Tomas Vaiseta rašo įspūdžius svečių knygoje Panevėžio G. Petkevičaitės-Bitės viešosios bibliotekos K. Barėno skaitykloje

2014-ųjų Kazimiero Barėno literatūrinė premija įteikta rašytojui Tomui Vaisetai už prozos knygą „Paukščių miegas“, kurią išleido Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla. Žurnalistas, istorikas, pastaruoju metu psichiatrijos sritį tyrinėjantis autorius savo apsakymuose literatūrinę išmonę sieja su istorijos akcentais ir savo kūrinius vadina būsenomis.

Premijos teikimo šventėje, vykusioje Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešojoje bibliotekoje, visiems padėkojęs T. Vaiseta vėliau šmaikštavo, kad premijos atneša įvairių nemalonumų. Pirmiausia taip išauga rašytojo ego, kad gali prireikti ne tik atskiros lovos, bet ir atskiro ploto. Antra, rašydamas pats sau vienas, pabėgęs nuo žmonių, jautiesi kaip sliekas, giliai įsikasęs į dirvožemį ir ramiai tūnantis, o staiga tave išmeta į viršų, sveikina direktoriai, Seimo nariai, merai, o tu bijai, kad tuoj atskris koks iš miego atsibudęs paukštis ir tave sules. Trečia, kai skiriamos premijos jaunam autoriui, tai iš jo kažko tikimasi.

Pastarieji metai T. Vaisetai buvo sėkmingi. Apsakymų knyga „Paukščių miegas“ ne tik pelnė K. Barėno literatūrinę premiją, bet ir tapo Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklos „Pirmosios knygos“ konkurso laimėtoja.

Kazimiero Barėno literatūrinė premija buvo įsteigta lietuvių išeivijos Didžiojoje Britanijoje veikėjų, kraštiečių Marijos ir Kazimiero Barėnų, turint tikslą paskatinti jauną gabų prozininką. Ji skiriama už per pastaruosius dvejus metus išleistą geriausiai vertinamą jauno autoriaus prozos knygą. Laureatą išrenka Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešosios bibliotekos sudaryta komisija.

2014 metais naujai išrinktas K. Barėno literatūrinės premijos komitetas: pirmininkė – Panevėžio apskrities G. Petkevičaitės-Bitės viešosios bibliotekos direktorė Rima Maselytė, nariai: poetas, vertėjas, literatūros kritikas, publicistas Marius Burokas, literatūrologas, Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto mokslinės bibliotekos rankraštyno vedėjas Virginijus Gasiliūnas, prozininkė, publicistė, poetė, Lietuvos rašytojų sąjungos pirmininko pavaduotoja Birutė Jonuškaitė, poetė, Panevėžio apskrities G. Petkevičaitės-Bitės viešosios bibliotekos kultūros renginių organizatorė Elvyra Pažemeckaitė. Komitetas vieningai nutarė premiją, į kurią pretendavo 7 autoriai, skirti T. Vaisetai.

„Šviesaus atminimo kraštietis, rašytojas, leidėjas, žurnalistas, visų laikų Anglijos lietuviu vadintas Kazimieras Barėnas (1907–2006) prasmingai ir pasiaukojamai dirbo lietuvių kultūros labui. K. Barėnas visą gyvenimą liko ištikimas Lietuvai, gyvendamas ir dirbdamas emigracijoje, jis nepriėmė jokios kitos valstybės pilietybės, sakydamas, kad dviejų tėvynių nebūna“, – kalbėjo G. Petkevičaitės-Bitės viešosios bibliotekos direktorė, K. Barėno literatūrinės premijos komiteto pirmininkė Rima Maselytė, palaikiusi glaudžius santykius su Barėnų šeima. Bibliotekoje saugoma K. Barėno dovanota asmeninė biblioteka, įrengta jo vardu pavadinta skaitykla.

