Nuotraukos autorius Kęstutis Vanagas/BFL
© Baltijos fotografijos linija

Lietuvos gyvūnų teisių gynėjai pasipiktino Seimo nutarimu įteisinti neapsvaigintų maistinių gyvulių skerdimą. Vadino jį brutaliu ir nehumanišku. Diskusija netyla ir tikriausiai dar ilgai netils.

Straipsnyje pateikiame nuomonę tų, kurie nepalaiko ir smerkia ritualinio skerdimo įteisinimą Lietuvoje. Kalbamės su veterinare Jurgita Gustaitiene ir Nevyriausybinės Lietuvos gyvūnų teisių apsaugos organizacijos vadove Brigita Kymantaite.


Apie ritualinį gyvulių skerdimą kalba veterinarė Jurgita Gustaitienė 
 

Turbūt teko dalyvauti įvairiose diskusijose ritualinio skerdimo tema?

Tema nėra eilinė ar labai lengva, nors iš šalies atrodo labai paprasta. Netylantys komentarai ir pasisakymai, vėl ir vėl sugrįžtančios diskusijos tik patvirtina, jog tema yra opi ir aktuali.

Mintyse gvildendama šia temą, bandau pažvelgti iš įvairių pozicijų – veterinarijos gydytojos, katalikės, gyvūnų globėjos, verslininkės, valgio gamintojos (turiu gražią šeimą, 3 vaikus). Nenorėčiau nukrypti į ilgas diskusijas apie gyvulio fiziologiją ir skausmo lygmenis. Juk kalbame apie gyvulio mirtį, žinoma, jog jam skauda kad ir kokiu bebūtų būdu jis numarintas.

Nuo 2013-ų metų pradžios Lietuvoje ritualinis gyvulių skerdimas buvo uždraustas. Skerdimo neapsvaiginus praktika Lietuvoje Gyvūnų gerovės ir apsaugos įstatymu buvo „pripažinta kaip žiaurus elgesys su gyvūnais“. Rusijai paskelbus sankcijas dėl maisto produktų iš ES šalių, Lietuva staiga persigalvojo...

Tarp balsuojančiųjų t.y. priimančiųjų įstatymus yra labai mažai specialistų (pvz veterinarijos gydytojų, gyvūnų etiologų) ar norinčių įsigilinti į gyvūno kančias. Laimi verslas ir pinigai. Viliuosi, jog šis apsigalvojimas bus labai trumpalaikis.

Ar yra atlikta kokių nors tyrimų, kurie įrodytų, jog apsvaigintas gyvūnas nejaučia skausmo?

Taip, tyrimai atliekami. Atsakymai yra teisės aktuose: „Gyvūno sąmonės ir jautrumo netekimo lygį nustatyti sudėtinga ir tam reikia taikyti moksliškai patvirtintus metodus. Tačiau norint praktiškai įvertinti procedūros veiksmingumą reikėtų naudoti stebėsenos rodiklius“. Gyvūno sąmoningumas – tai jo gebėjimas jausti emocijas ir kontroliuoti valingus judesius.

Tie, kurie palaiko ritualinį gyvulių skerdimą, dažnai pateikia argumentą, jog Lietuvos kaimuose nuo seno žmonės gyvulius skerdžia leisdami jiems nukraujuoti. Ką apie tai galvojate?

Panašu jog šis argumentas bene vienintelis šiuo metu svarus belikęs ritualinį gyvūnų skerdimą palaikančiųjų stovykloje. Argumentuojame Lietuvos senojo kaimo skerdimo tradicijomis, tad ir sugrįžkime atgalios ne tik pačio skerdimo fakto patyrinėti.

Šia tema turiu stiprią savo nuomonę. Laimė teko užaugti ne tarybiniame darželyje, o pas senelius, nuostabiame vienkiemyje Dzūkijos nacionaliniame parke. Sodyboje visuomet buvo ir lig šiol yra karvių, vištų, kiaulių, šunų, kačių… Per 40 savo gyvenimo metų mačiau kaip keitėsi kaimas ir požiūris į gyvulį. Vaikystėje gal ne viską supratau, tačiau dabar tie vaizdiniai atgyja ir su kuo aiškiausiais motyvais.

