Spalio 31-ąją minima Reformacijos diena. Ta proga skaitytojams primename metų pradžioje publikuotą interviu su Lietuvos liuteronų vyskupu.

Abraomas Kulvietis, Martynas Mažvydas, Kristijonas Donelaitis, Liudvikas Rėza – tai tik patys žinomiausi liuteronų Bažnyčiai priklausę Lietuvos veikėjai. Jų indėlis į mūsų kultūrą liudija, kad liuteronybė – neatsiejama Lietuvos tapatybės dalis. Į klausimus apie evangelikų liuteronų įsikūrimą ir veiklą Lietuvoje bei kraujo ekumenizmą atsako vyskupas Mindaugas Sabutis.

Kada LDK susikūrė pirmosios evangelikų liuteronų bendruomenės ir kas atnešė liuteronybę į Lietuvą? Regis, pradžia buvo įtempta? Abraomo Kulviečio tėvams teko net sėsti į kalėjimą už tai, kad jų sūnus studijuoja „eretikų“ mieste, o pačiam Kulviečiui – bėgti į Prūsiją.

Pirmieji liuteronai buvo bajorų vaikai, studijavę Vokietijoje ir grįžę su reformacijos ir to meto humanistinėmis idėjomis. Jų jokiu būdu nereikėtų painioti su šiuolaikiniu sekuliariuoju humanizmu: tai buvo visiškai kitoks renesansinis požiūris į žmogų ir visuomenę, kurio užuomazgų Florencijoje buvo dar iki reformacijos, kur valstybė atsiskyrė nuo Bažnyčios.

Viena jų linija buvo teologinė, Bažnyčios atnaujinimas, o kita – socialinė, visuomenės gyvenimo atnaujinimas, kad Dievo Žodis ir švietimas būtų skirtas ne tik elitui, bet visiems žmonėms ir kad žmonės patys prisiimtų atsakomybę už savo tikėjimą, kas nebuvo įprasta to meto Bažnyčiai.

Pirmieji pamokslai liudija, kad liuteronai pradėjo veikti Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje apie 1520 metus. Po kelių dešimtmečių susikūrė parapijos Vilniuje, Kaune, Žeimelyje. Daugiausia jas kūrė vokiškai kalbantys pirkliai, nors tautinė pirmųjų liuteronų sudėtis buvo be galo įvairi – ir lenkai, ir lietuviai, italai, vokiečiai, ir kiti – panašiai, kaip ir bendra miesto gyventojų sudėtis.

Kodėl Lietuvoje nelabai prigijo liuteroniška reformacija? Viena vertus, todėl, kad ji buvo kilusi iš Vokietijos, tuo tarpu kalvinizmas atėjo iš Lenkijos ir su liaudžiai artimesne lenkų kalba. Vokiečiai lietuviams kėlė nelabai malonius prisiminimus apie istorinę patirtį.

Antra, reformacijai apskritai buvo sunku, nes dar nebuvo lietuviško rašto, žmonėms trūko tikėjimo pagrindų. Vokietijoje XVI a. virė teologiniai disputai dėl krikščioniško tikėjimo niuansų, o tuo tarpu Mažvydas turėjo pradėti Prūsijoje rašydamas Katekizmą ir aiškindamas apie lauksargių ir kaukų atsižadėjimą. Toli iki Bažnyčios reformacijos, kai reikia dėstyti pagrindus, naikinti stabus. Taigi ir visuomenė buvo dar nelabai krikščioniška.

Ką laikytumėte reikšmingiausiu A. Kulviečio palikimu?

Už save kalba Abraomo Kulviečio iniciatyva Vilniuje įkurti mokyklą. Liuteronybėje visada buvo aiškus suvokimas, kad tik per švietimą gali būti išpildytas žmogaus pašaukimas. Tik sąmoningas, išsilavinęs žmogus gali priimti svarbius sprendimus, būti iš tiesų laisvas. A. Kulvietis LDK davė pirmą humanistinių idėjų postūmį. Aišku, ta mokykla trumpai išgyveno, nes Kulviečiui teko bėgti į tremtį.

Jis buvo genialus dėstytojas. Kulvietis sugebėdavo išmokyti studentus hebrajų kalbos per tris mėnesius. Dabar pagalvojus sunku įsivaizduoti tokį tempą ir metodiką, tačiau yra išlikę liudijimai.