Kazimiero Barėno literatūrinę premiją nuo 2008 metų pelnė šeši rašytojai: Laura Sintija Černiauskaitė už romaną „Benedikto slenksčiai“, Andrius Jakučiūnas už romaną „Tėvynė“, Ieva Toleikytė už apsakymų knygą „Garstyčių namas“, Aleksandra Fomina už romaną „Mes vakar buvom saloje“, Jurga Tumasonytė už trumposios prozos knygą „Dirbtinė muselė“, Tomas Vaiseta už apsakymų knygą „Paukščių miegas“.

Panevėžio apskrities G. Petkevičaitės-Bitės viešosios bibliotekos direktorė Rima Maselytė teikia premiją K. Barėno literatūrinės premijos laureatui Tomui Vaisetai

Poetas, vertėjas, Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklos redaktorius, redagavęs T. Vaisetos knygą, Arnas Ališauskas sakė, kad „Paukščių miegas“ – aukštos kalbos kultūros, aukštos literatūrinės kultūros knyga.

„Į literatūrą atėjo nauja karta, kuri bando neadoruoti mūsų istorijos, neiti į vieną kraštutinumą ir jos neromantizuoti, kartu neiti į kitą kraštutinumą ir jos nemenkinti, o bando suskaidyti istorinį procesą ir pažiūrėti į jį iš vidaus, psichologiškai, kankinamo žmogaus akimis. Tai yra makro ir mikro pasaulių derinimas, labai stilingas ir harmoningas. Makropasaulis – didžiosios politinės pervartos, karai, tautų kraustymaisi, priverstinės emigracijos. Mikropasaulis – žmogaus gyvenimo skilimas į niuansus, į pustonius, į emocijas. Žmogus yra labai nevienalytis, jis turi emocijų, santykių su artimaisiais, kaimynais, tautiečiais. Didžiausių istorinių įvykių fone atsiranda kitos emocijos, kompleksai, kurie dažosi kita spalva“, – kalbėjo A. Ališauskas.

Tomas Vaiseta 2006 m. baigė VU žurnalistikos bakalauro, o 2008 m. – VU istorijos magistro studijas. 2012 m. VU Istorijos fakultete apsigynė disertaciją „Nuobodulio visuomenė: vėlyvojo sovietmečio Lietuva (1964–1984)“. Nuo 2013 m. iki 2015 m. vykdo podoktorantūrinę stažuotę VU Medicinos fakulteto Psichiatrijos klinikoje. Nuo 2014 m. dirba VU Istorijos fakultete lektoriumi.

T. Vaiseta šmaikštavo, kad dabar turės rašyti už visą giminę, nes joje nebuvo rašytojų. Debiutas įkvepia. Pirma apsakymų knyga „Paukščių miegas“ atnešė autoriui net dvi premijas. Interviu su rašytoju daugiausia klausiau apie jo kūrinius, nes per juos geriausiai pažinsi ir autorių.

Esate baigęs žurnalistiką ir istorijos studijas. Pastaruoju metu ir dirbate Istorijos fakultete. „Paukščių miego“ apsakymuose susipina literatūra ir istorija, bet ji traktuojama gana savitai. Kas dominuoja Jūsų kūryboje?

Man visada norisi pabrėžti, kad tai daugiau literatūra negu istorija. Siužetai paimti iš istorijos, bet siekiau nuo jos atitrūkti, kad skaitant nebūtų ieškoma praeities tikslios rekonstrukcijos. Tokio tikslo neturėjau. Istoriniuose siužetuose ieškojau tokios žmonių patirties, kuri būti žmogiškai universali, ir mums būtų svarbu suprasti tų žmonių praeitį, nes patirties aktualizavimas padeda įveikti laiko prarają, kuri atsiradusi.

Kai kurie kūriniai, sakykim, „Elgetų susirinkimas“, atrodo, labai tiksliai atspindi tam tikro meto realijas, tuo tarpu apsakymas „Avietė“ iš pradžių įtraukia į Holokaustą išgyvenančio žmogaus būseną, bet po to pereina tarsi į sapno, į fantastikos sritį. Kartais išnašos (apsakyme „Birželio 15-oji“) padeda suprasti, koks laikotarpis yra vaizduojamas, paaiškina situaciją.

