visos sausio knygos vaikams

Tiesą sakant, jau ir šį mėnesį galime pajusti, kad artėja knygų mugė: naujienų pasipylė kaip iš gausybės rago, net rankos šiek tiek nusviro išvydus leidyklų naujienų krūvą. Tačiau užtenka tik atsiversti, pradėti skaityti ir laikas tirpte ištirpsta, o tu visa galva neri į visada jaukų vaikystės pasaulį.

T. Dirgėla. Apie raganą Šiokiątokią. – Vilnius: Dominicus Lituanus, 2014. 68 p.

Knygą paėmiau į rankas nieko nežinodama apie autorių. Šiek tiek pagoogl‘inusi prisijuokiau iki valiai skaitydama autoriaus publikacijas. Tomo Dirgėlos eilėraščiai, prozos kūriniai publikuoti Bernardinai.lt, „Literatūroje ir mene“, „Šiaurės Atėnuose“ ir kitur, o 2013 m. pasirodė pirmoji jo draminių miniatiūrų ir pasakėčių knyga „o tempora!“. Autorius turi bičiulių kompaniją, kurią pristato kaip filologinį cirką ir su kuria kartais smagiai paskaito savo kūrinių.

Ši knyga skirta vaikams ir joje pasakojama apie šiokią tokią raganą vardu Šiokiatokia. Tikrai labai juokinga knyga, žaižaruojanti netikėtais kalbiniais pokštais, juoko prieskoniais, keistais ir nenuspėjamais pasakojimo vingiais. Šis desertas tiks visiems neriboto amžiaus skaitytojams ir privers prisiminti smagiuosius vaikų literatūros laikus, kuriuos tapatiname su V. V. Landsbergio „Rudnosiuko“ nonsensu. Ir neverta bijoti – ši ragana visai kitokia, nei esame įpratę matyt, skaityti. Ji visiška išsiblaškėlė, tai iš liūdesio tampanti poete, tai dainininke, tai grįžtanti į vaikystę, tai automobilį perkanti. Ir visur ją lydi šmaikštus autoriaus žodis, knygos skaitymą paverčiantis smagia švente. Iliustravo Dalia Karpavičiūtė.

A. Zurba. Voveriukai, voveriukai. –Vilnius: Gimtasis žodis, 2014. 126 p.

Algimantas Zurba yra lietuvių literatūros klasikas, parašęs kūrinių ir suaugusiems, ir paaugliams, ir vaikams (radau, kad autorius yra parašęs virš 30 knygų), vadinasi, galime tikėtis gero skaitinio. Ir iš tiesų, nors iliustracijos pernelyg nesužavi, tačiau pats tekstas lengvai skaitomas, greit esi pagaunamas vijurkiško voveriukų gyvenimo tempo ir nuotykių. Įdomu tai, kad knygoje drąsiai, tačiau tuo pačiu jautriai kalbama ir mirties tema, mat pagrindinis knygos veikėjas voveriukas Sukutis netenka savo tėčio, o paskui miršta ir senelis Mykolas, su kuriuo Sukutis buvo susidraugavęs.

Apysaką sudaro atskiri pasakojimai apie voveriukų šeimyną. Pasakojimus jungia nenuorama Sukutis, vis įsiveliantis į kokią bėdą ar nusprendžiantis jam nežinomus dalykus išbandyti savo kailiu. Gerai, kad yra draugų: varna Kara, kuri išgelbsti voveriuką nuo lapės, ar prūdo antys, kurios jį ištraukia įkritusį vandenin bei, žinoma, rūpestingoji voveriuko mama, kuri savo sūnų auklėja geru žodžiu ir leidžia pačiam „čiupinėti“ gyvenimą.

Linksma ir dinamiška apysaka, pasižyminti įtraukiančiais dialogais, subtiliais gyvenimo pamąstymais įtrauks kiekvieną vaiką ir dovanos džiugią skaitymo valandėlę.

Vytautė Žilinskaitė. Melagių pilis. – Vilnius: Alma littera, 2015. 52 p.

Štai ir pasirodys visas mano neišprusimas. Paėmiau knygą į rankas ir galvoju: o, čia gi tas pats pavadinimas, kaip to keisto vaikystės filmuko. Paskui susimąstau: juk greičiausiai tai filmukas pagal šią knygą ir buvo pastatytas (o ne atvirkščiai).Taip ir yra – pamatau, įsijungusi filmuko pradžią. Išsiaiškinę kas ir kaip, grįžkime prie kūrinio.

