Lukas Jonaitis „Akimirka prieš pakilimą“

Sausio 12 –sios vakarą sėdint savo namų svetainėje penktame aukšte, aplink palubėje kabantį šviestuvą pradėjo „duotis“ kažkoks vabzdys.  Žiemą tai galėjo būti tik kandis. Tačiau kandies skrydis visiškai kitoks, ne toks veržlus, jo amplitudės mažesnės. Šis gi padaras ryžtingai, bet ir desperatiškai skrodė erdvę aplink šviestuvą, tiesiog blaškėsi visomis kryptimis, tarsi norėdamas, tačiau negalėdamas ištrūkti iš nematomo, bet neįveikiamo rato aplink šviesos šaltinį.

Musė? Ne, tikriausiai irgi ne. Vabzdys elgėsi pernelyg keistai, tarsi atsidūręs jam visiškai neįprastoje aplinkoje. Padaro blaškymesi kartais švystelėdavo kažkas raudona. Išdrįsau pabandyti jį sugauti, plikomis rankomis, galbūt todėl, jog tai atrodė beveik neįmanoma – taip energingai vabzdys zujo. Ištiesiau delnus aukštyn ir jis pats nutūpė man ant piršto. Mažytė, žvilganti dvitaškė boružė.

Vaikystėje manydavome, kad boružių taškeliai reiškia jų amžių – metų skaičių. Taigi, pagal šią teoriją manoji sausio boružėlė turėjo būti dvimetė. Pagal kitą vaikišką teoriją taškai ant boružės sparnelių reiškia jos vaikų skaičių. Tačiau kažkodėl niekada nepasidomėjau, kiek tame teisybės. Ir kiek gi apskritai gyvena boružės? Kiek jos susilaukią vaikų? Ar kada susimąsčiau?

Boružės buvo vienos iš nedaugelio vabalų, o gal ir vienintelės, kurių nederėjo ir visai nesinorėjo užmušti. Bet ne dėl tos pačios priežasties kaip vorų (beje, vorai nėra nei vabzdžiai, nei vabalai, o voragyviai). Tabu sutraiškyti vorą ir boružę – visiškai skirtingos prigimties.

Nors vorai bjaurūs, keliantys šiurpą, netgi atrodantys pavojingi, todėl juos nudobti būtų vos ne instinkto reikalas, tačiau nevalia – nes tai esą atneš nelaimę. O boružės negana to, kad yra pernelyg mielos, pernelyg tyros, jog tik visiškas nedorėlis galėtų jas nuskriausti, dar ir neša laimę.

Radus boružę buvo galima sugalvoti norą ir su juo leisti šiai nuskristi pas Tą, kuriam nieko nėra neįmanoma. (Nors sovietmečiu garsiai to neartikuliuodavome, bet tikriausiai nujautėme, gal iš kolektyvinės pasąmonės blankiai prisiminėme, kurlink veda dangaus kryptis).

Boružė – turbūt vienintelis vabalas, niekam nekeliantis nei baimės, nei pasibjaurėjimo. (Na, nebent tirštas geltonas specifinio kvapo skystis, kurį boružė kartais – ar iš baimės, ar dėl tūkstančio kitų priežasčių išleisdavo ant mūsų delnų). Boružė – tai vabzdys, vabalas tarsi ne iš šio pasaulio.

Gal ne veltui boružė vadinama Dievo karvyte. Angliškai – ladybird  – Mergelės Marijos paukščiu; vokiškai – Marienkäfer  – Marijos vabalu; prancūziškai – Bête à bon Dieu – gerojo Dievo vabalu. Kodėl? Gal kad lekia aukštai aukštai į dangų? Ar prisimenate tą vaikišką eilėraštuką-užkalbėjimą, netgi turintį melodiją, kurį būdavo privalu sudainuoti radus boružę ir iškėlus ją aukštyn į dangų ant ilgiausio piršto: „Dievo karvyte, skriski į dangų, tavo nameliai dega, tavo vaikeliai verkia“? Pasirodo, panašios „maldelės“ ir vaikiški eilėraštukai būdingi ir kitoms tautoms ir kalboms.

Boružė ko gero ir vienintelis vabalas, kuris nesistengia pabėgti nuo žmogaus. Pėsčia ji lėta, paimta ant delno iš pradžių apsimeta negyva, bet netrukus atkunta (ypač šiltai papūtus į rieškučias) ir ima jį tyrinėti, ieškodama aukščiausios vietos, nuo kurios galėtų atsispirti dangop.

Bet juk tai visiems puikiai žinoma. Kam gi visa tai rašau?

Tačiau ar žinojote, kad Lietuvoje gyvena daugiau nei 50 boružių rūšių? O dvitaškė – tai ne paauglė septyntaškė, o visiškai skirtinga boružė, gražiu lotynišku vardu – Adalija ( lot.  adalia). O, pasirodo, esama  ir tritaškės, ir penkiataškės, ir dvylikataškės, ir trylikataškės, ir aštuonioliktaškės, ir devynioliktaškės, ir dvidešimtaškės, ir dvidešimtdvitaškės, ir dvidešimtketurtaškės boružių. Jau nekalbant apie septyntaškę – visų gerą pažįstamą. O kur dar keturdėmė, keturiolikadėmė ir šešiolikadėmė. Raiboji arba Adonija (lot. adonia), akiuotoji ir dryžuotoji. Eglinė, ąžuolinė ir pušinė. Viksvinė ir dilgėlinė. Ir juodbruvėlė. Ir dar visos likusios, kurių nepaminėjau. Teatleidžia jos man.