Galime matyti, ko Lietuvos kultūra neteko. Sakome, kad „turime“ Kulvietį, bet kalbėdami apie tokius liuteronus kaip Kulvietį, Martyną Mažvydą ar Stanislovą Rapolionį, kalbame apie tremtinius, kuriuos Lietuva išstūmė. Jie davė didelį indėlį mūsų kultūrai, bet turėjo dirbti ten, kur juos priglaudė – Mažojoje Lietuvoje.

Jų išvykimas iš Didžiosios Lietuvos į Mažąją suteikė galimybę išlikti lietuvninkų bendruomenei. Pagal tą laikmetį tai buvo milžiniška, 100 tūkst. žmonių populiacija. Tik tų atvykusių liuteronų veikėjų dėka ji išgyveno ir išlaikė savo identitetą iki pat Mažosios Lietuvos galutinio sunaikinimo 1940 metais. Buvo atgaivintos lietuviškos pamaldos, pati lietuvių kalba. To paties Ordino pavergti prūsai jau nebeturėjo žmonių, kurie kalbėdami jų kalba atvyktų iš šalies ir padėtų išsaugoti tapatybę.

Kristijonas Donelaitis

2014 m. minėjome Kristijono Donelaičio metus, 300-ąsias gimimo metines. Tai turbūt žinomiausias lietuvis liuteronas Lietuvoje ir už jos ribų. Jo poemą „Metai“ pirmasis išleido kitas labai žymus lietuviškos kultūros veikėjas Liudvikas Rėza – labiausiai išsimokslinęs XIX a. pradžios lituanistas. Liuteronai nesirūpino vien teologija, tačiau itin prisidėjo išsaugant lietuviškąją tautosaką. Galima manyti, kad be evangelikų indėlio dabar Lietuvos veidas būtų kitoks...

Nežinome, kaip kas tiksliai būtų, bet labai didelė tikimybė, kad lietuviškai šiandien nekalbėtume, turbūt bendrautume lenkiškai ar kita kalba, bet tikrai ne lietuvių, nes nebuvo jokių prielaidų įsitvirtinti lietuvių kalbai.

Galima vardyti liuteronų išleistą pirmąją lietuvišką gramatiką, Biblijos vertimą į lietuvių kalbą, kruopščiai suklasifikuotus tautosakos rinkinius. Liuteronai atnešė ir vertimo meną.

Kartu su Katekizmu buvo verčiami ir giesmynai, atėjo supratimas apie poeziją, ritmiką ir rimą... Milžiniški ginčai tarp kunigų kėlė jų bendrą suvokimą. Prisidėjusių liuteronų sąrašas toks ilgas, kad nesinori vardijant ką nors praleisti: nuo giesmių vertėjų ir rašytojų, iki žodynų ir gramatikos sudarytojų.

Žinoma, K. Donelaitis yra labiausiai išgarsinta ir tikrai viena iš savęs įdomiausių asmenybių. Kartu žinome ir ko netekome su Mažosios Lietuvos sunaikinimu... Manau, kad tokia kaimynystė būtų labai naudinga ir šiandieną.

Krikščionių vienybė ryškiausiai žiba priespaudos ir persekiojimų metu. Lietuviškos spaudos draudimo laikotarpiu Mažojoje Lietuvoje vėl buvo atgaivinta Martyno Mažvydo lietuviškų knygų leidybos tradicija. Liuteroniška Mažoji Lietuva tapo lietuviškų knygų centru. Koks buvo liuteronų veikėjų indėlis į Lietuvos kultūros išsaugojimą ir puoselėjimą knygnešių laikotarpiu?

Tai tiesa, kad spaudos draudimo laikotarpiu Prūsijoje, Tilžėje, Priekulėje, Bitėnuose ir aplinkinėse spaustuvėse buvo leidžiamos lietuviškos knygos. Viena vertus, tai daryta iš idėjos, bet buvo ir komercinė nauda Prūsijos gyventojams. Todėl jie ne visada atsirinkdavo, ką ir kur spausdinti, ir ne visada tai darė iš idėjos. Taip pat ir knygnešiai ne visi buvo idėjiniai, nes tai buvo didelis verslas.

Tačiau turime ir nukentėjusių žmonių. Pavyzdžiui, kunigas Keturakaitis, Tauragės parapijos klebonas, organizavo lietuviškų liuteroniškų giesmynų spausdinimą ir gabenimą per sieną, aprūpino jais parapijiečius papirkdamas žandarus. Vėliau jį pagavo, ištrėmė į Sibirą, tačiau kunigas sugebėjo per Kiniją pabėgti į Jungtines Amerikos Valstijas ir Čikagoje įkūrė lietuvių liuteronų parapiją, tebeveikiančią iki šiol.