V. Žilinskaitė yra žinoma lietuvių vaikų rašytoja, jos kūriniai patekę į programą, šiandien juos tyrinėja kritikai, iš naujo perleidžia leidyklos. Šioje knygoje padidinama ir išjuokiama vaikų taip „mėgstama“ yda – melavimas. Sakysite, oi, ir vėl moralizavimas. Pasitelkusi Dž. Maskuliūnienės žodžius pasakysiu, kad autorė vis dėl to vaikams kalba kitaip: „Žilinskaitei gerai pavyksta apiplaukti plikos didaktikos uolas. Dvasinės vertybės, filosofinės atvertys, kurių apstu, talentingi meniniai vaizdai savaime auklėja skaitytoją – ir pradinuką, ir paauglį, įdomūs ir suaugėliui“. Jei neprisimenate, trumpai pristatysiu turinį.

Tai istorija apie mažą berniuką Diną, kuris nuolatos visiems meluodavo. Vieną dieną per tuos melus Dinas pakliūva į didelę bėda – keistuolio vežėjo įtikintas sėda į jo karietą ir nuvažiuoja tiesiai... į Melagių pilį. Čia Dinas patiria, kaip nesaldu pačiam būti apgaudinėjamam ir kaip sunku ištrūkti iš melo pinklių. Knygoje rasime ypač daug kalbinio žaismo, juokingų (net absurdiškų) situacijų, padedančių į neretai skaudžia tampančią melavimo problemą pažvelgti tiesiogiai – iš vaiko pusės, charakteringais nutikimais, pasitelkus humorą. Iliustravo Paulius Juodišius.

R. Stankevičius. Pūgos durys. – Vilnius: LRS leidykla, 2014. 64 p.

Labai nustebino ši eiliuota gerai žinomo lietuvių poeto pasaka vaikams.

Niūrus viršelis ir tamsios tapybiškos iliustracijos savitai kalbasi su emociškai itin stipriu ir įtaigiu pasakojimu apie laumes. Kas akivaizdu, tai – kad autorius itin gerai valdo žodį, jo eiliavimas plaukia tarsi upė, neužkliūdama už jokių priemaišų, darydama gražius posūkius ir vingius, įtraukdama į savo tėkmę. Pats pasakojimas kiek šiurpus, tokia stilistika šiomis dienomis jau primiršta, net tradicinių lietuvių liaudies pasakų nebenorime vaikams skaityti, nes jos „per baisios“. O R. Stankevičius drąsiai atsigręžia į senąją lietuvių etnologiją, praverdamas vaikams duris į sakralią pasakos erdvę, kuri, iš tiesų nėra saldi, lengva, paviršutiniška. Kol pūgos sublokšti pakeleiviai pasakoja nutikimus, laumės buria, užkeikia, pradangina... Kas gi ten vyko ir kodėl kilo pūga? Kiekvienas keleivis turi savo istoriją ir versiją, kuri bus tikroji, ir iš vis – galbūt viskas tik sapnas, sužinosite perskaitę įstabią pūgos pasaką. Leiskitės vedami geros poezijos ir tikrai nepaklysite.

R. Badescu ir B. Chaud. Pomelui kyla daugybė klausimų/ vertė A. Sabaliauskaitė. – Vilnius: Nieko rimto, 2015. 88 p.

Dar 2013 vasarą susipažinome su nauju personažu knygų pasaulyje – mažyčiu rausvu drambliuku ilgėliausiu straubliu, gyvenančiu darže šalia savo pienės (gerooookai didesnės už jį patį).

O tai – jau trečiasis pasakojimas apie Pomelą. Knygelė žavi subtiliomis iliustracijomis ir taupiu, bet žavingu tekstu, šį kartą kviečiančiu mus stebėtis ir džiaugtis šio pasaulio paslaptimis.

Juk Pomelui kyla daugybė klausimų, pavyzdžiui, ką galvoja skruzdėlės, ką jis darytų, jei būtų visiškai vienas, kas atsikando mėnulio ir t.t. Tik ar kas į juos atsakys? Versdami puslapį po puslapio su mažyčiu rausvu drambliuku keliaujame jo pasauliu, kuriame drambliukas toks pat mažas, kaip ir skruzdė ar bitė. Naivusm, bet atviras žvilgsnis į pasaulį bei šalia esančęius, kitokios stilistikos iliustracijos, tikiu, atras savo mažąjį smalsuolį skaitytoją, su kuriuo Pomelui kalbėtis taps gera.

