Siūlome vyskupo Kęstučio Kėvalo pasvarstymą, ko šiandien Bažnyčia tikisi iš pasaulietinės valstybės? Kaip apsaugoti religinę laisvę?

Kiek adaptuota stenograma:

Žvelgiant į religijos laisvę šių laikų pasaulyje, tenka pripažinti, kad kontekstas nėra palankus. Paradoksalu, bet tas, kuris kalba apie tradicines vertybes, pradedamas vertinti kaip agresorius, įžeidžiantis kitus. Yra ne vienas pavyzdys, kai žmogus, savo pasisakymuose gynęs šeimos vertybes, buvo paskelbtas kaip netinkamas eiti aukštas pareigas Europos Sąjungos institucijose. Tai neabejotinas sąžinės laisvės pažeidimas. Žmogus šiuo atveju vertinamas ne pagal profesinę kompetenciją, bet pagal pažiūras, Krikščioniškos pažiūros neretai susiduria su buldozeriniu pasipriešinimu.

Kovoti už sąžinės laisvę – tai kovoti, kad būtų vertinamos tos savybės, kurios reikalingos eiti pareigas, o ne kovojama prieš tikinčiuosius.

Paradoksalu, jog Vakarai visam pasauliui transliuoja žinią, kokia svarbi yra įsitikinimų laisvė, tačiau praktiniu lygmeniu jos nesilaiko.

Man labai patiko Michaelio Novako analizė. Jis teigia, kad pasaulis per pastarąjį šimtmetį susidūrė su dviem esminiais iššūkiais. Teko rinktis demokratiją arba diktatūrą, kapitalizmą ar socializmą, o dabar turime dar vieną dilemą: prigimtinis įstatymas ar moralinis reliatyvizmas. Šiandien dar sunku pasakyti, koks mūsų pasirinkimas, nes, panašu, kad dauguma žmonių dar nėra apsisprendę. Mes, Bažnyčia, turime labai stengtis, kad  galiausiai pasirinktume prigimtinį įstatymą.

Popiežius Benediktas XVI perspėjo, kad šių dienų valstybė, mokydama piliečius praktinio ateizmo, griauna savo pačios pamatą. Atimama piliečių motyvacija tiems pasirinkimams, kurie yra visuomenės gyvybingumo šaltinis. Labai svarbu, kad žmonės turėtų moralinę jėgą laikytis pasirinktų principų. Reliatyvizmas šią jėgą menkina.

Mes suvokiame, kad gyvename pliuralistinėje valstybėje, kur negalime primesti savo pozicijos kitiems. Tačiau mes turime teisę reikalauti iš valstybės, kad būtų gerbiama mūsų teisė gyventi pagal įsitikinimus ir juos liudyti kitiems.

Aišku, ir mes, tikintieji, turime atsispirti pagundai politizuoti religiją, bandome primesti savo tikėjimą kitiems ir taip sudarome pretekstą teisingai kritikai.

Mums reikalingas sveikas bendradarbiavimas tarp Bažnyčios ir valstybės. Jis padeda abiem pusėms pagelbėti viena kitai. Bažnyčia gali padėti valstybei, teikdama piliečiams vidinę motyvaciją, vidinę jėgą. Iš valstybės prašome tik vieno – suteikti laisvę veikti.

Tiesa, dar ne Lietuvoje, bet yra valstybių, kur keliamos bylos vyskupams už tai, kad jie viešai skelbė tradicinį Bažnyčios mokymą. Taip norima nutildyti Bažnyčią. Mums tai primena Romos imperijos laikus, kai taip pat krikščionys buvo persekiojami už savo įsitikinimus. Konfrontacija yra pralaimėjimas. Teisingas atsakymas yra bendradarbiavimas. Aišku, yra klausimų, kur nesutarsime, tačiau, nepaisydami to, privalome vienas kitą gerbti. Ten, kur sutariame, kartu galime nuveikti kur kas daugiau nei pavieniui.