Manau, kad geriau palikti daugiau erdvės pačiam skaitytojui. Nebūtinai reikia pataikyti, nebūtinai reikia ieškoti, ką rašytojas norėjo pasakyti. Kiekvieną kartą, kai autorius aiškina savo kūrinius, jis atima iš skaitytojo galimybę pačiam susikurti savo prasmes. Nenoriu atimti iš žmogaus malonumo interpretuoti labai įvairiai. Vienas gali numesti knygą ir pasakyti, kad nenori čia nieko ieškoti. Kitas gali žaisti intelektualinius žaidimus ir bandyti pats atkapstyti istorinius prototipus, istorines aplinkybes. Gali prisikabinti prie netiksliai atkurtos detalės ar siužeto. Jis turi visas teises. Literatūra nuveda į sapnus, vizijas, vaizduotės laukus. Tai ir yra tikslas tempti žmogų iš kasdienio pasaulio, nuvesti jį į gilesnius pasaulius, besislepiančius už kasdienybės patinos, luobo, kurį reikia pramušti. Galima nuvesti į minčių, idėjų, vaizdinių, būsenų pasaulį. Šią knygą aš labiausiai mėgstu vadinti būsenų istorija. Aš kratausi apibūdinimo „istorinė proza“ ir savęs nesieju su ja. Galiu pateikti daugybę pavyzdžių iš pasaulinės literatūros. Giunteris Grasas rašo apie nacistinę Vokietiją, tačiau „Skardinis būgnelis“ nevadinamas istorine proza.

Skaitant „Paukščių miegą“ dažnai pajunti, kad būsenos yra taip stipriai perteiktos, kad tiesiog įtraukia. Kaip Jūs pats pajuokavote, kad kartais tai kaip diagnozė. Tik čia, matyt, ir prasideda tie intelektualiniai žaidimai. Kai atrodo, kad apsakymo herojui būtų galima taikyti paranojos diagnozę, paaiškėja, jog tai istorinė asmenybė, išties išgyvenusi totalų sekimą. Gal kai kurias paslaptis interviu skaitytojams galite išduoti?

Galiu pasakyti, kad dalis mano kūrinių turi įkvėpimo šaltinius. „Scherzo b-moll“ mane įkvėpė rašyti Juozo Keliuočio istoriją, kai jis grįžo po tremties. Jo nuolatinis persekiojimas, KGB sekimas yra išlikęs byloje. Tą apsakymą galima skaityti kaip paranojiko pasakojimą, refleksiją, tačiau pati sistema vertė tuos žmones tokius būti. Žmonės buvo sekami, jų pokalbių buvo klausomasi, korespondencija skaitoma, verbuojami tie, kurie galėtų apie juos teikti informaciją. Tiesiog reikia įsivaizduoti žmogų, kurį seka daugybė agentų. Ta patirtis yra labai svarbi ir reikia ją suprasti. Jokiu būdu nesakau, kad atkūriau tos asmenybės gyvenimą, jog čia yra koks biografinis motyvas, tiesiog bandžiau parodyti, kaip toks žmogus galėtų įsivaizduoti savo gyvenimą. J. Keliuotis, tarpukariu buvęs vienas reikšmingiausių kultūros veikėjų, grįžęs iš tremties, patenka į sekimo gaubtą, kai viskas tarsi peršviečiama rentgenu.

Kas padarė įtaką apsakymui „Avietė“, kuris itin sukrečia?

Abraomo Suckeverio prisiminimai iš Vilniaus geto buvo tas šaltinis, kuris įkvėpė mane parašyti „Avietę“. Ten pasakojama apie nacistų Vilniuje įsteigtą getą, kuriame buvo suvaryti žydų tautybės žmonės. Daug dėmesio skiriama pogrindiniam pasauliui, kuris nacistų okupuotame Vilniuje buvo susikūręs ir kuriame žydai slapstydavosi, net visos šeimos. Iš geto jie ištrūkdavo per kanalizacijas, kitokiais būdais. Yra daug individualių istorijų, kurių žmonės sugebėjo išgyventi, įrodyti, kiek svarbus yra gyvenimas ir kiek galima iškęsti, ištverti, patirti, kad išgyventų pats ir išgelbėtų savo artimą. Viena iš tų istorijų apie žmogų, radusį ankštą nišą, kurioje galėjo išbūti šiek tiek laiko. Jam trūko oro, norėjo užsidegti degtuką, bet negalėjo, nes tam reikia deguonies, o jos nebeužteko. Tai tokios istorijos. Aš negaliu sakyti, kad įsivaizduoju, ką išgyveno tie žmonės, bet bent bandau užmegzti kontaktą su jų mąstymu.

