Evgenios Levin nuotrauka

Nuo šių metų Lietuvoje leidžiama gyvulius skersti jų neapsvaiginus. Taip po ilgų diskusijų galiausiai nusprendė Seimas. Už tai, kad Gyvūnų gerovės ir apsaugos įstatymo pataisos būtų priimtos, balsavo 57 parlamentarai, keturi balsavo prieš pataisas ir 11 susilaikė. Spaudoje užvirė ginčai. 

Straipsnyje pateikiame nuomonę tų, kurie palaiko ir džiaugiasi ritualinio skerdimo įteisinimu Lietuvoje. Kalbamės su Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenės atstovu Alanu Levinu ir Lietuvos mėsos perdirbėjų asociacijos direktoriumi Egidijumi Mackevičiumi.


Apie ritualinį gyvulių skerdimą kalba Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenės atstovas Alanas Levinas
 

Teko skaityti, jog žydų bendruomenė sveikino Seimo sprendimą įteisinti ritualinį gyvulių skerdimą. Kodėl tai Jums svarbu?

Taip, Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenė sveikina šį Seimo sprendimą, taip pat ir vykusias diskusijas dėl ritualinio gyvulių skerdimo. Išgirdome įvairiausių nuomonių šiuo klausimu: gyvūnų globėjų pozicija kategoriškai neigiama, o Lietuvos mėsos perdirbėjų asociacija tai vertina teigiamai. Aktyvi Lietuvos visuomenės diskusija dėl gyvulių skerdimo nuteikia visus mus labai pozityviai, nes visiems rūpi, kokia produkcija patiekiama ant mūsų stalo, taip pat svarbu užtikrinti gyvūnų gerovę bei sumažinti jų patiriamą stresą skerdimo metu.

Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenė taip pat tikisi, kad ritualinio skerdimo įteisinimas padės Lietuvos ūkininkams ir mėsos perdirbėjams surasti naujų rinkų ir plačiau pristatyti lietuviškus mėsos gaminius pasaulyje.

Papasakokite, kaip vyksta ritualinis gyvulių skerdimas.

Judėjai siekia skerdimo metu gyvūnų patiriamus skausmus ir stresą sumažinti iki minimumo. Gyvūnus gali skersti tik sertifikuotas specialistas, vadinamasis „šochet“, baigęs mokslus ir turintis patirties šioje srityje. Skerdimo metu gyvūnas atskiriamas nuo kitų, ir skerdėjas specialistas labai aštriu peiliu perpjauna jam miego arteriją. Tokiu būdu skerdžiamas gyvūnas greičiausiai praranda sąmonę ir patiria mažiausiai streso. JAV gyvūnų žiaurumo prevencijos draugijos (American Society for the Prevention of Cruelty to Animals) atlikti tyrimai dar kartą patvirtina, kad greitas ir tikslus miego arterijos perpjovimas yra mažiausiai skausmingas gyvūnų skerdimo būdas.

Ką reiškia sąvoka „kašer“?

Išvertus iš hebrajų kalbos „kašer“ (liet. košerinis) reiškia tinkamas, ir nebūtinai ši sąvoka yra susijusi su maistu. Jei vartojame šią sąvoką, kalbėdami apie galvijų skerdieną, „kašer“ reiškia – mėsa, tinkanti valgyti judėjų tikėjimo atstovams. Svarbu pažymėti, kad jei gyvūnas buvo laikomas netinkamai, tačiau paskerstas ir tinkamu būdu, jis vis tiek nebus košerinis, ir jo valgyti judėjams – nevalia.
Kaip ir esame minėję, esame įsitikinę ir nešališki moksliniai tyrimai tai patvirtina, kad tik perpjovus labai aštriu peiliu miego arteriją, skerdžiamas gyvūnas patiria mažiausiai streso, ir toks skerdimo būdas yra mažiausiai skausmingas gyvūnui. Žinoma, gyvūnus skersti gali tik patyręs specialistas.

Svarbu pažymėti, kad judėjai gyvūnų medžioklę draudžia, nes judaizmas tai traktuoja kaip žiaurų elgesį ir, žinoma, per medžioklę nušautas gyvūnas yra ne košerinis, vadinasi – netinkantis maistui.

Lenkijoje, Suomijoje, Švedijoje, Maltoje, Slovėnijoje yra draudžiama žudyti neapsvaigintus gyvūnus. Kaip vertinate šių šalių apsisprendimą?

