Žurnalas Ateitis, 2014 Nr. 10

Šio rašinio, o gal tiksliau būtų sakyti laiško, turinį padiktavo mokinių klausimas, užduotas man, kai lankiausi savo buvusioje gimnazijoje. Ką gi galėčiau patarti savo kelio ieškančiam jaunam žmogui? Man pačiam, kai buvau gimnazistas ar studentas, dažnai kirbėdavo šis klausimas, kurį adresuodavau žmonėms, mano nuomone, jau atradusiems savo pašaukimą, savąjį kelią. Kitaip tariant, tiems, kuriuos laikiau savo autoritetais. Maniau, kad jų žodis, paskatinimas gali mane supurtyti, atverti akis, tarsi koks GPS nurodyti tolimesnį maršrutą ir dar perspėti, kur gi sukti atsidūrus sankryžoje, kad tik nepaklysčiau.

Ir štai lazda prieš mane atsisuko kitu galu. Jau ne pats klausiu, o klausia manęs. O juk aš pats sėdžiu su krūva savų klausimų, pats vis dar ieškau tiek savojo pašaukimo klausdamas, kaip gi geriau galėčiau panaudoti man dovanotus talentus ir kartu baimindamasis juos užkasti ir užmiršti. Galų gale puikiai suprantu, kad mano atsakymas, nebūtinai yra tavo atsakymas. Juk ir apie kiekvieną žmogų yra sakoma, kad jis sukurtas pagal Dievo paveikslą, yra unikalus ir nepakartojamas. Vadinasi kiekvienam Dievas yra parengęs konkretų tik jam vienam skirtą planą, į kurį kviečia atsiliepti. Tad veikiausiai ir kalbėti derėtų ne apie tai, kur žygiuoti, o kaip tai daryti.

Pradėsiu nuo to, kad svarbu būti savimi. Tačiau juk apie tai šaukte šaukia ir tokia gausybė reklamų. Vis tik jose po šiuo skambiu šūkiu glūdi tiesiog paprastas siekis primesti jums tam tikrus vaidmenis, vartojimo įpročius arba, kitaip tariant, padaryti jus vienu iš gausybės „juodojo penktadienio“ ar „jamam“ kareiviukų. Jiems jūs esate paprasčiausias statistinis vartotojas, kurio troškimus ir geidulius dera sužadinti. Unikalumas, išskirtinumas juos erzina, o džiugina tik pilka masė, kuri savo sraunioje srovėje paskandina savarankiškai mąstančią asmenybę ir nusineša ją su savimi. Ne, jūs nesate pašaukti tik būti sekliais vartotojais. Meskite šalin šiuos tramdomuosius marškinius. Žmogus nėra tik vartotojas, vartojimas yra tik maža dalis mūsų, o ne mūsų esmė. Apie tai bylojo būrys šventųjų, kurie sekdami Jėzaus pamokymu išdalindavo savo turtus vargšams tam, kad taptų laisvi.

Tad ką gi reiškia būti savimi? Čia mano akis užkliūva už Ričardo Gavelio kūrinio „Jauno žmogaus memuarai“. Ir štai skaitome, kaip savo pirmajame pomirtiniame laiške Leonas Ciparis skundžiasi, kad didžiausia jo nelaimė buvo ta, kad jis ne iš karto tapo savimi. „Mūsų niekas nemokė būti savimi. Mus mokė būti tuo ar anuo, lipdyti save pagal kokį nusususį ar nežemiškai idealų modelį, kurį sugalvojome ne mes patys. Mokė keisti, lamdyti save, mokė prisitaikyti“, – byloja laiško autorius.

„Didžiausia žmonių klaida, – sykį paaiškinai, – kad jie stabteli prie noosferos ekologinės nišos ir stengiasi žūtbūt įsikurti joje, laužydami, darkydami save, taikydamiesi kaip tik prie šitos, artimiausios ekologinės nišos. Ypač jeigu viršum jos kybo koks garbingas, vertingas ženklas. Energingi vyrai kartais imasi pertvarkyti pagal save pačią nišą. Tai nesąmonė, pražūtingas apsvaigimas. Kantrūs ir kruopštūs žmonės lėtai kiūtina per gyvenimą, bandydami vis naujas nišas – gal kuri pasirodys jiems tinkama. Kartais šitaip randa prieglobstį, kartais taip ir lieka beglobiai“, – tęsia L. Ciparis savo laiške.