Žodis „avietė“, rusų kalba „malina“, turėjo tam tikrą reikšmę.

„Malina“ tais laikais buvo vadinamos slaptavietės. Tai žargonas, atėjęs iš nusikaltėlių pasaulio. Nacistiniu laikotarpiu tą pavadinimą perėmė žydų slaptavietės. Vilniuje buvo susikūręs toks požeminis pasaulis. Bent jau iš A. Suckeverio knygos atrodė, kad jis virte virė. Išverčiau tą pavadinimą į lietuvių kalbą ir pavadinau „aviete“. Kai kurie skaitę apsakymą klausė, kaip žmogus galėjo į tą „avietę“ įšokti.

Fantazija susipina su realybe. Jūs duodate galimybę spėlioti tarsi kokiame žaidime. Tik kokia nors detalė gali atskleisti tam tikrą kodą. Štai labai jautriame apsakyme „Šaukštas“ iš kai kurių detalių spėji, jog veiksmas vyksta gerokai anksčiau, nors galėtų būti ir mūsų dienų realija. Rašote apie psichiatrijos ligoninę, gal tam impulsą duoda ir Jūsų darbo patirtis psichiatrijos srityje.

Iš tiesų „Šaukštas“ įkvėptas to, ką aš darau dabar, – tyrinėju sovietinę psichiatriją. Sužinai tokių slegiančių dalykų, kad ligoninės tuo metu buvo pergrūstos, sąlygos atšiaurios. Žmonės turėjo miegoti po du, net po tris vienoje lovoje. Ką reiškia dviem sergantiems žmonėms gulėti vienoje lovoje? Tos aplinkybės dar buvo sprendžiamos ir taip, kad žmonės guldomi ant čiužinių, ant grindų, koridoriuose, po stalu, visur, kur tik rasdavo vietos. Apie tas sąlygas žmonės žino mažai, ir apie tai svarbu kalbėti.

Labiausiai šiurpina personalo santykiai su ligoniais, kurie ne gydomi, o naikinami…

Nenoriu absoliutinti. Tikriausiai ir tais laikais buvo daug gydytojų, seselių, sanitarų, kurie dirbo nuoširdžiai savo darbą. Neseniai sužinojau istoriją apie vieną gydytoją, kuris, pats išgyvenęs nacių koncentracijos stovyklą, net klūpodavo prie pacientų lovų, jais rūpindavosi.

Tačiau tuo pačiu metu daug personalo, ypač žemesnės grandies – sanitarų labai šiurkščiai elgdavosi su pacientais. Vargu ar išvis juos laikė žmonėmis. Smurto prieš ligonius išties buvo nemažai. Dabartinė visuomenė yra labai pasikeitusi, bet kiek pasikeitęs jos požiūris į žmones, kuriuos vadiname psichikos ligoniais? Jau pats pavadinimas uždeda tokią stigmą, su kuria žmogus eina per gyvenimą, nešdamas neigiamą krūvį su savimi. Tai yra išlikę iki šių dienų. Šiek tiek keičiasi, bet ne taip stipriai, kaip norėtųsi.

Dievo p.“ apsakymo siužetas galėtų rutuliotis ir Antrojo pasaulinio karo metais, ir dar ne taip seniai Balkanuose, ir šiandienėje Ukrainoje. Pabėgėlių stovykla, žmonių santykiai ir savita mirties filosofija. Platesne prasme šis apsakymas man priminė šiandien tokią skaudžią emigracijos temą.