Kiekviena Europos šalis laisvai pasirenka jai priimtiniausią gyvūnų skerdimo būdą, svarbu, kad jis neprieštarautų Europos Sąjungos Tarybos reglamentui dėl gyvūnų apsaugos. O šis Europos Sąjungos Tarybos reglamentas suteikia galimybę laisvai apsispręsti Europos Sąjungos šalims, kokiu būdu skersti gyvūnus. Svarbu pažymėti, kad Jūsų išvardytos šalys nedraudžia košerinių galvijų mėsos importo, taigi kitoje šalyje kašruto (taisyklių rinkinys, reglamentuojantis tinkamą žydų maitinimą, – red.) reikalavimus atitinkanti skerdiena gali visiškai patenkinti Lenkijos, Švedijos ar Suomijos košerinės skerdienos ir jos produktų vartotojus.

Ar nemanote, jog Lietuvoje šis sprendimas įteisintas siekiant padidinti mėsos eksportą, t. y. dėl finansinių priežasčių?

Kiekvienas sprendimas, kuris kelia ar gali pakelti Lietuvos gyventojų finansinę gerovę ir neprieštarauja Europos Sąjungos ir Lietuvos įstatymams, yra sveikintinas. Apsisprendimas įteisinti ritualinį skerdimą neturės įtakos košerinės mėsos vartotojams tiek Lietuvoje, tiek ir už jos ribų, nes jie jau ir taip vartoja košerinį maistą. Ritualinio skerdimo įteisinimas Lietuvoje tapo dar aktualesnis Rusijai uždraudus įvežti maisto produktus ir žemės ūkio produkciją iš ES.

Kaip manote, koks galėtų būti šios diskusijos sprendimas, kad abi pusės liktų bent iš dalies patenkintos?

Anot Alberto Einšteino, „labiausiai nesuvokiama pasaulyje yra tai, kad tas pasaulis yra suvokiamas“.

Žinoma, turbūt pats humaniškiausias gyvūnų skerdimo būdas yra išvis jų neskersti, bet, deja, kaip teigiama Senajame Testamente, po Tvano visi mes tapome mėsėdžiais. Todėl atsirado poreikis skersti gyvūnus, siekiant išgyventi ir kartu sumažinti skausmą juos skerdžiant. Diskusija apie ritualinio skerdimo žalą ir jo pasekmes gyvūnų gerovei ar finansines pasekmes šalies mėsos perdirbėjams neturi nieko bendro su košerinės skerdienos vartojimu. Juk tokie produktai yra, buvo ir bus vartojami, nepriklausomai nuo šios diskusijos baigties.

Teko girdėti, jog svarbiausia tai, kad gyvulys po apsvaiginimo išliktų gyvas. Galbūt galima būtų taikyti tokius apsvaiginimo metodus, po kurių gyvulys dažniausiai liktų gyvas? Tai galėtų būti bent iš dalies tinkamas sprendimas.

Ne, mūsų giliu įsitikinimu, gyvūnų skerdimas juos apsvaiginant yra saviapgaulė ir nepagarba skerdžiamiems gyvūnams. Moksliniais tyrimais pagrįsta, kad apsvaigintas gyvūnas tiek anglies dvideginiu, tiek elektros šoku ar svaiginimo pistoletu patiria tokį pat skausmą, tik skerdikas nepastebi jo kančių dėl apsvaigusio gyvūno būsenos. Skersdami gyvūnus juos apsvaiginant, mes tik padvigubiname jų kančias ir atiduodame duoklę savo sąžinei, klaidingai guosdamiesi, kad gyvūnai buvo nužudyti pačiu humaniškiausiu būdu.

 


Apie ritualinį gyvulių skerdimą kalba Lietuvos mėsos perdirbėjų asociacijos direktorius Egidijus Mackevičius
 

Kas yra ritualinis gyvulių skerdimas, ir ar pritariate, kad Lietuvoje būtų įteisintas ritualinis skerdimas?

Tai skerdimas, laikantis religinių papročių. Kai kurios religijos gyvulius svaiginti draudžia, nes galvijas skerdimo metu turi būti sveikas ir nesužalotas. ES įprastas svaiginimo būdas – pralaužti kaukolę ir pažeisti smegenis – jiems yra netinkamas gyvūno sveikatos požiūriu. Todėl norint parduoti mėsą tokių religijų atstovams buvo reikalingas įteisinimas ir Lietuvoje. Atkreiptinas dėmesys, kad europinis reglamentas automatiškai leidžia tokį religinį skerdimą, bet kadangi Lietuvoje buvo priimtas draudimas įstatymu, reikėjo keisti įstatymo nuostatas. Pabrėžtina, kad Lenkijos Konstitucinis teismas pripažino, kad tokio skerdimo draudimas Lenkijoje buvo neteisėtas, ir turi būti leidžiama taip skersti. Lietuvoje teismų neprireikė, tai sveikintina. 

Kaip manote, ar visos Lietuvos skerdyklos laikysis ritualinio skerdimo taisyklių? Jos turėtų apsunkinti skerdimo procesą.