Skerdimo diena visada būdavo kiek kitokia nei eilinė kita diena. Vaikams buvo draudžiama eiti į lauką kol darbai nebus baigti. Kad vyks skerdimas, kalbėdavo iš anksto, skersti numatytą gyvulį atskirdavo nuo kitų. Senelis tam „procesui“ ruošdavosi lyg nenorėdamas. Išvestą į lauką gyvulėlį kalbindavo, glostydavo, ramindavo, maldelę sukalbėdavo ir Dievui padėkodavo... Karvių ar veršelių sodyboje niekada nepjovė, stengdavosi parduoti kokiam nors žmogui.

Kokie kankinimo lageriai buvo tarybinių laikų mėsos kombinatai sužinojau studijuodama Lietuvos Veterinarijos Akademijoje. Didžiulės karvių bandos didelėmis išsigandusiomis akimis laukiančios savo mirties, keletą parų stovinčios alkanos ir žiauriai ten dirbančių žmonių mušamos... Štai nuo čia jau galime pradėti kalbėti ir apie skerdimą – senasis Lietuvos kaimas, sugrubusiomis rankomis glostantis augintą mirštantį gyvulėlį tegul ir lieka savo vietoje, nestatykime jo netinkamai parinktų argumentų karuose.

Kalbėkime apie pramoninį skerdimą, kuriam būtina reglamentacija, tikslus proceso aprašymas, tam, kad „ruošiant“ mėsą gyvūnas patirtų kuo mažiau skausmo.

Remdamasi Europos konvencijomis LR VMVT yra parengusi daugybę teisnių aktų, tarp jų net 10 teisės aktų reglamentuojančių gyvūnų gerovę skerdimo (žudymo) metu.

Niekas neįrodys, kad gyvūnui patekti į skerdyklą ir būti paskerstam skerdimo ceche geriau nei savoje sodyboje. Jau vien išvežimas iš įprastos aplinkos (sodybos), transportavimas, daugkartinis perkrovimas, varymas į patalpą „parkvipusią“ mirtimi – didžiulis stresas, kartais didesnis nei pačio paskerdimo. Daugelyje teisės aktų kalbama ne vien apie skausmą, bet nurododoma grupė jutimų kartu - skausmas , nerimas, kančia. Gyvūnui tiek nerimas, tiek kančia prasideda vos palikus sodybą. O aš dar pridurčiau – baimę.

Diskusijos netyla ir, tikriausiai, dar ilgai netils. Kaip manote, koks galėtų būti šios diskusijos sprendimas, kad abi pusės liktų bent iš dalies patenkintos?

Daugelis Lietuvos žmonių valgė mėsą ir valgys, gyvulių skersti neuždrausime. Ir pati nesu vegetarė, nors norėčiau būti.

Karvė yra nuostabus, protingas, gerą atmintį turintis gyvūnas. Tik jos dėka daugelis lietuvių nenumirė iš bado tiek tremtyje tiek likę Lietuvoje. Tad jeigu jau naudojamės gyvuliu, šia nuostabia Dievo dovana, juslia būtybe, turime pasistengti, kad skausmo ir nerimo gyvulys patirtų kiek galima mažiau.

Manau, kad visuomenei tampant sąmoningesne, visose srityse atsiranda noras elgtis kuo etiškiau, humaniškiau, kad būtų kuo mažiau skausmo, kad procesai būtų kuo natūralesni. Tikiu, jog visai greitai kalbėsime ne apie ritualinį skerdimą, o apie gyvulio psichologinį paruošimą.


Apie ritualinį gyvulių skerdimą kalba Lietuvos gyvūnų teisių apsaugos organizacijos vadovė Brigita Kymantaitė

Kokia Jūsų nuomonė apie šiais metais įsigalėjusį ritualinio skerdimo įteisinimą Lietuvoje?