Ir iš tiesų, kaip dažnai žmonės laužo, žaloja save siekdami prisitaikyti prie vienos ar kitos nišos tikėdamiesi, kad štai ten jiems bus patogu, kad ten įgys bičiulių. Tada ir atsakant į svarbiausius gyvenimo klausimus svarbiausiu kriterijumi tampa ne tiesa, o patogumas, praktiškumas. Tada ima rūpėti ne tai, ar mano atsakymas yra teisingas, o tik tai, kaip į jį sureaguos aplinkiniai, ar netapsiu balta varna. Tada pasidaro svarbu ne tai, ar tas kelias tikrai atspindi manąjį pašaukimą, o tik tai, ar jis tenkina mane supančius žmones ir man pačiam žada kažkokią apčiuopiamą medžiaginę naudą.

Būkime praktiški! Tačiau juk tokie praktiški žmonės Betliejuje užvėrė duris Šventajai Šeimai, nes juk neapsimokėjo jos įsileisti. Na taip, nebent į tvartą... Plaukime pasroviui prisitaikę prie šios dienos „tiesų“. Tačiau juk tokie plaukikai, paskendę minioje, šaukė „ant kryžiaus jį“, nes juk tokia buvo daugumos nuomonė, nes juk tie, kurie liudijo kitaip, kurie liko ištikimi Nukryžiuotajam, vėliau tapo kankiniais.

Tačiau juk visa ko matavimas tik naudos ar daugumos kriterijais yra pražūtingas. Jis yra išdavikiškas, nes išduoda tiesą, kuri turėtų būti svarbiausias visų mūsų ieškojimų, klajonių ir abejonių tikslas.

Turime klausti ne to, kokia pasaulėžiūra, ideologija šiandien yra madinga, o ar jos yra teisingos, kad jomis būtų galima vadovautis. Svarbu ne klausti, ar tas kelias, kuriuo einu, yra patogus ir daug žadantis, o tai, ar jis yra skirtas man ir ar eidamas juo geriausiai išnaudoju man dovanotus talentus.

Tad ir kalbant apie tikėjimą dera klausti ne to, ar būti krikščionimi, būti Bažnyčios nariu yra madinga ar jau tapo atgyvena, neatitinkančia laiko dvasios. Svarbiausias klausimas yra tas, ar Dievas iš tiesų yra, ar Jėzus iš tiesų, kaip teigė, yra kelias, tiesa ir gyvenimas. Deja, šiandien šie klausimai yra dažnai užgniaužiami, nustumiami kuo giliau, kad tik nedrumstų paviršinės ramybės.

Nedera baimintis nė vieno klausimo. Galima baimintis tik vieno – kad išsigąsi pats nuoširdžiai ieškoti atsakymo ir vietoje to pasirinksi kokį nors iš anksto parengtą šabloną, kurį pritaikysi tam tikromis aplinkybėmis. Nepamokslauju, pats toks buvau. Kai klasėje per tikybos pamokas skambėdavo juokučiai, kad štai girdi Gagarinas juk buvo kosmose ir jokio Dievo ten nematė, sau tyliai sedėdavau ir išspausdavau šypsenėlę, kad pritapčiau prie bendros nuotaikos. Veidmainiavau, nes norėjau būti patogus, neužkliūti, kad tik iš manęs su savo senu Dievu neimtų šaipytis kaip iš kokio apdulkėjusio muziejinio eksponato.

Buvo ir toks laikas, kai lankydavausi bažnyčioje, privaloma tvarka sukalbėdavau potierius, prispirtas nueidavau išpažinties. Ir vėlgi ne todėl, kad to troškau, o dėl to, kad taip reikia, kad tokia šeimos tradicija, kad kitaip manęs nesupras, o dar ir gausiu išklausyti kokį pamokslą. Tad ir vėl gal geriau būti patogiam, nutylėti apie savo abejones, ieškojimus, tikėjimo krizę.

Tačiau ilgainiui tas patogumas stingdo, varžo, troškina, taip ir neleisdamas atsakyti į svarbiausius klausimus arba sulaikydamas nuo gyvenimo pagal tai, ką jau suradau ir suvokiau. Tas patogumas tėra bailio priebėga, saviapgaulė, našta, kurios norisi nusikratyti ir pagaliau išdrąsėti būti savimi, o ne vienu iš daugeliu vienodų minios veidų, kurių kiekvienas po skambiais šabloniniais pareiškimais slepia savo baimes, abejones, silpnumą.

Užteks! Šalin klausimus apie tai, kas madinga, naudinga, paklausu. Tai nesvarbu, tai laikina, nepastovu. Svarbi yra tik tiesa ir jos paieškos, kurios vienintelės teikia prasmę, šaknis ir leidžia būti savimi nesislapstant, nesidangstant.