Tiesą sakant, tą kūrinį stengiausi padaryti tokį fragmentišką, kad kai kuriuos tai net erzino. Norėjau parodyti tą pokario būsenos fragmentiškumą, subyrėjimą, sutrupėjimą. Kaip ten ir rašoma, tarsi visi jau yra mirę, nebėra vientiso, integralaus žmogaus. Paminėjote emigracijos motyvą. Vienai draugei, kuri dabar gyvena Londone, o yra kilusi iš Panevėžio, dedikavau tą apsakymą. Gal daug kas ir įsižeis dėl to, bet man atrodo, kad Londonas dabar yra tapęs pabėgėlių stovykla. Būsena, kai esi atitrūkęs nuo savo gimtinės ir toks uždaras pasaulis. Londonas yra metropolis, kuriame daug žmonių gyvena normalų gyvenimą. Tačiau ta atitrūkimo būsena daugelį sieja. Kiek esu skaitęs, klausęs, girdėjęs iš kitų, tai tas pabėgėlių stovyklos jausmas yra. Tai tik viena iš galimų interpretacijų. Aš visiškai nesiginčiju su tais, kurie jos nepriima. Istorikai pokarį vadina nuline padala, kai viskas griuvėsiuose ir viskas turi prasidėti iš naujo. Mažai kas rašė apie tai, kiek yra įtakos palikę mūsų gyvenime ir mąstyme visos tremtys, netektys, apie kurias sovietmečiu nebuvo galima kalbėti.

Minėjote, kad pavadinimas „Paukščių miegas“ siejasi su kažkokiu anekdotu?

Girdėjau tokį anekdotą Istorijos fakultete, kad „Paukščių miegas“ yra apie tai, kaip aš rašiau disertaciją.

Nuobodulio visuomenė: kasdienybė ir ideologija vėlyvuoju sovietmečiu (1964–1984)“ – Jūsų disertacija, kurią esate išleidęs atskira knyga?

Vilniaus universitete, Istorijos fakultete, studijavau doktorantūrą ir ketverius metus, kaip ir dauguma doktorantų, rašiau disertaciją, kurios pagrindu išėjo ši knyga.

Kodėl nuobodulio visuomenė?

Man buvo įdomi socialinė, kultūrinė sovietmečio istorija. Ne politinė, ne ekonominė istorija. Žiūrėjau į visuomenę ir bandžiau suprasti jos gyvenimą. Pirmas etapas, ką daro istorikai, tai skaityti kokius nors šaltinius: laiškus, dienoraščius, atsiminimus. Aptikau tuose šaltiniuose tą motyvą, kurį pavadinau nuobodulio, bet kuris turi žymiai platesnį spektrą įvairių epitetų. Tai bergždumo, beprasmiškumo, rutiniškumo, beprasmybės šešėlis, kuris persekiojo tą visą visuomenę. Visus tuos jausmus apibūdino – nuobodulio visuomenė. Aš nekalbu apie tai, kad sovietmečiu gyventi buvo nuobodu. Žmonės gyveno taip, kaip ir dabar gyvena, patirdami visą emocijų skalę, ką ir dabar patiria. Vienintelis dalykas, kuo tai skiriasi, kad būdavo tokios situacijos, kai žmonės, susidūrę su komunistine ideologija, išgyvendavo beprasmybės jausmą.

Vėliau pasukote į psichiatrijos sritį?

Norėjau tęsti tyrimus, susijusius su sovietmečiu. Ši sritis visai Lietuvoje netyrinėta. Aš užgriebiu visai nedidelę dalį to, ką reikėtų ištirti iš sovietmečio psichiatrijos Lietuvoje.

Gerai, kai rašantis žmogus turi tokį platų išsilavinimą: žurnalistika, istorija, psichiatrija. Tada kūryba būna svari – daugiaprasmė, daugiasluoksnė, įdomi.

Sutinku, kad bet kurią specialybę baigęs žmogus gali gerai rašyti. Yra labai gerų rašytojų, kurie baigę vien filologiją. Kiekviena patirtis gali labai praversti. Man reikėjo sulaukti 30 metų, kad išleisčiau pirmą knygą. Tai toks jau debiutas.