M. Anušauskaitė ir G. Jord. 10 litų: grafinė novelė. – Vilnius: Aukso žuvys, 2014. 176 p.

Tai komiksų knyga, skirta, kaip teigia leidėjai, „14+“ amžiaus skaitytojams. Tačiau manau, kad tai universali ir reikalinga daugeliui perskaityti knyga, mat komiksai mūsuose dar retenybė, todėl pažindinkimės. Ypač kai startas toks neblogas.

„10 litų“ – originali lakūnų Stepono Dariaus ir Stasio Girėno grafinė biografija, atkurianti tiek istorines lakūnų gyvenimo aplinkybes, tiek suteikianti personažams gyvus charakterius, su humoru pasakojanti jų gyvenimus ir nuotykius. Tai knyga, tikiu, padėsianti pažvelgti į istoriją ne vien kaip į pilkų beveidžių faktų kratinį, bet kaip į įtaigią mano, tavo ir kiekvieno iš mūsų kelionę kartu. „10 litų“ kūrėjos tarsi nukelia Darių ir Girėną nuo postamentų, nuo dešimties litų banknoto, nuo Puntuko akmens ar apdulkėjusių talismanų lentynos, vaizduoja juos žmogiškus ir gyvus, tokius, kokie jie galbūt galėjo būti.

Žavi komiškos situacijos, lyriniai nukrypimai, bandymas pavaizduoti to meto kontekstą. Įtraukia trumpi, bet gyvi pokalbiai, nbe ką mažiau originalūs ir pačių autorių prisistatymai, kiekvienos pateikta versija, kaip gimė ši knyga bei susidomėjimas lakūnų gyvenimo istorija.

J. Sinisalo. Trolių mumių slėnio paslaptys/ vertė M. Bražiūnaitė. – Vilnius: Nieko rimto, 2015. 64 p.

Kas nors pasakys, kad nemėgsta perpasakojamų dalykų, o juo labiau, kai perpasakojama tokia klasika, kaip Troliai Mumiai. Bet visada bus ir tokių, kurie nuo šios knygos pradės pažintį su Mumių pasauliu, kuris yra jaukus ir šeimyniškas. Tiesą, šįkart mūsų laukia daug nuotykių.

Naujoje knygelėje muminukus ir jų draugus ir vėl lydi daugybė netikėtumų, kuriuos įveikti geriausiai padeda draugystė ir... mamos kepti blynai. Šešiuose apsakymuose mumiai jaukinasi miegą, baido vaiduoklius, rengia vidurnakčio blynų puotą, sprendžia iškilusius sunkumus. Mieli personažai žavi savo vaikiškumu, gyvenimo džiaugsmus bei optimizmu. Visą pasaulį pakerėję herojai, sukurti prieš daugybę metų, gyvuoja ir atranda savo vietą šiuolaikiniame pasaulyje.

Tėja Stilton. Slaptasis miestas/ vertė L. Gaučytė. – Vilnius: Baltos lankos, 2014. 224 p.

Jei žinote Džeronimą, tai ir jo seserį Tėją puikiai pažįstate. Ji Džeronimo nuotykiuose tikrai svarbi, beje, dažniausiai juk būtent nuo jos ir prasideda visos paslaptingiausios kelionės bei nutrūktgalviškiausi nuotykiai. 2013 metų pabaigoje turėjome progos perskaityti pirmąją Tėjos ir jos bičiulių nuotykių dalį lietuvių kalba. Tada leidėjai teigė, jog tai ne paskutinė Tėjos nuotykių knyga ir savo pažadą tęsi.

Šioje istorijoje kartu su Tėjos bičiulėmis pateksim į paslaptingą šalį Peru bei ieškosime pradingusio miesto. Teks eiti per kabamuosius tiltus, aplink skraidys milžiniški kondorai ir tykos aibė senovinių pinklių. Nusigausime iki pat slaptojo inkų miesto vartų, tik kam pavyks juos atrakinti pirmiems: Tėjos sesutėms ar piktų kėslų turinčiam archeologui apsimetėliui? Tarp spalvingo šrifto ir dinamiško pasakojimo rasime informacinių šaltinių, žemėlapių, paaiškinimų ir kitų istorinių žinių apie Peru, jo kalnus ir miestus, aiškinama, kas tai yra Maču Pikču ir kuo jis svarbus visam pasauliui. Be to, knygos naujovė – kai kuriuose puslapiuose „paslėptos“ užuominos, padėsiančios vaikams į detektyvą įsilieti patiems. O knygos pabaigoje ir vėlgi laukia „įdomybių“ mišrainė iš Tėjos sesučių gyvenimo – patarimai, testai, įdomūs faktai ir netgi receptai. Susidomėjote? Dabar Tėjos sesutėms galima net ir laišką parašyti – gale knygose rasite tikrą jų adresą.