Skerdimas sudėtingesnis, griežtesnė kontrolė. Kontroliuos ne tik VMVT, bet ir religinės bendruomenės atstovai, todėl nukrypimai būtų fiksuojami ir, jei jie esminiai, tokios mėsos parduoti nebus galimybių, todėl įmonės nesuinteresuotos nesilaikyti iškeltų reikalavimų.

Prieš porą metų Lietuvoje ritualinis skerdimas buvo uždraustas. Kodėl staiga persigalvota?

Buvo uždrausta buvo nuo 2013 m. pradžios. Sprendimas buvo priimtas dėl to, kad kažkam atrodė, jog nėra poreikio ir jo nebus. Nebuvo derinta nei su religinėmis bendruomenėmis, nei su verslu. Tokie sprendimai, neišnagrinėti detaliai, neturi būti priimami. 

Ar sutinkate, jog Lietuvoje šis sprendimas įteisintas siekiant padidinti mėsos eksportą. T. y. dėl finansinių priežasčių, o ne dėl tolerancijos religijoms?

Tai galėtų padidinti eksportą, tačiau, kaip ne kartą minėta Europos Komisijoje, draudimo eksportuoti mėsą reglamentuose nėra ir jo nebus, nes stipriai nukentėtų didžiosios Europos valstybės, kurios eksportuoja labai daug. Pvz., ES šalys eksportuoja į Saudo Arabiją mėsos už 200 mln. eurų. Tai išimtinai be svaiginimo gauta mėsa. 

Po dūrio ar pjūvio gyvulys išlieka sąmoningas net iki kelių minučių. Ar tai, Jūsų nuomone, nėra šaltakraujiška? Galbūt grįžtame atgal prie barbariškų laikų?

Teiginys klaidingas – jei daroma teisingai, tai trunka keletą sekundžių, nes smegenys akimirksniu netenka kraujo ir miršta. Europos Komisija darė tyrimą apie svaiginimą – nėra vienareikšmių įrodymų, kad ir apsvaigintas galvijas nejaučia skausmo, žmogui atrodo, kad yra be sąmonės ir nejaučia, bet tyrimas to vienareikšmiai teigti negali. Taip pat daug kalbama apie galvijo patiriamą stresą, kad nuo to blogėja mėsos kokybė. Atlikus tyrimą paaiškėjo, jog galvijų, skerdžiamų be svaiginimo, mėsa turi geresnius biocheminius rodiklius. Pramonei tai buvo netikėta, nes prieštarauja visuotinai įsigalėjusiai nuomonei, kad tik apsvaigintas galvijas nepatiria streso, ir rodikliai turėtų būti geriausi. Analizuojant formuojasi nuomonė, kad skerdžiant specialiu būdu (ne bet kaip) be svaiginimo, kraujo išteka gerokai daugiau, nei skerdžiant tradiciškai. O kraujas yra greičiausiai gendantis produktas, ir karšto klimato šalyse tai ypač svarbu, norint išlaikyti mėsą kuo ilgiau šviežią. Tą žinojo tų šalių gyventojai, ir tai buvo įtvirtina per religiją. Mums tai gali atrodyti barbariška, bet įsigilinus jau neatrodo taip blogai, ypač kai tai susiję su maisto sauga. Taip pat nereikėtų žvalgytis į kitas šalis ar religijas, nes Lietuvos kaime visos kiaulės skerdžiamos nesvaigintos ir peilio dūriu į širdį, ne visai pataikius, žviegimo pilnas visas kaimas. Veršeliai skerdžiami taip pat be svaiginimo, ir tai tikrai atrodo daug blogiau nei ritualinis skerdimas. O ką jau kalbėt apie vištų, žąsų ar ančių skerdimus – ar kas matė ar bent kaime įsivaizduoja, kaip turėtų būti svaiginama? Ką tada kalbėti apie skerdimą su svaiginimu... Todėl iš tikro siūlau pasižiūrėti į mūsų tradicijas, kaimišką mėsos gavimo būdą, ir ritualinis skerdimas neatrodys kažkas barbariško, nes dauguma mūsų turi giminių kaime, bet vadinti jų barbarais nedrįstam ir kaimiško kumpelio tikrai neatsisakom. 

Tie, kurie pasisako už ritualinį gyvulių skerdimą, dažnai pateikia argumentą, jog Lietuvos kaimuose nuo seno žmonės gyvulius skerdžia leisdami jiems nukraujuoti. Bet jei jie galėtų rinktis, procedūra nebūtų sudėtinga ir brangi, galbūt kaimo žmonės pasinaudotų galimybe gyvulius pirmiausia apsvaiginti, kad šie nejaustų skausmo?

