Aušros ir Jono Jurašų sodyboje, 2007 m.

A. ir M. Černiauskų nuotrauka

Sausio 2-oji

Per didžiąsias žiemos šventes oras buvo labai permainingas. Kūčių dieną termometras rodė net 7 laipsnius šilumos. Pirmąją Kalėdų dieną švietė saulė ir taip pat buvo šilta. Bet naktį staiga atšalo, ir iki pat Naujųjų metų laikėsi dešimties laipsnių šaltis. Štai kodėl ir dabar, lietui vėl sugraužus sniegą, dideli akmenys vis dar išlaiko baltą šerkšną. Akivaizdi fizikos pamoka: kietas granitas sukaupia daug šalčio ir atšyla labai pamažu. Tas akmens ir oro kontrastas ir sukuria estetiškas šerkšno žvaigždutes.(Šalčio veikiama drėgmė kondensuojasi ant granito paviršiaus, panašiai kaip ir ant lango stiklo.) Ilgiausiai balta šarma laikosi ne ant pavienių lauko riedulių, o ant didžiulių akmeninių sugriuvusio tvarto kolonų. Medžio sienos jau seniai išgriuvo ir prapuolė, o akmeniniai stulpai tebestovi ir primena fizikos vadovėlio postulatus. Būtų gerai, jei galėtume tuos dėsningumus pamatyti ne tiktai žiemą, bet ir vasarą. Bandau dabar įsivaizduoti šitokią paprastą „pramonę“: rugpjūtį akmens kubai kaupia šilumą (gal netgi sukrauti tam tyčia pastatytame šiltnamyje), o rudenį aptraukiami kokia specialiai sukurta izoliacine medžiaga ir gabenami į paukštynus, obuolių bei daržovių sandėlius – visur, kur žiemą reikalinga visai nedidelė šiluma. Vasarą sukauptą karštį akmenys po truputį skleistų aplinkui ir nereiktų jokių elektrinių šildiklių.

Taip tikrai galėtų būti, ir jeigu kam šitoks vaizdas pasirodys utopinis, siūlau šaltą žiemos dieną nuvažiuoti į Musteiką. Ir Musteikoje, ir Ašašnykuose, ir Plaskiniškėse teko matyti gana seklių rūsių daržovėms laikyti, nes gruntinis vanduo ten slūgso negiliai. Tokiuose daržovių rūsiuose šaltą žiemą gali sušalti bulvės, todėl dzūkai nuneša ten kibirą karštų žarijų. Ir to užtenka. Bet akmuo sugeba akumuliuoti dar daugiau šilumos nei žarija. Apvalainas dviejų kumščių didumo smulkiagrūdis granitas ar gneisas, jeigu jį gerai įkaitinsi žarijose, bematant užvirina puskibirį vandens. Esu bandęs, todėl patariu ir kitiems šitaip paeksperimentuoti. Toks bandymas gali turėti konkrečią prasmę: jeigu miške nori ką nors išsivirti, o neturi katilėlio, nunerk karklo karną, nusipink mažą karbiją, aplipdyk ją moliu – ir puodas gatavas. Tik mesk į jį lauže įkaitintus akmenis, ir viralas bus. Akmenys turi būti smulkiagrūdžiai, kad nepradėtų aižėti nuo kontrastų. Būtent tokie upelio srovės nugludinti rieduliai labiausiai tinka pirties krosnims. Tai žino visi sodiečiai. Ypač tie, kurie be senovinės dūminės pirties gyventi negali.

Labai gerai prisimenu tokią pirtį mažame Kalvių kaimelyje, prie pat Baltarusijos sienos, nelabai toli nuo Dubičių. Dirbau tada Kompleksinėje geologinėje ekspedicijoje gręžimo meistro padėjėju, buvo žiema, ir mes labai sunkiai artėjome prie kristalinio pamato, per pamainą iškeldami tik dešimties metrų ilgio uolienų stulpelį. Baisiai kriokiantis dyzelinis gręžimo staklių variklis nebuvo stabdomas nei dieną, nei naktį, keisdavosi tik pamainos. Niekada daugiau, rodos, nebeteko tokių varguoliškų darbų: naktį spaudžia stiprus šaltis, o tu didžiuliu raktu atsukinėji iš gelmės iškeliamo grąžto strypus, ir esi visas šlapias, nes visą laiką tykšta ant tavęs molio skiedinys, tvirtinantis gręžinio sieneles. Brezentines pirštines reikia keisti kas dešimt minučių, ir vis tiek rankos stingsta nuo šalčio, o nugara šlapia nuo prakaito. (Dabar to neįmanoma papasakoti, reikėtų pamatyti iš naujo, bet gręžimo technologijos turbūt yra smarkiai pasikeitusios.)