Ritualinio skerdimo praktika daro įtaką gyvūnų apsaugai ir yra žiaurus elgesys su gyvūnais. Tai buvo pripažinta darbo grupės specialistų – veterinarijos gydytojų, valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos atstovų, nevyriausybinių gyvūnų apsaugos organizacija atstovų bendru sutarimu ir įtraukta į Gyvūnų gerovės ir apsaugos įstatymą, kol ši nuostata dabar nebuvo pakeista vertinant tik verslo poreikį, bet ne gyvūno gerovę.

Kaip ir mūsų šalyje ankščiau galiojusi įstatyminė nuostata, kad toks skerdimo būdas yra žiaurus elgesys su gyvūnais, taip ir Lenkijoje, Suomijoje, Švedijoje, Maltoje, Slovėnijoje dėl tos pačios priežasties buvo uždrausta tai daryti

Ar esate susipažinusi, kaip vyksta ritualinio skerdimo procesas?

Taip. Ritualinį skerdimą privalo atlikti pamaldus musulmonas, būtinai – vyras. Peiliu galvijui perpjovęs gyvybiškai svarbias arterijas, skerdikas laukia, kol vis dar sąmoningas gyvulys nukraujuos, o pats tuo metu meldžiasi Alachui. Visą tai, pagal naujai priimtą pataisą, turės būti atliekama skerdykloje. Tokia pramoninė ritualinio skerdimo versija turi labai mažai ką bendro su ritualinio skerdimo tradicijomis. Skerdimo metu gyvūnams suteikiamo skausmo ir kančių gali būti lengvai išvengta prieš tai juos apsvaiginus

O kiek laiko po pjūvio ar dūrio gyvulys dar yra sąmoningas?

Galvijai, avys ir ožkos yra rūšys, kurioms daugiausia taikoma tokia skerdimo procedūra. Europos maisto saugos tarnybos atliktas tyrimas parodė, kad neapsvaiginti galvijai po kaklo ir kraujo arterijų pjovimo gali vis dar būti sąmoningi iki 2 min., o kartais net iki 4 min., avys iki 20 sek., paukščiai iki 2,5 min.

Per šį laikotarpį gyvulys patiria skausmą ir kančias dėl atsiradusios atviros žaizdos: perpjautos gerklės, kraujagyslių, nervų; taip pat gyvulys jaučia „skendimo“ savo paties kraujyje kančias ir dusulį.

Lietuva prieš keletą metų priėmė Gyvūnų gerovės įstatymą, kuriuo uždrausta skersti gyvūnus prieš tai juos neapsvaiginus. Kaip manote, kodėl vis dėlto buvo apsigalvota?

Po to, kai įsigaliojo Rusijos draudimai produktams iš Lietuvos, mūsų šalies mėsininkai suskubo pasinaudoti proga ir paspausti valdininkus, kad šioje sumaištyje būtų kuo greičiau priimtas sprendimas Lietuvoje įteisinti ritualinį gyvūnų skerdimą, prieš tai jų neapsvaiginus. Turint galimybę taip skersti galvijus, avis ir ožkas, verslininkams neva atsivers musulmoniškų bei žydų šalių rinkos. Verslininkų teigimu, tik paskerstų prieš tai neapsvaiginus gyvūnų mėsai gali būti išduodamas halal sertifikatas. Jis esą reikalingas, norint eksportuoti mėsos gaminius į Artimųjų Rytų šalis. Musulmonų religiniai įsitikinimai leidžia valgyti tik halal būdu paskerstų gyvūnų mėsą.

Lietuvos verslininkai klaidingai teigia, kad tik paskerstų prieš tai neapsvaiginus gyvūnų mėsai gali būti išduodamas halal sertifikatas, reikalingas eksportui į musulmoniškas šalis. Kitose pasaulio šalyse dirbančių verslininkų patirtis rodo, kad žiaurus, neįsivaizduojamų kančių gyvūnams sukeliantis skerdimas neapsvaiginus nėra būtinas sėkmingai prekybai su musulmonų šalimis. Naujosios Zelandijos, Danijos musulmonų bendruomenės leidžia gyvūną apsvaiginti prieš ritualiniu būdu nuleidžiant jam kraują. Australija 2012–2013 m. jautienos, veršienos ir avienos į Viduriniuosius Rytus eksportavo už beveik 700 mln. Australijos dolerių, tačiau vos 1 proc. šių pajamų sudarė neapsvaiginus paskerstų gyvūnų mėsos eksportas.