Kiek laiko rašėte knygą „Paukščių miegas“?

Rašiau labai trumpai. Bet noras rašyti atsirado anksčiau. Aš visokius bandymus, tekstukus rašiau nuo dvidešimt kelerių metų. Bet pats supratau, kad tam, jog parašyčiau knygą, kuri būtų išleista, kam nors sukeltų susidomėjimą, būtų vertinga, man reikėjo gerokai subręsti. Čia man pravertė istorinės studijos, nes galiu žiūrėti į pasaulį, ne tik į save.

Ką Jums reiškia Kazimiero Barėno literatūrinė premija?

Premijos yra kaip stichija. Nei tu jų gali tikėtis, nei prognozuoti. Tiesiog tave užgriūna. Man asmeniškai labai svarbu, kad aš ne tik išleidau knygą, bet ją įvertino, ir tai, jog įvertino labai kompetentinga komisija. Tuos žmones pažįstu iš jų kūrinių, ir jų kompetencija man nekelia jokios abejonės.

Paukščių miegas“ buvo įvertinta ir Lietuvos rašytojų sąjungos?

Ten yra pirmosios knygos konkursas. Premijos sukuria tam tikrą iliuziją, kad meno kūriniai tarpusavyje konkuruoja, bet iš tiesų yra ne taip. Juk „Hamletas“ su „Don Kichotu“ nekonkuruoja. Gali konkuruoti autorių ambicijos, ego, interesai, dar kažkas, bet kūriniai – ne.

Premijų esmė ne ta, kad išskiriamas vienas žmogus ir koks jis šaunuolis, bet ta, kad visuomenė, tas premijas sukurianti ir skirianti, parodo, jog literatūra, kultūra yra labai svarbios, mums reikalingos. Dėl to duodamos premijos, kurios yra tos gyvybės palaikymas.

Pajuokavote, kad norėtumėte, jog Jūsų profesija būtų skaitytojas?

Jei visuomenė būtų tobula, jei čia būtų rojus žemėje, nereiktų vargti žemiškų vargų, tai tikrai būčiau ne žurnalistas, ne istorikas, net ne rašytojas, o būčiau skaitytojas. Tas, kuris skaito tokioje bibliotekoje kaip ši. Atrodo, Borchesas yra pasakęs, kad rojų įsivaizduoja kaip didžiulę biblioteką.

Apžiūrėjote G. Petkevičaitės-Bitės biblioteką ir sakote, kad norėtumėte tokioje skaityti. Pasidalinkite savo įspūdžiais.

Ši biblioteka patvirtino mano įspūdį, kuris jau anksčiau formavosi, kad didelės bibliotekos yra tapusios kultūros centrais. Čia gal svarbi ir Europos Sąjungos parama, kad bibliotekos gali atlikti tiek funkcijų. Kiek seku kultūros gyvenimą, tai man atrodo, jog G. Petkevičaitės-Bitės biblioteka yra viena aktyviausių. Ją įtraukčiau į aktyviausių Lietuvos bibliotekų penketuką. Labai patiko rankraščių fondas. Norisi ten nakčiai užsidaryti, kad galėtum ramiai po tą rankraštyną pasiknaisioti. Ten yra labai įdomių dalykų, kad ir Arvydo Šliogerio rankraščiai. Mane, kaip istoriką, sudomino, ar ten yra sovietinių dienoraščių. Visa bibliotekos aplinka tokia, kad norisi čia ateiti ir skaityti. Tikiuosi, jog žmonės tą įvertina. Juk labai svarbu, kai ateini į erdvę, kuri taip gerai pritaikyta skaityti knygas, dalinti jas, jomis naudotis. Vilniečiai, kai M. Mažvydo bibliotekos pagrindinis įėjimas iki šiol uždarytas, gali tik iš pavydo varvinti seilę ir laukti, kol galiausiai ir mums duos tokią modernią biblioteką.

Parengė Virginija Januševičienė