Negana to, kai iš 300 metrų gylio pradėjome kelti granito stulpelius, ir darbas šiek tiek palengvėjo, nes nebereikėjo į gręžinį pumpuoti molio skiedinio, užlūžo deimantinė grąžto karūnėlė, turėjome leisti gilyn apsauginius vamzdžius, o paskui gręžti mažesnio diametro kiaurymę. Atrodė, kad mūsų vargams nebus galo. Bet kai baigdavosi katorgiško darbo pamaina, eidavome į pirtį, kurią stropiai iškūrendavo toks vietinis Janekas, laužyta lenkų kalba nuolat dainuojantis tą pačią dainelę: „Ulane ulane, malowane dzieci, / Ne jedna panienka za wami polieci, / Ne jedna panienka į ne jedna wdowa / Za wami, ulane, poliecec gotowa./.

Iškentėjus sunkią darbo pamainą, tikrai rodėsi, kad esame tie „ulonai“. Tada buvo lyg ir nesvarbu, kad dainuojama ne lietuviškai, o dabar galime prisiminti, kad prieškario Lietuvoje, Alytuje, taip pat buvo šaunus ulonų pulkas... O pati didžiausia senovinės pirties atrakcija, dabar taip atrodo, buvo ne penktas ar devintas garas ir ne kvepianti beržinė vanta, o žarijose įkaitintų akmenų šnypštimas, dūzgimas, šaudymas ar dejavimas, kai Janekas traukdavo juos ilgomis medinėmis replėmis ir mesdavo į šalto vandens kibirus. Šitaip tada buvo kaitinamas vanduo prausimuisi. Šiandien tokio vaizdo jau niekur nepamatysi, daug paprasčiau didelį metalinį kubilą užrioglinti ant kaistančių krosnies akmenų, ir jame kaitinti vandenį, įmetant ten juodojo serbento šakelių, raudonėlių ar pipirmėčių. Gali būti, kad šis senovinis vandens užkaitinimas, metant į jį karštus akmenis, buvo kažkokio jau pradingusio ritualo ženklas. Bet koks įdomus yra tas laukimas, kol pirties šeimininkas traukia karštus akmenis iš gilios pakuros, kol bandoma atspėti, kuris karščiu tvoskiantis riedulys, patekęs į kibirą, šnypš lyg gyvatė, o kuris gailiai cyps ir ridinėsis lyg mušamas šunytis...

Yra ir tokia patirtis, tik jau ne iš Dzūkijos, o iš Žemaitijos: žiemai baigiantis prie karvių fermos atgabenti ledo luitai, apdengti storu durpių sluoksniu, gali išbūti iki liepos vidurio. Kol nebuvo didelių šaldytuvų, toks žiemos ledas vasarą atšaldydavo pieną. Prisiminkime ir dar vieną gudrybę – gravitacinį vandentiekį, kai iš aukščiau esančių šaltinių vanduo srūva pats ir patenka į žmonių pirkias. Toks vandentiekis veikė ir Vilniuje – Vingrių šaltinio vanduo mediniais vamzdžiais tekėjo į Senamiestį. Profesorius Česlovas Kudaba yra rašęs apie gravitacinį vandentiekį, veikusį Aukštadvaryje. Šitokių pavyzdžių pamoka yra akivaizdi: žmogus, sumaniai pajungdamas savo naudai gamtos jėgas, niekam nekenkia ir jokiems didelių elektrinių statytojams nugaros nelenkia.

