Sunku pasakyti, kodėl Lietuvoje mokslo populiarinimo reikalai merdi. Deklaruojant valstybinius prioritetus mokslui, aukštosioms technologijoms ir tyrimams derėtų susirūpinti ir „mokslo propaganda“. Tam, matyt, koją kiša bendras abejingumo didėjimas, tačiau vis vien lieka viltis, kad rusų televizijos laidos „Akivaizdu, bet neįtikėtina“ (ved. akademikas S. Kapica) pasekėjai kada nors rasis ir pas mus (puikus bandymas buvo kiek pritilusi internete transliuojama „Mokslo sriuba“).

Tačiau šį kartą tiksliuosius mokslus palikime ramybėje. Pakalbėkime apie istoriją. Tiksliau, jos populiarinimą.

Bendriausia prasme lietuviškasis istorinis diskursas periodiškai „sujuda“ dėl konkrečių istorinių įvykių (į)vertinimo būtinybės. Aplinkybės priverčia kalbėti apie įvykį, istorinį procesą ar konkretų praeities veikėją.

Kita vertus, istorijos — kaip mokslo — populiarinimas vis dar traktuojamas kaip specialistams nelabai derantis užsiėmimas. Suprask, rimtas istorikas ir taip turi ką veikti. Laikomasi nuomonės, kad tai žurnalistų ir panašių į juos aktyvių piliečių reikalas.

Puikiu istorinės diskusijos precedentu tapo 1941 metų Lietuvos laikinosios vyriausybės vadovo Juozo Brazaičio palaikų perlaidojimo Kaune peripetijos. Vieniems laikinoji Vyriausybė pasirodė itin svarbi dėl pastangų atkurti sovietų okupacijos sunaikintą Lietuvos valstybingumą. Tačiau kiti — oficialiųjų iškilmių kritikai — priminė J. Brazaičio ministrų kabineto politiką, kuri nebuvo palanki žydams. Viešoji erdvė tapo tikros istorinės intrigos vystymosi arena. Pasirodė, kad galimi du priešingi, bet iš esmės nepaneigiami, ergo teisingi, istoriniai naratyvai.

Nesiimsiu vertinti oponuojančių pusių argumentų, tačiau aptariamos temos aspektu mums svarbu kitkas: itin aktuali visai Lietuvai tema prislopo dėl istorijos populiarinimo tradicijų nebuvimo. Po viešos diskusijos liko tam tikra tuštuma, nes jos dalyviai tarsi nenusprendė, „kaip buvo iš tiesų“. Kitaip tariant, tiek aktyvūs, tiek pasyvūs diskusijos dalyviai tradiciškai laukia ir ieško „aprobuotos, patvirtintos istorijos“. Tie — geriukai, anie — priešai, o va šitie — tikri žudikai.

Kodėl taip nutinka?

Mūsų viešojoje erdvėje paplitusi istorijos „tradicija“ požiūrį į praeities dalykus dažniausiai grindžia politologijos arba grynojo akademizmo (monografijų ir pan.) pavidalais. Nei viena, nei kita plačiajai visuomenei nėra įdomu. Toks istorijos pateikimo būdas tinkamas specialistų srityje, bet ne daugiau.

Tarkim, Prancūzijoje Napoleonas Bonapartas jau „išgyveno“ net keturias paralelias „istorijas“. Nuo herojaus iki valstybės griovėjo ir kraugerio. Visos šios nuomonės/vertinimai tarpsta viena šalia kitos ir — svarbiausia — nereikia elito aprobacijos. Panaši situacija ir kalbant apie Robespjerą. Postkolonijinių valstybių istorijose puikiai sugyvena bent du kolonijų užkariavimo vertinimo vektoriai.

Manding, Lietuvos istorikai iki šiol neatsikratė „herojizacijos sindromo“. Tai, kad valstybės konsolidacijai reikalingas tam tikrų istorinių asmenybių išaukštinimas yra neabejotinas dalykas, tačiau tai jokiu būdu nereiškia, kad istorikai turi lygiuotis į politikus.

Blogiausia, kas gali nutikti kalbant apie istorikų ir politikų santykį, yra abiejų noro aprobuoti istoriją susiliejimas (gal neatsitiktinai Lietuvos valdžioje tiek daug istorikų?). Nes vientisa ir teisinga istorija iš tiesų yra ideologija. Jai vyraujant visur tvyro taika ir ramybė. Tiksliau, pilkuma.

Geriausia, kas galėtų nutikti šioje srityje, yra sietina su mokslo populiarinimo reikalais. Istorija turi milžinišką potencialą intriguoti, įtraukti, užkabinti. Virginijaus Savukyno rengiami „Istorijos detektyvai“, manau, tai jau įrodė.

Galimų kelių begalės: nuo priešingų „stovyklų“ požiūrių išdėstymo konkrečiu klausimu (Lietuva vs Baltarusija kalbant apie LDK, Lietuva vs Rusija kalbant apie SSRS, Lietuva vs Izraelis kalbant apie holokaustą ir t.t.) iki „aprobuotosios istorijos“ suskaidymo į mažesnes sritis. Tarkime, kostiumo istorija, avalynės istorija, kulinarijos istorija ir t.t. Lietuvos atveju nemažai nuveikta tik ginklų arba karybos istorijos populiarinimo srityse.

Pabaigai nemokama idėja leidėjams: pagaliau kam nors derėtų išleisti „kasdienybės istorijos“ (Alltagsgeschichte vok.) knygų seriją. Taikomosios sociologijos, demografijos, psichologijos, kultūrologijos, menotyros metodais grįsta istorijos šaka pas mus nepelnytai ignoruojama. Ji yra geriausia alternatyva istorijos politologizavimui arba jos vertimui ideologija.

Beje, esu įsitikinęs, kad bene pagrindinė priežastis, kodėl Kristinos Sabaliauskaitės knygų serija „Silva Rerum“ tokia populiari, yra susijusi būtent su puikiai knygose pateiktais kasdienybės istorijos pasažais.