S. Geda. Baltoji varnelė. – Vilnius: Alma littera, 2015. 168 p.

Pirmą kartą Sigito Gedos knyga „Baltoji varnelė“ buvo išleista 1985 metais. Šis leidimas yra jau trečiasis ir dabar šiuos eilėraščius jau laikome vaikų literatūros klasika. Ji atveria šviesų magišką būtų ir nebūtų dalykų pasaulį. Šios knygos herojė Baltoji varnelė, gimusi prieš tris dešimtmečius, tapo nuostabiausių ir neįprasčiausių dalykų simboliu.

Hitais virtę Sigito Gedos eilėraščiai dainuojami ir muzikinio vaikų kolektyvo Tele-bim-bam (juk būtent šis rinkinys susijęs su pačia „Tele-bim-bam“, laidelės „vaikams ir nevaikams“, pradžių pradžia. Tik tada, kai dainelėmis virto visi eilėraščiai nuo „Naktelės žiedų“ iki „Karakumų asilėlio“, „Tele-bim-bam“ kolektyvas pradėjo kurti kažką sava), ir garsiausių Lietuvos bardų.

Knygos iliustracijų autorė Rasa Dočkutė.

M. van Hout. Ten, lauke, miega avelė/ vertė A. Karosaitė. – Vilnius: Nieko rimto, 2014. 32 p.

Ši kartoninė itin jauki ir šilta knygelė skirta patiems mažiausiesiems skaitytojams.

Lietuvių poetė Alma Karosaitė ir nyderlandų dailininkė Mies van Hout kviečia kartu su pelyte šmirinėti per šią gražią vaikystės knygutę. Joje dūzgia bitės, žydi gėlės, gulbės neša į nepaprastą šalį, o lauke avytė geria saldų pienelį, kol miegas ją užvaldo.

Kaip ir daugumoje mažiesiems skirtų knygelių, su šia taip pat galima žaisti, mat vaikutis yra kviečiamas rasti pelytę kiekviename knygos atvertime.

S. Paltanavičius. Lietuvos paukščiai. Paklausyk, ką jie sako. – Vilnius: Alma littera, 2015. 12 p.

L. Žutautė. Kakė Makė groja dūdele. – Vilnius: Alma littera, 2015. 12 p.

Šias dvi mums labai gerai žinomų vaikų autorių Linos Žutautės ir Selemono Paltanavičiaus knygeles pristatau kartu, mat jos abi išleistos panašiai: kaip inovatyvios žaidimo ir skaitymo knygelės patiems mažiausiems skaitytojams su integruotais garsais. Džiaugiuosi, kad pagaliau ir garsų knygos leidžiamos pagal lietuvių autorių kūrybą. Naujoje Kakės Makės istorijoje pasakojama, kai ji groja dūdele, tačiau niekam tai nepatinka. Ar pavyks Kakei Makei atrasti nors kažką, kam patiktų jos grojimas dūdele? Versdami puslapį po puslapio ir spausdami mygtukus, vaikai ne tik žais, klausysis smagių garsų, bet ir atras, kad jei labai savimi tiki, tai net ir su dūdele gali orkestrą suburti.

O štai „Lietuvos paukščių“  knygelėje vaikai atras tikrų gamtos garsų bei daug sužinos apie 10 pas mus gyvenančių paukščių rūšių, mokysis pažinti paukštelius, sužinos, kur kuris gyvena bei kokią giesmelę gieda. S. Paltanavičius geba įdomiai vaikui kalbėti apie gamtą, tad tekstukai įtaigų, žaismingi, nesudėtingi.  Ir velgi – su šia knygele vaikai gali žaisti, graužti jos kampus, skaityti, klausyti.

Geros kelionės po garsų pasaulį!

B. Bos ir H. De Beer. Drambliukas Olis. – Vilnius: Nieko rimto, 2015. 24 p.

Nyderlandų rašytojas, prodiuseris ir scenaristas Burnis Bosas kartu su dailininku Hansu de Beeru pasakoja apie drambliuką, kuris gimimo dienos proga gauna ne broliuką, kurio taip prašė, o naujus riedučius. O juk taip smagu būtų žaisti dviese! Bet mažasis Olis labai užsispyręs...