Taip, jūs neklydote apskritus išgaubtus vabalėlius įrauktomis galvomis, geltonus su juodais taškeliais ar juodus su raudonomis dėmėmis taip pat priskirdami boružių šeimai.

Tačiau kaip gi mažytė dvitaškė Adalija vidury žiemos atsidūrė žmonių būste?

Gamtininkas Selemonas Paltanavičius sako, kad visai paprastai. Esant tokiems ne itin žiemiškiems orams boružės pradėjo busti. Veikiausiai ji žiemojo įlindusi į kokį plyšelį namo sienoje, o atšilus nubudo ir pro pravirą langą įskrido vidun. Pasak gamtininko, dauguma boružių žiemoja ne lėliukės, bet suaugusio vabzdžio stadijos. Beje, pasirodo, kai lėliukė virsta vabalu, jis jau nebeauga. Todėl mažoji dvitaškė Adalija, kad ir kokia miniatiūrinė, jau nebeketino augti, o juo labiau tapti septyntaške, nes septyntaškės boružės – tai jau kita rūšis, taip pat ir pati dažniausia. Dvitaškė – kur kas retesnė, taigi, jos pasirodymas viduržiemyje mano būste truputį nustebino išmintingąjį gamtininką.

Nespėjus man nė paklausti, Selemonas Paltanavičius tuoj ėmė porinti, kaip su šia viešnia apsieiti. Pasirodo, elgiausi teisingai, patupdydama Adaliją ant kambarinės gėlės lapo. Pasirodo, ir ant jos boružei apstu maisto, kaip žinia, mėsiško, nes tiek boružių lervos, tiek ir suaugę vabzdžiai yra griežti mėsėdžiai – minta amarais bei smulkiais vabzdžiais ir yra labai naudingi tiek augalams, tiek ir juos auginantiems žmonėms.

Gamtininkas patikino, kad nereikia išsigąsti ar nusiminti boružėlės neberadus ant kambarinės gėlės lapo – veikiausiai ji nulėkė pasmalsauti po jūsų namus ir tikrai nepražus. Jai čia bus kur kas geriau nei išleistai net tik į nesvetingą, bet ir pragaištingą darganą už lango. Ten ji žiemos miegu nebeužmigs, bet žus.

Tad kiek gi gyvena boružės? Pasak S. Paltanavičiaus, – neilgai, kaip ir visi vabzdžiai. Keletą mėnesių. Sudeda kiaušinėlius ir miršta. Boružės, kurios išsirita ir subręsta rudeniop, – žiemoja. Beje, jos – vienos anksčiausiai pavasarį nubundančių vabalų. Rudeninės boružės gyvena ilgiausiai – gerą pusmetį. Balandį ar gegužę sudeda kiaušinėlius ir iškeliauja į savo „dangų“. Išsiritusios pavasarį gyvena dar trumpiau.

Suaugusios boružės beveik neturi priešų. Paukščiai jas sulesa nebent tik per žioplumą. Kad boružės neskanios pirmiausiai įspėja jų kontrastingos ryškios spalvos. Jei ir to negana – šios išleidžia geltoną aitrų „pieną“ (gal dėl to ir vadinamos „karvytėmis“). Tačiau esama gyvių, kurie mielai smaguriauja boružių kiaušinėliais ar lervomis. Antraip boružėmis kvėpuotume – jų būtų pilnas oras.  Juk vienas vabalėlis padeda apie 200 kiaušinėlių.

Visos penkiasdešimt su kaupu boružių rūšių, gyvenančių Lietuvoje, yra naudingos – naikina augalų kenkėjus. Ne tik mums geriausiai pažįstamos septyntaškės ar jų mažosios sesutės dvitaškės.

S. Paltanavičius prasitarė, kad boružes labai įdomu kolekcionuoti. Tačiau ne tiesiogine prasme – brutaliai jas perveriant smeigtuku – o fotografuojant. Pats gamtininkas yra aptikęs ir užfiksavęs apie 20 skirtingų boružių rūšių.

Gamtininko S. Paltanavičiaus paklausiau, kaip jam atrodo, kodėl boružė vadinama Dievo karvyte. Jis pamąstė ir nusprendė, jog galbūt dėl to, kad šios kyla labai aukštai, o ypač prieš lietų. Vaikystėje gamtininkas su kitais vaikais iš boružių „burdavo“ lietų. Iškeldavo vabalėlį ant piršto ir kartodavo: „Lis nelis lis nelis“. Ties kuriuo žodžiu boružė pakildavo, tapdavo „aišku“, ar iš debesuoto dangaus prapliups lietus.

Gal ir jūs žinote kokių nors kitų vaikiškų boružių „užkalbėjimų“ ir „burtų“? Ir kaip manote, kodėl šiam mažam vabalėliui žmogus suteikė tokią išskirtinę vietą vabzdžių ir vabalų pasaulyje, kai tikriausiai dar nieko nenutuokė apie boružių naudą gamtai ir savo daržui?

Beje, buvau visai pamiršusi, kad Suvalkijoje (o gal ne tik?) boružė vadinama barboryte. Ir ne kitaip. Tad jei pavadinsite ją boruže, visi darželio vaikai ims iš jūsų juoktis.