėtojui – „iPhone Books“. Naujoviškuose knygynuose vietą galėtų rasti pripučiamos knygos-čiužiniai – „Read and Fuck“, „Puzzle Books“ – tinkamos dėlioti knygos, taip pat, pavyzdžiui, „Books-shelfs“ – t. y. skaitymui nenaudotinos knygos, iš kurių būtų galima darytis lentynas mieliems niekučiams ir t. t. (Serijų pavadinimai angliški, nes taip šiandien madingiau.)

Greta šių ir panašių stambesnių skyrių, kurie atspindėtų šiuolaikinės visuomenės polėkius, galėtų būti sudaromi specifiniai rinkiniai. Tarkim, autorių, kuriems trūko dešinės rankos pirštų, namų interjerų knygos; rašytojų, kuriuos įkvėpė jų katės, apsakymai; eilėraščiai poetų, itin mėgstančių apsipirkti Amazon.com; kūrėjų, dažniau nei kiti vartojančių jungtuką „ir“, tekstai, ir t. t.

Ši sistema visiškai pakeistų knygų vartotojų elgesį ir egzistuojančias knygų pristatymo technologijas: kritikams nereikėtų kamuotis, stengiantis atrasti galbūt ir neegzistuojančių knygų privalumų – jiems liktų tik apsakyti, kaip gerai knyga atitinka savo etiketę, ir pasidžiaugti, kad ji pradžiugins nemažą būrį žmonių. Skaitytojai galėtų būti tikri, kad tarp jų pamėgtų ir intriguojančių kategorijų nepasitaikys sudėtingų, įmantriai parašytų arba į standartines lentynas netelpančių knygų – šios turėtų atskiras kategorijas. Liovusis kalbėti apie efemerišką „meninę vertę“, literatūra išsiplėštų iš ankšto kalėjimo, kuriame nūnai uždarę ją laiko vadinamieji „profesionalai“, ir laimingai skristų į liaudies mases...

Bet ar iš tiesų tai tik utopija?

2.

Atrodo, kai kurios leidyklos jau žengia panašia kryptimi.

Rašydamas savo utopiškus apmąstymus sužinojau, kad leidykla „Kitos knygos“ išleido šiuolaikinių apsakymų rinktinę „Troleibuso istorijos“ – ją sudaro penkiolika per pastaruosius tris dešimtmečius parašytų apsakymų, kuriuos, anot sudarytojo Lauryno Katkaus, sieja „atvirumas urbanistinei aplinkai, sąmojis, pasakojimo meistrystė, keisti, fantastiški, šiurpūs nutikimai. Ir, žinoma, mūsų didmiesčių simboliu tapęs troleibusas – moderni ir ekologiška transporto priemonė, neatskiriama mūsų miestovaizdžio dalis, už kurios išsaugojimą pasisako ši antologija“.

Tiesa, tų troleibusų apsakymuose ne kažin kiek (skaitydami įsitikinsime, kad šis motyvas tekstuose dažniausiai tik šmėsteli; vieninteliai du apsakymai, kuriuose troleibusas pasirodo ne epizodiškai, yra Ričardo Gavelio „Nukryžiavimas“ ir Aleksandros Fominos „Veža“), – sakyčiau, pavadinimą teisingiau būtų interpretuoti kaip pasiūlymą šią knygą skaityti viešajame transporte; mano kuklia nuomone, toks mūsų tėvų kartos paprotys dar ir dabar nėra (ar bent neturėtų būti) pasenęs.

Apskritai bandymas suburti tekstus aplink vieną vaizdinį sustiprina knygos kaip (komercinio) projekto įvaizdį, – juoba daugumos tų puikių tekstų niekas, išskyrus bene sudarytojo gerus norus, nesieja. Tai patrauklus motyvas, iš kurio dirbtinai bandyta „išlaužti“ ašinę struktūrą, turbūt tikintis, kad save moderniu laikantis šiuolaikinis jaunuolis, – o būtent toks yra įsivaizduojamas leidyklos „Kitos knygos“ skaitytojas, – paims knygą į rankas vien dėl užuominų apie miestiškumą (kaip pabrėžiama pratarmėje, troleibusas, priešingai nei autobusas ar traukinys, susijęs išimtinai su miestu) ar netgi naivokai patikės (bus įtikintas), neva ši rinktinė yra rimta opozicija agrarinei lietuvių literatūrai („Klumpės, berželiai ir tyra meilė gimtajai žemei? Ne! Lietuvių literatūra jau seniai išlipo iš klumpių, apsiavė sportbačius ir išėjo pasidairyti po triukšmingas miesto gatves“).

Trumpai tariant, troleibusas ir rinktinės pavadinimas yra reklaminė etiketė, mažai ką bendra turinti su pačia knyga (nors aš visai siūlyčiau neatsisakyti pažaisti sudarytojo siūlomo žaidimo ir atkreipti dėmesio, kur, kaip ir kada tekstuose minimas troleibusas – kartais tai atsitinka visai įdomiai). Bet tuo turbūt visai nereikia stebėtis, nes juk ir leidyklos pavadinimas yra reklamiškai aktyvus (suprask, kitos – kitokios, vadinasi, geresnės knygos); galima nutuokti, jog užduotis ir buvo suformuoti knygą-tezę – ką nors, kas tariamai drumstų ir laužytų normas, būtų neva kitoniška.

(Mano galva, eksploatuodama tą kitoniškumą ar neva undergroundiškumą reklaminiuose tekstuose leidykla šiek tiek persistengia – kartais bandymai užmesti ant knygos maištingumo šešėlį atrodo tiesiog kvailai.)

Šios pastabos vis dėlto nereiškia, kad knygos atžvilgiu esu nusistatęs itin kritiškai. Anaiptol. Dauguma apsakymų yra puikūs, kai kurie (pvz., Gintaro Beresnevičiaus „Aitvaras“) – legendiniai, ir bent kiek aktyvesnis skaitytojas, atsivertęs šią knygą, supras, kad didžiąją daugumą tekstų jis jau skaitęs. Bet tai ne priežastis mesti ją šalin. Bent aš su nauju įkarščiu perskaičiau jau minėtą R. Gavelio „Nukryžiavimą“, Danutės Kalinauskaitės „Dryžuotus“, Marko Zingerio „Iliuzionas. Kino mėgėjo ir jo laikų vinjetė“ ir kiek netikėtai iš naujo atradau tekstus, kurių atžvilgiu jų parašymo laikais buvau gana skeptiškas – tai Ievos Toleikytės „Studijų laikų baseinai“, M. Ivaškevičiaus „Mūsų meilės Vilniui traukinys“ ir netgi T. Staniulio „Gintaro kambario portjė“. Šiaip jau visai tikėtina, kad kokiam nors jaunam KK skaitytojui ši knyga turi šansų tapti tuo, kuo man kitados tapo „Novelės metai’88“ – tam tikru įvadu į lietuvių literatūrą, ženklu, signalizuojančiu, kad ne visa, kaip maniau iki tol, mūsų literatūroje supuvę ir bloga.

Kaip tik dėl šios priežasties manau, jog išleisti tokią knygą buvo prasminga – juoba santykį su jaunimo auditorija ši leidykla tikrai turi.