Ką geriau gauti dovanų per gimtadienį – riedučius ar broliuką? Žinoma, kad labai lauktą broliuką!

Bet, Oli, broliukų gimtadieniui niekas nedovanoja, – tarė mama.

Pažiūrėsim“, – pamanė Olis.

Tvirtai užsiraišiojęs visus keturis riedučius, Olis nusprendžia pats susirasti broliuką. Drambliukas aplanko gandrą, povą, barsukų šeimą, net kengūrą su kengūriuku sutinka, bet taip toli nuriedėjęs Olis pasiklysta ir...

Jaukus ir paprastas pasakojimas apie namus ir saugumą, apie tai, kad galbūt kartais norime daugiau, nei iš tiesų reikia. Taip ir apie nuotykius, nes keliaudamas riedučiais, Olis sutinka dauygbę skirtingų gyvūnų, bando juos pažinti, susidraugauti. Tačiau Oliui geriausia būtų drambliuku, ypač – kai šalia mama. Istorija patiks jauniesiems skaitytojams.

R. Joni. Mano draugas paukštelis. – Vilnius: Joni Art, 2014. 64 p.

Tai nepaprastai gražiai iliustruota knyga apie berniuką Martyną ir jo draugą Paukštelį, kurį Martynas atranda miške važinėdamasis dviračiu, nuo to laiko susidraugauja ir dažnai vienas kitą lanko, kepa pyragus, bendrauja, būna, palaiko. Sakote, nebūna tokios draugystės? Būna, būna, ypač kai matai širdimi.

Žavi autorės užmoji taip jautriai ir subtiliai parodyti skirtingas tikros draugystės puses, ypač, kai Paukštelis – tokia spalvinga asmenybė. Tuo galime įsitikinti perskaitę jau pirmąjį tekstą – Martyno darytą interviu su Paukšteliu, be to, sužinome, kad jis yra ne tik chemikas, bet ir alchemikas, domisi kosmonautika, groja gitara ir dar daugybė kitų įdomybių. Jei nesureikšminate Rytų filosofijos įtakos, jūsų neturėtų atbaidyti knygelėje pavartojami terminai. Nes vis dėlto, tai tekstas apie draugystę. Pilną paslapčių ir gražių stebuklų, gaivaus bei nuostaba nuspalvinto požiūrio į pasaulį. O iliustracijų žavumui net nelabai randu žodžių apsakyti – pavartykite ir patys atraskite šios draugystės skonį.

Jason Reynolds. Vaikinas juodu kostiumu/ vertė V. Bėkštienė. – Vilnius: VšĮ Gelmės, 2014. 192 p.

Tai dar visai naujos leidyklos „Gelmės“ knyga paaugliams. Jų kiek anksčiau išleistą knygą „Ana ir Ana“ surijau sužavėta, todėl smalsiai nėriau ir į šią. Pasakojimas prasideda itin sudėtingu jauno vaikino Matju gyvenimo etapu – ką tik mirė jo mama, todėl mokykloje jo visi stengiasi vengti, tad Matju jaučiasi lyg būtų tapęs nematomas, mat ir šiaip jis nėra linkęs bendrauti. Jis staiga pasijunta lyg tapęs per senas vidurinei, kurioje „grupė nesubrendusių, neatsakingų paauglių jautėsi neįveikiami tik todėl, kad niekada nieko iš tiesų neišgyveno“. Taip jau nutinka, kad po mamos mirties ieškodamas, kur įsidarbinti, Metju įsidarbina tėvų bičiulio laidojimo namuose. Tokioje, ką tik netektį išgyvenusiam jaunam žmogui, rodytųsi, netinkamoje vietoje Metju gyvenimui prasiveria vilties, šviesos ir prasmės durys. Svetimas skausmas gelbsti mėginant išgyventi savąjį, be to, paaiškėja, kad čia žmonės ne tik liūdi, bet ir būna kartu, bendrauja, palaiko vienas kitą, o kartais net sutinka meilę, kaip ir nutinka Metju. Tai labai šviesi, skaidri knyga, joje daug prasminga apie gyvenimą pasakyta. Paprastais ir aiškiais, gyvenimiškais žodžiais.

Skaitė ir aprašė Jurgita Lūžaitė-Kajėnienė