Galbūt, jei perpjaunama miego arterija, net ir neapsvaigintas gyvulys nejaučia skausmo?

Informacijos apie tai ar tokiu būdu skerdžiamas gyvulys nejaučia skausmo, neturime. Reikia įvertinti faktą, kad skerdžiant gyvulį prieš tai jį apsvaiginus ir pjūvį padarius neteisingai, gyvuliui poveikio nebus dėl jo apsvaigintos būsenos. Tokiu pat atveju skerdžiant nesvaigintą gyvulį, jis patirs didžiulių kančias, iki kol negyvai nukraujuos.

Tie, kurie palaiko ritualinį gyvulių skerdimą, dažnai pateikia argumentą, jog Lietuvos kaimuose nuo seno žmonės gyvulius skerdžia leisdami jiems nukraujuoti. Ką apie tai galvojate?

Tarp to yra skirtumas. Mūsų tėvai ir seneliai tai darė ne dėl religijos ar tradicijų, ar dėl to, kad neturėjo kito pasirinkimo. Tą procedūrą drįsdavo atlikti ne kiekvienas – visuomet buvo kviečiamas kaime geriausiai tai darantis žmogus, kuris durdavo kiaulei tiesiai į širdį, kad gyvulys patirtų kuo mažiau kančių. Pagal dabar galiojantį įstatymą skersti gyvulį prieš tai jo neapsvaiginus ne skerdykloje yra draudžiama.

Kaip manote, jei kaimo žmonės galėtų rinktis, ar jie pasinaudotų galimybe gyvulius pirmiausia apsvaiginti, kad šie nejaustų skausmo?

Negaliu atsakyti už visus žmones ir jų požiūrį, ir kiek iš jų elgtųsi kitaip. Tačiau manau, kad tai lemtų ne supratimas, kad gyvūnas nieko nejaučia, o labiau praktiniai dalykai – neturėjimas atitinkamų priemonių ir pan. Jei žmonėms būtų nesudėtinga organizuoti skerdžiamo gyvulio apsvaiginimą, manau, jie tokia priemone tikrai pasinaudotų.

Ar įmanomas šioje situacijoje koks nors sprendimas, kad abi pusės liktų patenkintos?

Manau, šioje situacijoje negali likti patenkintų abiejų pusių. Šiuo metu įstatymo pataisos iniciatyvą esame apskundę Europos Komisijai ir laukiame jų sprendimo. Jei sprendimas bus toks, kad pataisa pažeidė Europos Sąjungos reglamentą dėl žudomų gyvūnų apsaugos, tuomet įstatymas turės būti pakeistas. Dėl to verslo atstovai tikrai neliks patenkinti. Jei bus atvirkščiai, bus skaudu, kad negalėjome apsaugoti gyvulių nuo tokios kančios tik dėl verslo.

Taip, verslas svarbu. Tačiau kitas klausimas – kur nubrėšime ribą tarp ekonominės naudos ir mūsų tautos įsitikinimų? Ar be ekonominių pagrindų Lietuvoje neturėtų būti svarbi šalies ir joje vyraujančios religijos kultūra? Ar Lietuvoje reikia kuo daugiau galvijų mėsos perdirbėjų, kurie, skatinami materialinių troškimų, žiauriai elgtųsi su gyvūnais? Deja, pasiūlymas pereiti prie ekologinio ūkininkavimo ir siekti kitokių rinkų skamba kaip reikalaujantis daug laiko ir investicijų. Kam vargti, kai politikai nedvejodami atveria kitą kelią. Ir tampa visiškai nebesvarbu, ką tuo keliu eidami paminsime.

Kur nubrėšime ribą ir kas mūsų laukia toliau su panašiomis politinėmis iniciatyvomis, jei musulmoniškos rinkos staiga užsidarytų?

Kalbino Birutė Grašytė