O ar tuo metu buvo sąmoninga vienybė tarp krikščionių? Turbūt, kad ne. Apskritai galvoju, kiek tuo laikotarpiu buvo konfesinio sąmoningumo, nes ir pats tautinis sąmoningumas dar tik radosi. Tuo pačiu laikotarpiu Rusijoje plito ir socialistinis judėjimas. Bitėnuose, kartu su lietuviška spauda, buvo spausdinami ir komunistinės „Iskros“ pirmieji numeriai. Tie patys presai spausdino ir lietuvišką, ir komunistinę spaudą.

Tačiau liuteronams carinės Rusijos laikas nebuvo pats prasčiausias: mūsų teisės buvo grąžintos, galėjome laisvai išpažinti tikėjimą, priešingai nei LDK laikotarpiu.

Popiežius Pranciškus teigia, kad tie, kurie žudo krikščionis, neprašo jų parodyti „paso“, neklausia, kokiai konfesijai jie priklauso. Kaip sovietinė okupacija palietė evangelikų liuteronų bendruomenę ir kaip liuteronai veikė pogrindyje? Ar vyko bendradarbiavimas tarp skirtingų konfesijų atstovų?

Sąmoningasis ekumenizmas turbūt atsirado po Antrojo pasaulinio karo, kai jau buvo tikrasis suspaudimas ir katalikų, liuteronų, reformatų, stačiatikių bei kitų konfesijų dvasininkai stengėsi laikytis kartu.

Pokaris liuteronams buvo labai dramatiškas: netekome didžiosios dalies, apie 90 proc. tikinčiųjų, taip pat ir kunigų. Kai kurie kunigai buvo ištremti ir mirė tremtyje, kiti grįžo, bet iš viso liko tik keli kunigai. Sovietai prieš liuteronus vykdė sistemines represijas: Jurbarko ir Šakių rajonuose buvo tremiami ištisi liuteronų miesteliai. Bažnyčia buvo ant sunaikinimo ribos.

Vyskupas Jonas Viktoras Kalvanas vyresnysis, kur įmanoma, pakviesdavo kitų Bažnyčių atstovų į liuteronų renginius Lietuvoje. Taip pat yra išlikęs paties vyskupo paliktas pasakojimas apie tris kunigus Jonus. Tauragėje gyveno ir tarpusavyje draugavo liuteronas Jonas Kalvanas, katalikų parapijos klebonas Jonas ir stačiatikių kunigas Ivanas. Visi suprato, jog krikščionybei iškilęs labai rimtas pavojus ir kad komunizmo ideologai neatsirenka, kas geresnis, o kas blogesnis, bet yra linkę visus uždaryti ir sunaikinti.

Pokario metais kankiniu tapo superintendentas Erikas Leijeris, miręs tremtyje. Tokio paties likimo sulaukė ir kunigas kankinys Mizaras, o kunigas Gavėnia po tremčių dar grįžo į Lietuvą.

Žinoma, pati ryškiausia pokario asmenybė – tai Jonas Viktoras Kalvanas vyresnysis. Pernai šventėme šimtąsias jo gimimo metines. Sovietmečiu jis išvedė liuteronų Bažnyčią per patį niūriausią laiką būdamas ir eruditas, puikus diplomatas, sugebėdavęs neprarasti savitvardos, nepaisant begalės samdytų skundikų, kurie tykojo išprovokuoti kažkokius pasisakymus. Aišku, pasitaikydavo ir suklupimų prieš provokatorius. Jis pabuvo ir Lukiškių kalėjime, buvo paruošti visi dokumentai jo įkalinimui bei tremčiai, o išgelbėjo tik Stalino mirtis. Jis visada mokė gero nusiteikimo, liudijo, kad krikščionybė nėra pikta ir agresyvi, bet kupina džiaugsmingo tikėjimo.