Sausio 4-oji

Žemė ir vėl balta. Vakar buvo labai įdomu stebėti, kaip keičiasi vėjas ir dangus. Anksti užkūriau dūminę pirtį, tarsi nujausdamas popietinę orų permainą. Ir po keturių garų grįžau namo ne dviračiu, o pėsčias palei Krūčių, nes vakarų vėjas labai sustiprėjo, kiaurai būtų mane perpūtęs. Dviratis taip ir liko nakvoti Sode, prie įrankių namelio. O Krūčiaus slėnyje smarkiai ošė tik medžių viršūnės. Kai persikėlęs per upelį patekau į Aušrinės eglyną, turėjau sustoti ir pasiklausyti: kaip gūdžiai, lyg prieš audrą šniokščia šimtametės eglės! O ant žalio pipirlapių sąžalyno krinta pirmieji sėklas jau subrandinę kankorėžiai... O kai atrakinau pirkios duris, kieme staiga sutemo – atslinko juodai mėlynas sniego debesis ir pradėjo snigti. Per pusvalandį šlapio sniego storymė jau siekė septynis centimetrus. Nurimo vėjas, visai nelauktai išsigiedrijo. Ir dangus, ir baltas sniegas viską labai apšviečia, nors jau vakaras. Einu į kiemą: sniego kepurės ant stulpelių, ant Bluskio būdos. Ir net ant skalbinių virvės laikosi balta sniego ketera, noriu ją nufotografuoti, bet kol atsinešu aparatą, ji nukrinta žemėn. Štai, galvoju, kur yra tikriausias performansas, tas vieną minutę trukęs grožis, kurio niekam neparodysi... Ant žemės sniegas išsilaikė per naktį, nors nuo stogo visą laiką laša.

Kapų kalnas. Piliakiemio kaimas, 1979 m.

A. ir M. Černiauskų nuotrauka

Sausio 5-oji

Išsigalandau ylą, išdervavau siūlą beržo tošies degutu ir įrišau praėjusių metų fenologinį dienoraštį. Šimtas aštuoniolika puslapių, ir vis apie dangų, vėją, saulę, augalų žiedus, paukščių bei žvėrelių judėjimą. Dabar patogu greitai surasti visas jau nutolstančias anomalijas bei gamtos keistenybes. Bet aptinku čia ir tokių mažų vaizdelių, kurie yra toli nuo fenologijos ir meteorologijos mokslų... „Ryt – kalendorinis ruduo, plėšrūnės lydekos jau turėtų griebti blizgę, todėl remontuoju spiningą – keičiu ritę. Gediminas tvirtai laiko spiningo kotą, o aš priveržiu senovinę inercinę ritę replėmis. Juoduklis tuo tarpu virtuvės kampe triauškina karosus, kuriuos Gediminas ką tik pagavo Bitinų balose. Staiga – čekšt! Ir spurda naminė pelė spąstuose. Reikėtų ją atiduoti katinui, nes gali išsilaisvinti ir pabėgti, bet dabar svarbiau yra spiningas. Visko laiku nesužiūrėsi, tuoj pagausim tvenkiny lydeką, tik svarbu gerai priveržti ritę, o paskui dar pakeisti valą. Dirbti reikia greitai, nes visi požymiai rodo, kad ši diena gera visokiems nekasdieniškiems verslams. O juk Aušrinės eglyne, visai šalia tvenkinio, jau tikriausiai dygsta baravykai.“... „Bitininkas Šventoraitis Žeimių vienkiemyje mane mokė, kaip reikia eiti prie bičių, jeigu jų bijai: artinkis prie avilio pamažu ir kalbėk negarsiai – aš ne meška, aš nieko pikto nedarysiu, aš ne meška, mano letenos neapžėlusios... To pamokymo klausosi didelis baltas labradoras ir pritardamas šeimininkui lėtai vizgina uodegą.“ „Režisierius Jonas Vaitkus, kalbėdamas per radiją šitaip samprotauja – sodininko veikla taip pat yra kūryba“. … „Parduotuvėje Parnarauskis užkalbina Bitiną, ir, lyg norėdamas jį pašiepti, sako:

– Ar girdėjai, jau lydekos neršia, ar neini žeberklauti?

Bitinas atsako nė kiek nesutrikęs:

– Ainu, vakar nukoviau dzvi.