Priėmus draudimą, apie kokį nors pasirinkimą nebuvo jokios kalbos, skerdžiant bet kokį gyvulį svaiginimas buvo PRIVALOMAS. Visi, kurie skerdė ir dabar skerdžia be VMVT leidimo nesvaiginę, pažeidžia įstatymą. Už tai yra numatytos sankcijos, baudos, tik niekas nieko nenubaudė. Iškilus klausimui, kodėl, iš padėties buvo sukamasi teigiant, kad savame kieme, saviems poreikiams galima skersti, kaip nori… Palaukite, tai kur dingo gyvūnų gerovė, ar galvijas kaimo tvartuke jau kažkoks kitoks, kodėl taikomi dvejopi standartai? Kur buvo ir yra dabar gyvūnų gynėjai, kodėl nemato nuolat vykstančio pažeidimo? 

Kaimo žmonės gali rinktis, jei to nori. Skerdyklos netgi teikia skerdimo paslaugą, kuri nėra brangi, bet naudojasi ja tik labai maža dalis, gal nerandama iki 100 Lt šiam reikalui. O kiek tekę klausti, kodėl kiaulių nesvaigina, yra paprastas atsakymas: „Mano senelis, mano tėvas nesvaigino, dūrė į širdį ir aš taip darysiu, ir jokie draudimai man neįdomūs.“ O suaugę buliai svaiginami duodant kirviu per galvą. Ar žinote, koks tokio svaiginimo tikslas? Ogi „kad neužbadytų“, apie skausmo nesuteikimą nėra absoliučiai jokios kalbos, tai kaime daroma tik dėl žmogaus saugumo. Realybė kaime rodo, kad draudimas skersti nesvaiginus ten niekada nebuvo vykdomas ir net nebuvo planų tai daryti. Kokia prasmė turėti nevykdomą įstatymą? Galbūt tik norint pasakyti kitoms šalims, kad mes draudžiame, nors realybė visai kita.

Ar sutinkate, jog gyvūnai yra sąmoningos, net protingos būtybės, su kuriomis žmonės gali bendrauti ir palaikyti šiltą abipusį ryšį? Ūkininkai ir vardus gyvuliams duoda, ir galvas paglosto.

Ne, nesutinku. Tai manipuliavimas žmonių emocijomis be jokio mokslinio pagrindimo. Siūlau tokių teiginių šalininkams pabandyti palaikyti artimą abipusį ryšį su suaugusiu neramesniu buliumi. Pažiūrėsime, ar tas „ryšys“ nesibaigs staigiu nuomonės pasikeitimu. Kalbant rimtai, tai yra maistui skirti gyvūnai, ir tai yra vienintelė jų egzistavimo priežastis. Bendrauti skirtos kitos gyvūnų rūšys.

Lenkijoje, Suomijoje, Švedijoje, Maltoje, Slovėnijoje yra draudžiamas neapsvaigintų gyvūnų žudymas. Kaip manote, kodėl šios šalys nusprendė uždrausti ritualinį skerdimą?

Lenkijos Konstitucinis teismas pripažino, kad šis draudimas yra neteisėtas, ir skerdimai bus atnaujinti. Švedija intensyviai importuoja ritualiniu būdu gautų galvijų mėsą, ir iš minėtų šalių jau kreipiasi pirkėjai, kurie norėtų įsigyti tokios mėsos. Todėl tokie „draudimai“ yra deklaratyvūs – jie neleidžia skersti šalies viduje, bet tokią mėsą laisvai galima importuoti ir pardavinėti be ribojimų ir net nebūtina jos ženklinti, kad ji gauta tokiu būdu. Tokie draudimai priimami dėl dalies visuomenės įsitikinimų, galimybės primesti daugumos nuomonę mažumai, taip pat ir iš nežinojimo, tiesiog remiantis emocijomis ir „kažkur girdėta“ klaidinga informacija.

Diskusijos netyla ir tikriausiai dar ilgai netils. Kaip manote, kokį bendrą sprendimą galėtume pasiekti, kad abi (palaikančiųjų ir nepalaikančiųjų) pusės būtų bent iš dalies patenkintos?

Diskusijose susiformuoja sprendimai, tačiau diskusijose reikia remtis faktais, tyrimais ir sugebėt objektyviai mąstyti. Jei vadovaujamasi emocijomis, sprendimas niekada nebus logiškas. Reikia įvertinti, kokios yra mūsų tradicijos, koks mūsų tautinis paveldas, tada geriau suprasime ir kitus. Nes jei žmogus teigia, kad jo kaime visi visus gyvūnus skerdžia su svaiginimu, iškyla labai didelis klausimas, ar realu pasiekti bendrą sprendimą, kai viena iš pusių akivaizdžiai kalba netiesą. 

Kalbino Birute Grašytė