Išsaugant liuteronų Bažnyčią labai prisidėjo keli drąsūs kunigai ir, žinoma, pasauliečiai parapijiečiai. Nuo jų labai stipriai priklausė kiekvienos parapijos gyvybė ar mirtis. Pavyzdžiui, valstybinių organų atsiųsti žmonės rinkdavo parašus klausdami, ar jums Bažnyčia reikalinga. Tada pažiūrėję į savo šeimą, vaikus turėdavo apsispręsti, ką sakyti: ar būnant tikinčiu rašytis, kad Bažnyčios nereikia, ar nesirašyti ir rizikuoti visos šeimos likimu. Tikintieji, slapta remontavę bažnyčias, tvarkę aplinką sulaukdavo daug patyčių, buvo nesuprasti. Ne tik kad krikščionys, bet dar ir liuteronai, kažkokia egzotika. Jie tikrai labai daug kentėjo, bet išlaikė tikėjimą ir bendruomenes.

Patį didžiausią vaidmenį suvaidino šeima, namai, nes tikėjimas, giesmės, Šventasis Raštas, katekizmas buvo perduodami namuose iš senelių vaikams bei anūkams. Pamaldos kai kur vykdavo nereguliariai. Pavyzdžiui, nuo Vilniaus iki artimiausios Skirsnemunės parapijos buvo apie 160 km. Didžiojoje Lietuvos dalyje parapijų iš viso nebuvo ir žmonėms tekdavo įveikti didelius atstumus norint priimti sakramentus.

Kaip vertintumėte dabartinį liuteronų indėlį į Lietuvos visuomenės gyvenimą?

Mums, kaip ir visai Lietuvai, tai yra mokymosi laikas. Nėra lengva iš karto susivokti, kur esame. Prieš nepriklausomybę atrodė, kad susijungsime su krikščioniškais demokratiniais Vakarais, bet, pasirodo, komunizmo ir ateizmo buvo abiejose geležinės uždangos pusėse.

Žinoma, pagrindinis iššūkis – kaip iš apsiginti norinčios Bažnyčios tapti skelbiančia Gerąją Naujieną. Mūsų kelių šimtų metų istorijoje buvo tik kelios dešimtys metų, kai galėjome laisvai gyvuoti – dažniausiai buvo sprendžiamas klausimas, kaip išgyventi. Būdavo neaišku, ar jau baigsis liuteronų Bažnyčios egzistavimas, ar ne, bet, matyt, esame reikalingi šiam kraštui, nes Dievas mus išlaiko. Suprantame, kad mūsų beveik 500 metų istorija tikrai yra iš Dievo malonės.

Kaip vertinate dabartinį krikščionių bendradarbiavimą Lietuvoje?

XXI a. pasižymi ekumeniškumu. Ne vien formaliais renginiais, bet gana draugišku nusiteikimu vieni kitų atžvilgiu. Dabartinį ekumenizmą Lietuvoje vadinčiau gera kaimynyste.

Siekdami vienybės turime suvokti ir labai rimtus skirtumus. Šeštajame XX a. dešimtmetyje vyravo optimistinis ekumenizmas, kai atrodė, jeigu nekalbėsime apie skirtumus, jie patys išnyks. Tačiau jie niekur nedings. Yra reikšmingų skirtumų mokyme ir Bažnyčių struktūrose.

Liuteronai nėra patys lengviausi partneriai siekiant vienybės, nes matome, kaip pati liuteronybė pastaraisiais dešimtmečiais dalijasi į supasaulietintą tikėjimo formą ir ortodoksinę. Supasaulietintoje tiek naujovių, kad ir mes patys, liuteronai, nespėjame suprasti. Matome kai kurių liuteronų bažnyčių sprendimus, kurie yra visiškai nutolę nuo Šventojo Rašto. Tai aš suprantu Romos Katalikų ir kitų Bažnyčių situaciją, kai net neaišku, su kuriais kalbėtis.

Kiti svarbūs aspektai – Bažnyčios, kaip organizacijos, ir popiežiaus titulai bei neklystamumas. Vargu ar mums, o ir kitoms konfesijoms, kada nors bus priimtinas popiežiaus, kaip Kristaus vietininko, titulas. Nesiginčijame dėl jo, kaip Bažnyčios lyderio, vaidmens, nes popiežiai yra ryškiausi krikščionybės atstovai pasaulyje, dažniausiai vieninteliai garsiai ir autoritetingai pasakantys visos krikščionybės laikyseną. Tačiau ar tikrai popiežius neklysta tikėjimo reikaluose? Tad vieni skirtumai yra lengviau įveikiami, o kitiems reikia daugiau laiko ir gilesnių studijų.

Tačiau svarbiausia tai, ką išpažįstame ir išpažinsime visą amžinybę – Jėzus Kristus yra Viešpats.