– Aik tu, ar dzidalės?

– Nu, nemenkos, viena sapcynių kilų, kita dzvylikos.

Parnarauskis tarsi patiki tokia žinia ir kamantinėja toliau:

– Tai kur dėsi, ca gi jau žvėrys nebe žuvys.

– Vešiu Varėnon, į Grybų šventį.“

„Grįžom iš Varėnos vėlai vakare, ir matėm, kaip už Glėbo gražiai leidosi saulė. Tai buvo vakar. O šiandien ilgai galvojau, kodėl mes nesustojom ir nepažiūrėjom į tą saulėlydį. Ir atsakymas yra tik toks: todėl, kad visi mano kolegos toje mašinėlėje buvo jaunesni už mane. Jie dar nežino, kad ramiai pažvelgti į besileidžiančią saulę yra taip pat svarbu, kaip ir į patekančią.“... „Vėtra išplėšė storą senos obels šaką. Atpjoviau nemenką trinką, perskėliau, norėdamas pažvelgti, kaip atrodo medienos raštas – ir pakvipo obuoliais. Ankstyvas pavasaris, o pats tikriausias antaninių obuolių aromatas ant skiedryno. Toks aiškus kvapas būna tik vėlų rudenį, kai ant žemės nukritę obuoliai pradeda pūti.“ „Lietaus kubile plaukioja skorpionblakė. Ji yra švarių upelių gyventoja ir nei į sausumą išeina, nei į kokį indą įlipa. Bet štai plaukioja kubile. Stebuklai. Liūtis, tiesa, buvo smarki, šalia kubilo susimušė baltos putos, bet viskas greitai nurimo. Atėjau pasisemti šalto vandens, ką tik atsiradusio iš dangaus, ir matau, kaip ramiai plūkauja skorpionblakė... Gamtininkai apie tokius stebuklingus atsitikimus nelinkę kalbėti, vis tiek niekas nepatikės.“

Gali pasirodyti, kad visi tokie nuotykiai niekur neveda, kad čia yra tas jau pabodęs „čia ir dabar“ gyvenimas, apie kurį visi dabar pamėgo kalbėti. Bet kartais atrodo, kad tiktai mano katinas visada gyvena „čia ir dabar“, o žmogui tas apibūdinimas visai netinka. Yra skirtumas, kai katinas šiltą vakarą žiūri į saulėlydį ir kai tą patį daro žmogus. Žmogus saulėlydžio minutę sureikšmina ne todėl, kad besileidžiančios bobų vasaros saulė dar šiek tiek šildo kūną, o todėl, kad kažkaip ypatingai pajaučia praeinantį laiką. Ir saulės kelionė, ir besikeičiantis kraštovaizdis mums primena mūsų gyvenimą, o kartais gal ir ateitį priartina. Gyvūnai to sugebėjimo, rodos, neturi.

… Prasideda Nauji metai, reiktų rimtai planuoti būsimus darbus, o štai vis sugrįžtu į praeitį, ir tikriausiai darausi panašus į tą mažą vaiką, laimingai besikapstantį savoje smėlio dėžėje.

Sausio 9-oji

Dangus pasikeitė labai staiga, per vieną naktį. Ką tik spaudė dvidešimties laipsnių šaltis ir pūtė žvarbus rytų vėjas, o dabar švelnus vakaris ir jau laša nuo stogų. Žiema – lyg pavasaris, kai besikeičiantis oras vis ragina išeiti į kiemą ir pažiūrėti, kas čia dar naujo atsitiko. Bet juk iki pusiaužiemio dar liko dvi savaitės. Todėl reikia kantriai sėdėti prie stalo ir skaityti Algirdo Patacko knygą. Atrodo, kad ši naujoji žinomo disidento knyga (Algirdas Patackas, Litua, Versmės leidykla, 2013, 528 p.).labai rimtai atsiliepia į Viktorijos Daujotytės suformuluotus reikalavimus mūsų lituanistikai – bandyti išsiaiškinti ne tiktai savo tautos, bet ir kaimynų istoriją, bandyti suprasti, kas gi mums yra mūsų kalba. (Žr. Knygą „Nerimas“, Tyto alba, 2012). „Litua“ tikrai turėtų būti mums visiems labai svarbi, todėl keistai atrodo toks mažas jos tiražas – tiktai 400 egzempliorių. Pamenu, kai Lietuvos žemdirbystės institutas 1996 metais parengė ir išleido tokiu pat mažu tiražu profesoriaus Petro Vasinausko dienoraštį „Kelionė arkliu po Lietuvą 1975 metais“, žurnalistai šitaip įvertino tokį akibrokštą: žemdirbiai nenori, kad visi turėtų galimybę perskaityti, ką profesorius galvojo apie Lietuvą tada, kai Atgimimas dar buvo toli. Gal tada mes ir be reikalo kaltinome leidėjus, bet štai ir vėl panaši situacija.

Petro Vasinausko ir Algirdo Patacko paralelė gali kai kam pasirodyti atsitiktinė. Bet taip nėra. Todėl, kad rezistencija anais laikais buvo labai įvairi. Buvo daug lietuvių, neišvengusių kompromisų su okupacine valdžia, bet Lietuvą jie vis tiek įsivaizdavo kaip savo Tėvynę. Maža to: kai kurie naiviai galvojo, kad gali būti lietuviškasis kolūkinės santvarkos variantas. Ne tiktai galvojo, bet šitokio tikslo siekė konkrečiai. Profesorius Petras Vasinauskas visą gyvenimą įrodinėjo, kad kolūkis mūsų krašte turi būti mažas, kad jame privalo susiderinti visokiausia natūriniam ūkiui būdinga veikla, kad kaimo žmogus turi teisę dirbti ten, kur gyvena, o ne už dešimties kilometrų. Ideologizuoto žemės ūkio reikalavimai buvo visiškai kiti, ir tų reikalavimų tikslas – kovoti su tautiškumu. Visas profesoriaus Petro Vasinausko gyvenimas yra lietuviško atkaklumo, nepalaužiamumo pavyzdys. (Čia būtų ryški dar viena paralelė – nepaprastu atkaklumu apdovanotas Juozo Baltušio Juza iš romano „Sakmė apie Juzą“.)

... Profesorius Petras Vasinauskas dienoraštyje, kuris po daugelio metų išleistas labai mažu tiražu, rašo: „Tik pasekite savo pažįstamus. Greito važiavimo mėgėjai pasidaro uždari, be laiko pasensta, suglemba. Visada minkšta sėdynė juos išlepina. Jie labai greit pasidaro visai neįdomūs kompanijoje, nes jų pasaulis: varžtai, bėgiai, stūmokliai, lingės. Vairas ir futbolas televizoriaus ekrane – tiek jiems ir teliko gyvenime. (…) O arklys – gražus ir protingas gyvulys. Graži ir mašina, jeigu vairuotojas ją gerai prižiūri, tačiau motoras užgeso ir prie tavęs – šaltas metalas. Sustojo arklys, tu jį paglostai ir pajauti protingą draugą prie šalies, kuris, be abejo, džiaugiasi sulaukęs tavo žmogiškos padėkos.“ Gali būti, kad šiose profesoriaus eilutėse matome ne tiktai kaimo žmogaus pasaulėjautą, bet ir sunkiai apibūdinamą archaiką, kuri nesąmoningai priešinasi bet kokiam netikram progresui.

Į naująją Algirdo Patacko knygą žvelgti vien tiktai žemdirbio, sodiečio akimis būtų neteisinga. Sodietis tautos sukrėtimų metais buvo didžiulė atrama, bet kaip dažnai jis tūnojo pasyviai, iš tolo žvelgdamas ir vildamasis, kad tas žiaurus atėjūnas neužsuks į jo pirkią. Šitokią būseną gal geriausiai yra paaiškinęs Juozas Aputis apsakyme „Ateina“. Gi skaitydami Algirdo Patacko knygą mes jaudinamės ne tik dėl visų tų ateinančiųjų ir praeinančiųjų. Mes negalime nepritarti aktyviam autoriaus veiksmui tuos ateinančiuosius pasitinkant. (Klausimas, kodėl stovėjai po medžiu, kai mušė žmogų iškyla kaip svarbus tavo apsisprendimas.) Čia jau svarbu ne šaltas, valstietiškai logiškas protavimas, o ryškus emocinis intelektas. Autorius visus savo tautiškus, patriotinius poelgius paaiškina paprastai: negalėjau kitaip. Šitoks mąstymas ir jutimas atsiranda ne vien prie knygų sėdint. Gal buvo svarbu, kad autorius užaugo Kaune, kad tokie buvo jo tėvai, kad... Būna, žinoma, situacijų, kai vienas žmogus nieko pakeisti negali, kai mažesnę ar didesnę išdavystę suplanuoja ir savosios valstybės vyrai, bet juk tada dar lieka publicistinis žodis. Ir to žodžio tikrumą bei nuoširdumą, tą nemeluotą pyktį vėlgi lemia autoriaus moralinės vertybės. Publicistika Algirdo Patacko knygoje „Litua“ tokia pat svarbi, kaip ir lituanistika, kaip ir istorija. Perskaitęs, pavyzdžiui, trumpą apybraižą „Apie garbę ir menkystę“ ir didžiausias sporto apologetas turėtų suprasti, kad netgi ir riteriško sporto meistrai kartais gali pasirodyti tiktai kaip eiliniai gladiatoriai, besikaunantys dėl savo garbės bei pinigų, ir visiškai nesuvokiantys, kas yra Lietuva. Blogai, jei ir sirgaliams niekas daugiau nerūpi, tiktai tas reginys, išvejantis nuobodulį. Ne vieną sykį Algirdas Patackas pakartoja, kad mūsų valstybėje moralės bei kultūros klausimai yra patys opiausi. Ne ekonomikos, ne emigracijos, o moralės ir kultūros. Emigracija todėl ir yra tokia, kad žmogus pamiršo, kas yra „butšaknis“.

Labai paviršutiniškai apžvelgiu šią didelę ir svarbią knygą. Ją reikia skaityti ilgai ir ne vieną kartą. Jaunesnieji skaitytojai į kai kuriuos puslapius turėtų žvelgti kaip į tikriausią istorijos vadovėlį. (Čia pravartu būtų prisiminti G. K. Čestertono mintį: istorijos reikia mokytis skaitant, ką gyvieji rašo apie gyvuosius.) Ir vis dėlto kiekviena rimta studija iškelia keletą klausimų, į kuriuos atsakymus turi ieškoti pats skaitytojas. Aš, pavyzdžiui, labai tikėjausi, kad autorius kažkokiu būdu priartins mums Vydūną. Taip kaip Simoną Daukantą, Antaną Baranauską, Stasį Šalkauską, Oskarą Milašių, Vaižgantą. Deja, Vydūnas taip ir lieka didingas, bet labai asketiškas ir šaltas filosofas. Svarbiausia priežastis turbūt yra Vydūno tekstų sudėtingumas, gal kiek kalta ir ano meto literatūrinė kalba. Abejonių kelia ir Algirdo Patacko ši tezė: krikščionybės sėkla Lietuvoje krito į paruoštą dirvą. Argi? Filosofo Jono Balčiaus monografija „Dorovinio lietuvių identiteto prigimtis ir prasmė“ aiškina visiškai priešingai, ir neapkaltinsi šio autoriaus istorijos nežinojimu. Ginčytinas knygoje „Litua“ yra ir askezės išaukštinimas, ir kentėjimo įtaka moralei. (Vydūnas šiuo atžvilgiu yra labai kategoriškas, nepripažįstantis jokių kompromisų, betgi civilizacijos istorijoje tie kompromisai tikrai buvo, čia užtenka prisiminti pačią pirmąją pranciškonų regulą, neleidžiančią turėti jokio turto, ir dabartinę tvarką šio ordino vienuolijose.) Klausimų, skaitant Algirdo Patacko knygą, atsiranda ir daugiau, bet būtent tai ir rodo, kad knyga gera. Labai platus yra autoriaus interesų spektras. Matyt, ne kiekvienas skaitytojas ir sugebės pajusti kiekvieno puslapio tiesą, jau nekalbant apie tai, kad yra iš anksto neigiančių, pavyzdžiui, poetinę lingvistiką.